2016 01 15

Donatas Puslys

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Karo lauko ligoninė, „blogas“ Kristaus pavyzdys ir cheminis valymas

Dievo vardas yra gailestingumas, savo naujoje knygoje, skirtoje Gailestingumo metams, teigia popiežius Pranciškus. „Bažnyčia yra karo lauko ligoninė, kur gydymas yra suteikiamas visų pirma tiems, kurie yra labiausiai sužeisti“, – teigia pontifikas akcentuodamas, kad šiame kare pagrindinis mūsų priešas yra nuodėmė.

Gydantis gailestingumas

Pranciškus primena Jėzaus Kanoje įvykdytą stebuklą, kurį, kaip pabrėžia, Marija tiesiog prašyte išprašiusi iš savo sūnaus: „Jėzus paverčia vandenį vynu, puikiu vynu, pačiu geriausiu vynu. Jis tai padaro naudodamas vandenį iš urnų, kurios buvo reikalingos ritualiniam apsivalymui, nusiplauti dvasinius nešvarumus. Viešpats neišgauna vyno iš nieko, jis panaudoja vandenį, kuris „nuplovė“ mūsų nuodėmes, vandenį, kuris pilnas teršalų. Jis šį stebuklą atlieka panaudodamas kažką, kas mums atrodo nešvaru. Jis tai perkeičia padarydamas švarų, kad ten, „kur buvo pilna nuodėmės, dar apstesnė pasidarė malonė“, kaip kad savo Laiške romiečiams rašė Paulius.“

Ši Biblijos scena yra Dievo gailestingumo iliustracija, jei tik gebu suvokti, kad tas nuodėmės suterštas vanduo esu aš pats, jei tik esu pakankamai nuolankus pripažinti, jog man reikia pagalbos tam, kad pakilčiau, jei tik savo laiką leidžiu ne dairydamasis krislo kito akyje, o ir kasdien užmesdamas akį į savo atvaizdą veidrodyje, kur atsiskleidžia manoje akyje esantys rąstai. Kaip savo knygoje kalba popiežius Pranciškus, Dievo gailestingumo darbai prasideda nuo mūsų suvokimo apie savo nuodėmingumą.

Paklaustas apie tai, ko reikia tam, kad sulauktume malonės, popiežius atsako: „Pirmasis dalykas, kuris ateina į galvą, yra frazė „Nebegaliu to pakelti!“ Pasieki tokį tašką, kai nori būti suprastas, pagydytas, vientisas, kai nori sulaukti atleidimo. Turi pakilti, kad vėl galėtum tęsti savo kelią. <…> Sukurk man tyrą širdį, Dieve (Ps 51: 12). Nuodėmės užteršta širdis privalo būti sudaužyta, kad būtų galima sukurti švarią širdį. <…> Bažnyčios tėvai mus moko, kad sukrėsta širdis yra pati maloniausia dovana Dievui. Tai yra ženklas, kad esame sąmoningi dėl savo nuodėmių, blogio, kurį padarėme, dėl savo menkystės ir dėl to, kad mums reikia atleidimo ir gailestingumo.“

Pranciškus primena savo pirmtako Jono Pauliaus I žodžius, kuriais jis teigė, kad Viešpats kartais leidžia net ir dideles nuodėmes, kad mes po atgailos liktume nuolankūs, suvokdami savo pažeidžiamumą, ir negalvotume apie save kaip pusiau šventuosius ar pusiau angelus. Mūsų nuodėmingumas, jei tik jį suvokiame ir atgailaujame, yra pirmasis žingsnis Dievui parodyti savo gydantį gailestingumą. Anot popiežiaus, Jėzaus draugijos kūrėjas šv. Ignacas Lojola gėdos melsdavo kaip Dievo malonės, skatinančios palikti save ir leistis ieškoti Dievo.

