Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Pristatyta popiežiaus knyga „Dievo vardas – gailestingumas“

EPA nuotrauka

Antradienio rytą Popiežiškojo patristikos instituto „Augustinianum“ konferencijų salėje vyko popiežiaus Pranciškaus knygos – interviu „Dievo vardas – gailestingumas“ pristatymas. Apie pirmąją popiežiaus knygą kalbėjo Vatikano Valstybės sekretorius kard. Pietro Parolin, žinomas režisierius ir aktorius Roberto Begnini. Liudijimu apie savo atsivertimą kalėjime pasidalijo jaunas kalinys. Trumpai pasisakė ir knygoje popiežių kalbinantis italas žurnalistas Andrea Tornielli. Pirstatymui vadovavo Šventojo Sosto spaudos salės ir Vatikano radijo direktorius t. Federico Lombardi SJ.

Kard. Pietro Parolin savo pasisakyme atkreipė dėmesį į Bažnyčios gyvenimo kontekstą, kuriame pasirodo ši knygą – apie popiežiaus Pranciškaus ką tik atidarytą Gailestingumo jubiliejų. Pranciškus tarsi paima už rankos ir įveda į gailestingumo slėpinį. Popiežius nesileidžia į konkrečių atvejų kazuistiką ir neduoda galutinių atsakymų, bet siekia atverti skaitytoju prieš akis Dievo gailestingumo akiračius, palydėti į susitikimą su begaline Dievo meile, kurios neišsemia ir neaprėpia jokia ideologija. Kardinolas taip pat atkreipė dėmesį, kad pasak Pranciškaus gailestingumas nesiriboja vien žmogaus asmenines sfera, bet taip pat liečia visuomenės gyvenimą, valstybių santykius.

Po kardinolo Valstybės sekretoriaus pasisakymo, pristatymo dalyviai išklausė jauno kinų tautybės imigranto Zhango Augustino Jianqingo liudijimą. Paauglystėje atvykęs į Italiją jis įsivėlė į nusikaltimų pinkles ir dabar sėdi kalėjime Paduvoje. Tačiau būtent kalėjime savanorių dėka jis atsivertė ir dabar jis atlieka bausmę jau kaip pasikeitęs žmogus, dalijasi atsivertimo džiaugsmu su kitais kaliniais. Jaunasis kalinys dėkojo popiežiui Pranciškui už jo skelbiamą gailestingumo žinią, už Gailestingumo jubiliejų.

Popiežiaus knygos pristatymo konferencijoje taip pat kalbėjo Roberto Benigni, italas aktorius ir režisierius, tarptautiniu mastu išgarsėjęs 1997 m. filmu „Gyvenimas yra gražus“. Didelio pasisekimo Italijoje sulaukė neseniai sukurti jo monologai apie Dantės „Dieviškąją komediją“ ir Dešimtį Dievo įsakymų. Pastaruosius televizijoje matęs popiežius Pranciškus paskambino autoriui ir asmeniškai jam padėkojo. Benigni savo pasisakyme palietė daugybę knygoje paleistų Pranciškaus mokymo aspektų. Vienas jų – gailestingumo santykis su teisingumu. Jei viskas atleidžiama, tai kam reikalingas teisingumas? Pranciškus moko, kad gailestingumas yra didžiausias teisingumas, – kalbėjo italas aktorius. Teisingumas – tai gailestingumo minimumas.

Paskutinis pristatyme kalbėjo knygoje popiežių kalbinęs italas žurnalistas Andrea Tornielli. Jis dar kartą padėko Pranciškui, kad sutiko būti kalbinamas, o taip pat leidyklai ir visiems kas patikėjo šiuo projektu ir prie jo prisidėjo.

EPA nuotrauka

Pirmadienį po pietų knygą Italijoje išleidusios Mondadori leidyklos vadovus, popiežių kalbinusį žurnalistą ir keletą kitų prie leidimo prisidėjusių asmenų privačioje audiencijoje priėmė popiežius Pranciškus. Audiencijos metu popiežiui buvo įteiktas pirmasis knygos egzempliorius.

Popiežiaus knyga „Dievo vardas – gailestingumas“ leidžiama keliomis dešimtimis kalbų visame pasaulyje. Leidimą lietuvių kalba parengė leidykla Baltos lankos. Popiežiaus knyga lietuvių kalba jau netrukus pasirodys knygynuose.

