Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Šiuolaikinės naujakalbės aiškinamasis žodynas. Žmonės ar resursai?

Kažkada pasaulyje gyveno žmonės…

Tiesa, buvo ir vis dar yra mokslininkų, kurie, stebėdami, kaip žmonės bendrauja tarpusavyje, kokiomis normomis vadovaujasi kasdien, padarė išvadą, kad žmogus – tai beždžionė, sugebanti naudotis darbo įrankiais ir  kalbėti.

Tokia hipotezė daugeliui pasirodė įtikinama, ypač plepiams ir darboholikams, kurie kažkodėl nusprendė, kad jie toliau nei kiti atitrūko nuo  gauruoto protėvio. Bėda ta, kad plepiai nėra tik varginantys, bet neretai ir pavojingi. Pirmiausia tuo, kad jie pradeda kurti naujus žodžius, sąvokas. Taip jie bando pateisinti iš jų besiveržiantį žodžių krioklį. Na, o jei plepys dar ir darboholikas, tai žodžiai gausėja geometrine progresija, visiškai užstodami tai, apie ką kalbama. Šiandien svarbiausia įtaigiai parašyti projektą ir paskui sumaniai surašyti ataskaitą, kuri yra tapusi kur kas svarbesne nei tikrovė. Vargas faktams, kurie trukdo tikrovę apvilti ataskaitos uniforma.

Dauguma žmonių nėra tikri, ar nori būti Dievo, ar beždžionės atspindžiu. Jie nesiginčija dėl žodžių, apskritai neteikia jiems daug reikšmės. Jie vadina save praktiškais. Tokį įsivardijimą reikėtų suprasti: norime gyventi patogiai ir be didesnių pastangų, todėl varginantys ginčai dėl žodžių – tai ne mums.

Galbūt iš tiesų, kai nustoji mąstyti, viskas tampa kur kas aiškiau? Pažįstu daug žmonių, kurie įsitikinę, kad problemos gyvenime atsiranda tik tada, kai pradedami formuluoti klausimai. Nieko keisto, kad situacijoje, kai kurios nors problemos nebegalima ignoruoti, jie visą energiją sutelkia ne jos sprendimui, o koneveikimui to, kuris išdrįso apie ją prabilti.

Kita vertus, vis dar tikiu, kad tie žmonės, kurie pasiryžta skaityti „Ateitį“, nebijo klausimų ir drįsta susimąstyti apie tai, kaip mums primestos sąvokos darko mūsų mąstymą ir kelia sumaištį gyvenime. Tad nusprendžiau pasiūlyti eksperimentinį šiuolaikinės naujakalbės aiškinamąjį žodynėlį, tiksliau, jo fragmentus.

Kodėl? Nes kažkada pasaulyje gyveno žmonės. Dabar gyvena žmogiškieji resursai, kurių tikslas atitikti darbo rinkos poreikius. Resursai turi būti naudojami veiksmingai. Tai esminis valstybės, sugebančios įsisavinti lėšas, efektyviai skatinti vartojimą ir kurti įvaizdį užsieniečiams, uždavinys. Ir viskas vardan tos… lyderystės, tiksliau, gebėjimo ropoti reitingų labirintu.

Atsiprašau, jog pradedu ne pagal abėcėlę, bet nuo vienos įtakingiausių sąvokų.

 Žmogiškieji resursai 

 Tai svarbiausias šių laikų valstybės turtas. Tiesa, ne visi politikai ar ekonomistai būtų tokie kategoriški. Perspektyvus naftos gręžinys valstybėje, kaip teigiama, gali kompensuoti žmogiškųjų resursų sumažėjimą. Tuo labiau kad tai vienas mobiliausių resursų, kuris turi tendenciją koncentruotis ten, kur geriausios ekonominės sąlygos.

