2016 01 13

Donatas Puslys

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Sausio 13-oji ir keistokos kariuomenės didvyriškumas

„Fotobanko“ nuotrauka

Kai sausio 13-osios išvakarėse rengiausi keliauti prie atminimo laužų, galvoje nuolat pramaišiui sukosi dvi dainos – Romo Lileikio „Imk mano ranką, brolau“ ir amžiną atilsį Davido Bowie „Heroes“.

Pirmoji jau tapo savotišku Laisvės gynėjų dienos himnu, daina, apdainuojančia svarbiausią pergalę. Ir ši pergalė nėra prieš kažkokį išorės priešą, tai pergalė prieš save pačius, o tiksliau – prieš mumyse tykančią ir paralyžiuoti besikėsinančią baimę. Baimę, kuri buvo daiginama ir kaip bjauriausia piktžolė plačiai suvešėjo sovietmečiu. Bijok valdžios, bijok laisvo žodžio, bijok net laisvos minties, bijok savo kaimyno ir savęs paties. Bijok ir nieko nedaryk, susitaikyk, lauk malonės. Tad sausio 13-oji man visų pirma yra diena, kai buvo galutinai nugalėta baimė, kai prieš akiplėšišką ir iki ausų ginkluotą prievartą triumfavo laisvas žmogus.

„We can be Heroes, just for one day/ We can be us, just for one day“ („Mes galime būti didvyriais bent vienai dienai / Mes galime būti savimi bent vienai dienai“) – dainavo D. Bowie. Dainavo 1977 metais, kai „The Sex Pistols“ tais pačiais metais įrašytoje dainoje „God save the Queen“ garsiai skelbė, kad nėra jokios ateities („There is no future“), kai „The Stranglers“ dainavo „No More Heroes“ („Daugiau jokių herojų“). Prieš visą šią pesimizmo bangą D. Bowie stojo su savo trapiu optimizmu. Skelbė šį optimizmą 1987 metais ir padalintame Berlyne, scenoje, kuri buvo atremta į pačią Berlyno sieną, taigi girdima ir ten, anapus sienos.

Didvyriai niekur nedingo. Dingo ir, laimei, nebent sekuliarūs mesijai, apie kuriuos ir dainuoja „The Stranglers“, žadėję žmonijai išganymą, o atnešę prapultį. Nereikia niekur dairytis. Didvyriais galime būti mes. Kad ir vienai dienai. Didvyriais negimstama, didvyriais tampama. Kad ir per vieną naktį, kai atsiliepi į pareigos šauksmą, kai pamiršti save ir, kaip dainuojama R. Lileikio dainoje, visą save atiduodi kitiems.

Abejoju, ar tie, kas tą lemtingą dieną rinkosi prie Seimo, televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos, galvojo tapsią didvyriais. Tiesiog jautė pareigą ten būti, galvojo, kad kitaip neįmanoma, kad po to bus sunku pačiam sau atsakyti į klausimą, o kur ir kodėl buvau aš, kai viskas kabėjo ant plauko. Kaip kad dainavo „Antis“, keistoka ta mūsų kariuomenė – be ginklų ir vien tik jaunuomenė.

Nebuvau ten, gulėjau savo devynaukščio kambarėlyje ir stebėjau, kaip Eglė Bučelytė praneša apie televizijon įsiveržusius okupantų karius. Vėliau vaizdas televizoriaus ekrane pradingo. Bijojau… Bijojau, tad žinau, kam turiu būti dėkingas, kad tada dar mažo vaiko baimės neišsipildė. Visada liksiu dėkingas tiems, kurie tomis lemtingomis dienomis gynė mūsų laisvę, o ypač tiems, kurie savo pavyzdžiu įkūnijo Evangelijos pagal Joną žodžius: „Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti.“

Tokiomis dienomis, atmindami žuvusius laisvės gynėjus, nori nenori kalbame apie mirtį. Vis dėlto, esu įsitikinęs, neturime leisti mirčiai pasigviežti viso dėmesio. Juk laisvės gynėjų mirtį atmename tik dėl jų gyvenimo, kuriuo jie, tebūnie ir per vieną dieną, užsitarnavo nemirtingą šlovę parodydami, kad yra tokių dalykų, dėl kurių verta kovoti, dėl kurių verta net rizikuoti savo gyvybe.

„I, I can remember (I remember) / Standing, by the wall (by the wall) / And the guns shot above our heads / (over over heads) / And we kissed / as though nothing could fall / (nothing could fall) / And the shame was on the other side / Oh we can beat them, for ever and ever / Then we could be Hereos, / just for one day. („Aš, aš galiu atminti (aš atmenu) / Kaip stovint prie sienos (prie sienos) / Virš galvos mums skriejo šūviai / (Virš mūsų galvų) / O mes bučiavomės taip / Tarsi niekas negalėtų kristi / (Niekas negalėtų kristi) / O gėda teko kitai pusei / Och, mes galime juos nugalėti amžiams amžiniems / Ir tada galime būti didvyriais / Bent vienai dienai.“)

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien