Galerijoje „Kunstkamera“ N. Valadkevičiūtė atvers „Užkaborius“

Nijolė Valadkevičiūtė. Šviesos paukštė

Š. m. sausio 15 d. (penktadienį) 13  val. galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilniuje) rengiama Nijolės Valadkevičiūtės parodos „Užkaboriai“  spaudos konferencija. Paroda vyks iki š. m. vasario 20 d.

Nijolė Valadkevičiūtė (g. 1944 m.) meno žinovams pažįstama kaip labai savita universali menininkė: tapytoja, grafikė, scenografė, profesionali animatorė. Bet tik žinovams. Platesnė visuomenė, ypač jaunesnioji karta, galbūt gūžtelėtų pečiais, išgirdę šią pavardę. Pastaruoju metu autorė retai rodydavo savo kūrybą, aktyviai nedalyvavo Lietuvos meniniame gyvenime, tiesa, kaip grafikė, animatorė N. Valadkevičiūtė nuolat dalyvauja įvairuose tarptautinuose festivaluose bei parodose užsienyje. Kaip sako pati parodos autorė: „Mano gyvenimas ir biografija – tai tik filmografija ir dailė.

N. Valadkevičiūtės stilistika – tai siurrealizmo ir psichodelikos mišinys, gana retas lietuviškos dailės kontekste. Tapyba ir grafika paprastai figūrinė, tačiau tos figūros – deformuotos, abstrahuotos, sugroteskintos bei supintos sapnams ar vizijoms būdingais asociatyvaus alogiškumo ryšiais. Jos kūrybos neįmanoma logiškai iššifruoti ir analizuoti, o tik atpažinti savo paties sapnų, vizijų nuotrupas. Todėl, tikėtina, tokia kūryba suprantamesnė tiems, kurie nereikalauja iš pasaulio būti logiška sistema. Šios autorės vaizduojamoji kūryba glaudžiai susijusi su jos, kaip animatorės, pasaukėvoka ir visu jos sukurtu animuotu pasauliu, ištisa alternatyvia tikrove.
Be siurrealizmo, N. Valadkevičiūtės kūryba akivaizdžiai remiasi ir popartu.

Nijolė Valadkevičiūtė. Nakties radinys

Pasaulyje egzistuoja toks reiškinys, kaip popsiurrealizmas, arba lowbrow art, kuris susiformavo komikso, animacijos, iliustravimo, tatuiravimo laukų sandūroje, naudoja klasikinius tiek siurrealizmo, tiek dada, tiek poparto ir net japoniškos anime bei mangų kultūros elementus. Ši stilistika nedažnai užpildo muziejų ir galerijų sales, nes mėgsta flirtuoti su kičo elementais, taip varydami į nežinią ir pasimetimą menotyrininkus, kuratorius ir galerininkus: ar tai tikras, rimtas menas? Panašu, kad Nijolės Valadkevičiūtės kūryba atstovauja būtent šiai popsiurrealistinei stilistikai, yra unikalus jos pasireiškimas Lietuvos kontekste. Tad gal ir nenuostabu, kad nėra ryškiai afišuojama ir populiari masėse, nes popsiurrealizmas savo kilme yra alternatyvus, undergroundinis ir subkultūrinis reiškinys.

Nijolė Valadkevičiūtė. Tunelis

Paroda vadinasi „Užkaboriai“, nes joje eksponuojami darbai tarsi nuveda žiūrovą siaurais vingiuotais takeliais – tiek į kūrėjos, tiek į žiūrovo – sąmonės ir pasąmonės užkaborius. Kažkas iš jų lenda, kažką sutinkam, kažkas tik kniaukteli ir pasprunka. Kažkas įkyriai beldžiasi į dienos šviesą, o kažkas iškart neria į atokiausią užkaborį nuo menkiausios prasiskverbusios šviesos dalelės. Užkaboriuose nebūna jauku, čia niekas nepataikauja ir kelio nuo dulkių nepravalo.

Paroda veiks 2016 m. sausio 15– vasario 20 d.