Kalbant apie žmogiškuosius resursus, taip pat taikomi tiek kiekybiniai, tiek kokybiniai rodikliai. Ne visi valstybės gyventojai turėtų būti vadinami resursu. Didžiąją šių resursų dalį sudaro potenciali darbo jėga (darbingo amžiaus individai), tačiau būtų neteisinga išleisti iš akių, kad naudos galima išspausti ir iš tų, kurie kol kas nėra aktyvūs darbo rinkos dalyviai. Jie vis tiek gali prisidėti prie bendro vidaus produkto kūrimo per vartojimą.

Kur kas sunkiau apibūdinti tuos žmones, kurie dėl kokios nors priežasties nebeturi paklausos darbo rinkoje. Tai senyvo amžiaus žmonės, sėkmingai išsunkti per darbo metus, taip pat tie, kurie turi negalią, trukdančią būti naudinga darbo jėga, taip pat tie veltėdžiai, kurie parazituoja, norėdami, kad kiti užtikrintų jiems pragyvenimą, o patys dėl to nesivargina.

Šiuolaikinėje naujakalbėje dar nėra tvirto sutarimo, kaip derėtų vadinti tuos individus, kurie negali būti priskirti žmogiškiesiems resursams. Naujakalbės logiką atitiktų sąvoka „atliekos“, tačiau ji yra politiškai nekorektiška ir gali sukelti nereikalingų emocijų. Mažiau tiksli, bet politiškai patogesnė „išlaikytinių“ sąvoka. Tačiau ir šiuo atveju, jei pasakome „a“, tenka sakyti ir „b“. Turime klausti, kodėl mes turime pakęsti „išlaikytinius“, kurie griauna ekonominio gyvenimo efektyvumą? Jie juk neatitinka efektyvios ekonomikos interesų? Na, dar galima suprasti ekonominio pertekliaus situacijoje, tačiau, kai išgyvename krizes, sunku atsispirti pagundai paprasčiausiai „naštą“ nusimesti.

O kodėl žmonės turi atitikti kurios nors sistemos interesus? Žmonės neturi, bet žmogiškieji ištekliai – taip.

Kai žmogus tampa ištekliumi, įvyksta labai svarbi transformacija. Jis tampa vartojimo objektu. Visa tai, kas negali žmoguje sistemos (ekonominės, politinės ar dar kurios nors) suvartoti, yra nereikšminga. Natūralu, kad ir svarbiausios valstybės institucijos – tokios kaip mokykla, kultūros įstaigos, poliklinikos ar ligoninės – darbuojasi vienam tikslui – kurdamos kuo patogesnį vartojimo produktą.

Šiandien populiaru kalbėti apie darbo rinkos poreikius. Kur kas dažniau, nei klausiame, ar pats žmogus, vien jau dėl to, kad yra žmogus, turi kokius nors pamatinius poreikius, į kuriuos visa valstybės veikla turėtų orientuotis? Mokykla turi parengti žmogiškųjų išteklių pusfabrikatį ir perduoti kuriai nors kitai įstaigai – dažniausiai universitetui, bet gali būti profesinei mokyklai ar kolegijai – kur pusfabrikatis turėtų virsti darbo rinkai tinkančiu produktu.

Profesinę karjerą tiksliausia būtų atvaizduoti kaip prekės perkėlimą į vis prestižiškesnę lentyną. Ypač paklausioms prekėms pavyksta iš prekybos centro būti perkeltoms į prestižinį boutique.

Svarbi problema – kaip užtikrinti  sklandžią prekių apytaką? Paprastai tam sukuriamos naujos prekių lentynos, laikas nuo laiko patikrinama, ar kuriai nors prekei nesibaigė galiojimo garantija.

Dirbk – pirk – mirk sistemoje svarbu, kad žmogiškieji resursai ne tik būtų vartojami sistemos, bet ir patys aktyviai vartotų sistemos pagamintus produktus. Todėl atsirado svarbi sąvoka „vartojimo skatinimas“. Tvirtinama, kad vartotojų visuomenėje reikia siekti, kad vartojimo intensyvumas niekada nesumažėtų. Žmogiškieji resursai perka prekes ir paslaugas ne tada, kai to reikia, bet tada, kai tam turi pinigų. Tai viena kertinių vartotojiškos ekonomikos tezių. Nederėtų stebėtis, jog visa tai, kas gali žmogiškiesiems ištekliams sužadinti norą vėl tapti žmogumi, vartotojiškoje visuomenėje griežtai kritikuojama. Pavyzdžiui, šeima, Bažnyčia ar humanitariniai mokslai.

