2016 01 14

Viktoras Urbaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

„Vaikai iš Amerikos viešbučio“ – monumentas audringai Lietuvos paauglystei

Filmuojant rež. R. Banionio filmą „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, 1990 m.

„Vaikai iš Amerikos viešbučio“ – 1990 m. Lietuvos kino filmas. Tai – istorinis, kultūrinis ir meninis paveikslas, vaizduojantis aštuntojo dešimtmečio pradžios Lietuvą, kontrkultūrinį hipių judėjimą, revoliucines nuotaikas ir visa tai įprasminančią jaunystę, brendimą ir paauglišką dvasią.

Filmo istorijos centre – draugų moksleivių būrys, augantis Kaune, išsiskiriantis ne buitimi, o savo kultūra – muzikos, aprangos skoniu, aistra vakarų roko muzikai nepaisant cenzūros. Jų gyvenamasis namas kadaise buvo viešbutis „Amerika“, dabar jaunuoliams tapęs tik svajonių apie laisvą kultūrą simboliu. Prie namo užkasta upė – toks pat simbolis, viena iš jaunuolius supančių detalių, liudijančių laiko, kartų kaitą. Vaikinas, grupės The Rolling Stones garbei pramintas pravarde Džageris (vaid. Augustas Šavelis), imasi iniciatyvos burtis su bendraminčiais, kartu su draugais ir atvykėle Rina (vaid. Gabija Jaraminaitė) išsiruošia dalyvauti lietuviškame Vudstoko festivalyje. Po nakties užklupus KGB reidui, jaunuoliai susiduria su sistemos brutalumu – iš hipiško pasaulio vaikams tenka žengti į tylos, skausmo ir baimės kupiną realybę.

Slogios filmo aplinkybės nepriverčia charakterių netekti nuoširdumo ir jaunatviškumo. Filmo režisierius R. Banionis 1990 metais Lietuvos kino kontekste jau galėjo būti laikomas „subrendimo“ (angl. coming-of-age) kino žanro tėvu, kūrybiniame bagaže turėjęs tris filmus, kurių tematikos centre buvusi jaunystė („Mano mažoji nuotaka“, “Šešiolikmečiai“, “Neatmenu tavo veido“). Kostiumai bei garso takelis taip pat neatsiejami nuo „hipiškos“ filmo nuotaikos. Režisierius ir jaunieji aktoriai sukuria įtikinamus paauglių vaidmenis – panašu, jog jų galvose kur kas mažiau susirūpinimo lietuvybe, negu paprastos paaugliškos sumaišties: draugai tenori groti, klausyti roko, patenkinti kūniškus geidulius ar numesti svorio.  Jaunieji hipiai laišką Liuksemburgo radijo stočiai rašo ne kaip revoliucinį manifestą, o prašymą pagroti išsvajotą naujausią „Rolling Stones‘ų“ dainą. Rodos, vaikų motyvai paprasti, tačiau argi paaugliškumas ir Lietuvos laisvė nėra susiję šiame filme?

Veikėjų ir pačios Lietuvos brendimo sąsają galima įžvelgti dar filmo užuomazgoje. Džageris pradeda kalbėti apie veiklumą, kai nusivilia draugų apatija – po to, kai laiškas Liuksemburgo radijui patenka į mokyklos direktoriaus rankas, vaikinas vienintelis nepabūgsta rašyti antrąjį laišką. Ne veltui Džageris yra filmo herojus, maišto ir brandos figūra. Jo ir mylimosios meilės aktas, aukščiausias jausmų taškas, sutampa su siužeto kulminacija – saugumiečių reidu – bei kilusia įtampa Lietuvoje, kada susidegina Romas Kalanta, kyla protestai, didėja valdžios paranoja. Rodos, Džageris bręsta kartu su laisvės savimone. Reikšmingiausias herojaus monologas vyksta bažnyčioje, kada Džageris apsako, kaip jis buvo išniekintas milicininkų, svarsto, ar jis apskritai turi reikšmę, ar yra reikalingas tik tvarkingai aprengtas, konformistiškas ar netgi miręs, ištaria: „Aš jau nebe vaikas. Prieš savaitę buvau dar, bet dabar – ne.“ – vaikino lūpomis kalba pati tautos dvasia, lygiai taip pat išniekinta ir maištinga. Tačiau Džagerio personažas nėra vienintėlis, įprasminantis pokyčio temą: filmo kompozicijoje būtina atkreipti dėmesį ir į senojo Tėvuko reikšmę, ir į dainuojančius senolius, kurių dainas vėliau pakeičia roką grojantys jaunuoliai, ir į užasfaltuotą upę – kaitos motyvų ir simbolizmo filme apstu.

Visgi filmui apibūdinti nepakanka istorinio konteksto. „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ – itin emocingas ir jautrus filmas, tiksliai užčiuopiantis paauglišką mąstyseną ir kultūrą. Stipriausia mano emocija, pasinėrus į filmo istoriją, yra baltas pavydas. Kodėl aš, septyniolikmetis laisvoje Lietuvoje, kuris gali siekti svajonių nevaržomas, pavydžiu priespaudos, o ne džiaugiuosi laisve? Atsakymas, ko gero, slypi iš kartos į kartą keliaujančiame jaunatviškame maištingume, kurį filmas taip žaviai atskleidžia. Paauglių išgyvenimai filme nebūtų tokie reikšmingi, jeigu kiekvienos dainos nelydėtų KGB grėsmė ir jeigu įsimylėjeliai nesibaimintų, jog jų bučinys gali būti paskutinis. „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ yra išskirtinis kultūrinis paveldas, nes įprasmina to meto romantiką ir viltį. Po kiekvienos šio filmo peržiūros jaučiuosi įkvėptas ir sužavėtas šio monumento Lietuvos audringai paauglystei.