Keturiasdešimt klausimų apie gailestingumą

Skaičiusieji antradienį pristatytą popiežiaus knygą „Dievo vardas – gailestingumas“ sako, kad ji lengvai skaitoma, popiežius Pranciškus paprastai ir atvirai seka mintį, jo kalba nesunki, mintys nesudėtingos, jis kreipiasi tarsi čia pat kalbėtų. Labiau nei knyga/pokalbis tai bendravimas su popiežiumi, dalijimasis mintimis.

Pokalbį apie Dievo gailestingumą sudaro keturiasdešimt redaktoriaus Andrea Tornielli klausimų ir popiežiaus atsakymai, pasvarstymai. Keturiasdešimt temų autorius suskirstė į devynis skyrius. Štai kelios temos, aptartos su popiežiumi devyniuose knygos skyriuose.

„Metas gailestingumui“. Popiežius kalba apie  Bažnyčią kaip apie karo lauko ligoninę. Nūdienos epocha yra labai tinkamas metas, nes joje prarasta nuodėmės reikšmė. Žmonijai, suluošintai socialinių ligų – skurdo, atmetimo, vergystės, reliatyvizmo, reikia gailestingumo, kuris pasak popiežiaus yra tarsi Dievo asmens tapatybės kortelė, Dievo, visuomet ištikimo, net tada, kai nusidėjėlis jo išsižada.

„Klausykla nėra nei skalbykla, nei kankinimo kamera“. Išpažinties einame ne kad būtume teisiami. Klausykloje įvyksta susitikimas su gailestinguoju Dievu, be kurio šis pasaulis neegzistuotų.

„Prisipažinkime, kad esame nusidėjėliai“: Pokalbyje su nuodėmklausiu reikia, kad būtum išgirstas, o ne tardomas. Kunigo vaidmuo – patarti, tačiau švelniai. Ten laukia Viešpats, jis pirmasis laukia, atlaidus, kupinas malonės.

„Ir popiežiui reikia gailestingumo“. Popiežius dar karta primena palyginimą apie Sūnų palaidūną: sugrįžusį ir atgailaujantį sūnų tėvas priima išskėstomis rankomis nelaukdamas sūnaus išpažinimo. Tokia yra Dievo meilė.

„Bažnyčia smerkia nuodėmę, tačiau apkabina nusidėjėlį“. Reikia atleisti septyniasdešimt septynis kartus, sako Pranciškus. O tai reškia visada, nes Dievas – visada rūpestingas, atidus, pasiruošęs priimti bet kurį link jo einantį arba to trokštantį žmogų.

„Bažnyčia tebūna „išeinanti“, „karo lauko ligoninė“ siekiantiems gailestingumo“. Karo lauko Bažnyčioje reikia pagarbaus elgesio, reikia neįžeisti ieškančiojo orumo, reikia įsiklausimo, užtarimo, atleidimo, meilės.

„Nelaižyti nuodėmės žaidų, bet siekti Dievo“. Savimeilė tik apkartina, narcisizmas yra kaip ligotas malonumas. Tačiau yra vaistai – reikia žengti žingsnį link Dievo, jo norėti, rimtai įvertinti savo būklę, suvokiant, kad nesame „autonomiški“, nepamirštant mūsų prigimties, purvo, dulkių, iš kurių esam sukurti: esame niekas. Ir svarbu visiems priminti, kad visuomet galima pradėti iš naujo jei tik leisime, kad Jėzus mums atleistų.

„Korupcija paversta sistema“: Nusidėjėliams „Taip!“, korumpuotiems „Ne!“ Be atleidimo nėra teisingumo. Atleidimas yra bet kokios teisingesnės ir solidaresnės ateities visuomenės pamatas. Šeima – pirmoji gailestingumo mokykla.

„Atjauta nugali abejingumo globalizaciją“. Atjauta labiau žmogiška, gailestingumas – labiau dieviškas. Tačiau Jėzus nežiūri iš lauko į vidų, tarsi imtų nuotrauką, o įsivelia. Tokio pasigailėjimo ypač reikia mūsų laikais.

„Vykdyti gailestingumo darbus“. Jie visuomet aktualūs ir galiojantys, sudaro sąžinės pagrindą, padeda atsiverti Dievo gailestingumui. Tarnaukime Jėzui  kiekviename žmoguje, kuris yra atstumtas, atmestas, išalkęs, ištroškęs, nuogas, kalinys, ligonis, bedarbis, persekiojamas, pabėgėlis. 

Nuo atstumtųjų, kūniškai sužeistųjų, nusidėjėlių, sužeistųjų sieloje priėmimo priklauso krikščionių patikimumas. Gyvenimo saulėlydyje busime teisiami pagal meilę, sako šv. Jonas nuo Kryžiaus, priminė Pranciškus naujame veikale „Dievo vardas – gailestingumas“.