Viena vertus, šeima yra labai svarbi vartotojiškos visuomenės rinkodaroje. Tyrimai rodo, kad ypač besilaukiančios šeimos yra geri pirkėjai. Taip pat yra įkurta galinga tėvų puolimo industrija, sėkmingai manipuliuojanti rūpesčio vaiku jausmu. Sugebanti įteigti, kad vaikas privalo turėti viską, ko nori, o norėti privalo vis daugiau.

Kita vertus, šeima kaip bendruomenė, mokymosi būti žmonėmis vieta pavojinga, nes atskleidžia, kad tikra meilė niekada neturi nieko bendro su vartojimu. Holivudui ir sąjungininkams tenka labai intensyviai darbuotis, idant palaikyti  meilės kaip geismo pasisavinti iliuziją.

Bažnyčią taip pat kartais pasiseka „nukenksminti“, kai ji įsijaučia į besipiktinančios moralizuotojos vaidmenį ir pamiršta, kad pirmiausia yra draugystės su Dievu ir tarpusavyje, žmogiškumo atgavimo vieta.

Na, o su humanitariniais mokslais susidoroti lengviausia. Telieka pareikalauti, kad jie įrodytų praktinę naudą vartotojų visuomenei? Šie mokslai ugdo kritinį mąstymą, drąsą kelti klausimus? Tačiau, kaip jau minėjau, kai nemąstai, daug kas vartotojiškoje visuomenėje atrodo įprasta ir aišku. Tad nėra sunku mesti svarbų politinį kozirį – humanitariniai mokslai neatitinka darbo rinkos poreikių.

Vienas svarbiausių skirtumų tarp žmogiškųjų resursų ir žmonių yra tai, kad kiekvienas žmogus yra unikalus ir turi nelygstamą orumą, o resursai turi tik rinkos kainą. Žmonės sunkiai įsitenka sistemoje, nes yra nepalyginami dydžiai. Resursai gali būti apskaičiuoti, įvertinti ir panaudoti pagal sistemos poreikius. Juos kur kas lengviau aprašyti, prognozuoti. Taip pat jie mus gelbsti nuo rinkai nepriimtino jausmingumo. Pavyzdžiui, kai kalbame apie prie lovos prikaustytą mielą senutę, kuriai reikalinga priežiūra, medikamentai, yra visai kas kita, nei kai kalbama apie neproporcingai didelį, neracionalų visuomenės ekonominių resursų švaistymą visiškai nežymiam žmogiškųjų resursų segmentui, be to dar priklausančiam „išlaikytinių“ kategorijai.

Kol kas itin retas politikas išdrįsta pakartoti nacistinėje Vokietijoje įvestą sąvoka apie „gyventi nevertą gyvenimą“. Tačiau labai dažnai politikai samprotauja apie žmogiškųjų resursų pokyčius tarsi inventorizuotų malkinę.

Beje, būti resursu yra net patogiau nei žmogumi. Galima pabėgti nuo laisvės ir atsakomybės, turėti aiškų, kad ir vienmatį, sėkmės ir nesėkmės kriterijų. Tad didelė dalis „praktiškų“ individų paprasčiausiai prisitaiko prie to, kad yra resursas, kad traktuojami ne kaip unikalūs asmenys, bet kaip produkcijos vienetai.

Kažkada pasaulyje gyveno žmonės. Paskui jie pavargo būti žmonėmis. O gal – jie pridarė daugybę klaidų, bet stengėsi iš jų mokytis, suklupdavo ir vėl pakildavo ir atkakliai ieškojo, kaip išskleisti savo talentus, įgyvendinti misiją…

Kuri alternatyva Jums priimtinesnė? Kurį žodyną renkatės?

2015 m. Nr. 10