Sužeistas pasaulis

Gėdos jausmas yra paskata, kelio pradžia. Popiežių šiai knygai kalbinęs Andrea Tornielli atskleidžia vieną istoriją, nutikusią tarp pokalbių. Jis atmena diskutavęs su pontifiku apie tai, kaip sunku mums būna pripažinti, jog esame nusidėjėliai. Pirminiame pokalbio variante A. Tornielli užrašė, kad popiežius teigė, jog „visa medicina yra čia, gydymas yra čia, jei tik mes sugebėtume žengti žingsnį Dievo link“. Perskaitęs tekstą, popiežius pataisė savo žodžius teigdamas, kad galbūt užtenka jau vien tik pasiryžimo, troškimo žengti tą žingsnį. Kaip kad toje istorijoje apie vokiečių kareivį, kuris prieš mirties bausmės įvykdymą dvasininkui teigia negalintis atgailauti už savo meilės nuotykius, nes, esant galimybei, ir toliau elgtųsi taip pat. Išrišimą suteikti trokštantis kunigas tuomet paklausia, ar karys bent gailisi to, jog nesigaili. Taip, atsako jis. Ir galbūt to užtenka. Ir tai jau yra plyšys, pro kurį gali prasiskverbti Dievo gailestingumas.

„Nes žmonija yra sužeista, giliai sužeista. Ji arba nežino, kaip užgydyti savo žaizdas, arba tiki, kad jų pagydyti neįmanoma. Tai nėra tik klausimas, liečiantis socialinius negalavimus ar žmones, kuriuos sužeidė skurdas, socialinė atskirtis ar viena iš gausybės trečiojo tūkstantmečio vergijos formų. Reliatyvizmas taip pat žeidžia žmones: visi dalykai atrodo lygūs, visi dalykai atrodo vienodi. Žmonijai reikia gailestingumo ir atjautos. <…> Mūsų eros trapumas yra tai, kad mes nebetikime, jog yra galimybė atpirkimui, rankai, kuri tave pakeltų, apkabinimui, kuris tave išgelbėtų, atleistų, pakeltų tave, užpildytų tave begaline, kantria, atleidžiančia meile, kuri pastatytų tave atgal ant kojų. <…> Kardinolas Giacomo Biffi mėgdavo kartoti anglų rašytojo G. K. Chestertono citatą: „Kai žmogus nustoja garbinti Dievą, nenutinka taip, kad jis nieko nebegarbintų. Vietoje to jis pradeda garbinti viską.“ Šiandien žmonės bando rasti išganymą visur, kur tik gali“, – konstatuoja savo knygoje popiežius Pranciškus.

Anot jo, šiandien Bažnyčia turi būti tarsi mobili karo lauko ligoninė, kurioje žmonės galėtų gauti gydymą tiek nuo smulkių, tiek nuo didelių sužeidimų: „Tai yra mobili struktūra, kuri siūlo pirmąją pagalbą ir neatidėliotiną rūpestį, kad kariai nemirtų.“ Kas tie kariai? Mes, kurie kovojame su nuodėme.

Kodėl išpažintis?

Itin daug dėmesio popiežius savo knygoje skiria išpažinčiai. Anot jo, klausykla yra pagrindinis ginklas kovoje su nuodėme. Klausykla yra ta vieta, į kurią žmogus gali nesislėpdamas atnešti visą save – sužeistą, netobulą, kartais net pasibjaurėtiną sau pačiam. Pranciškus pabrėžia, kad nėra tokios nuodėmės, kuri būtų neperžengiama Dievo gailestingumui. Pontifikas kviečia visus kunigus tam, ką jis vadina „ausies apaštalavimu“, t. y. eiti pas kiekvieną nusidėjėlį tam, kad jis būtų išklausytas. Ir, akcentuoja jis, net jei kunigas tuo metu negali suteikti tikinčiajam išrišimo, tai jis bent privalo suteikti palaiminimą, kad žmogus nebūtų atstumtas, o kaip tik paskatintas siekti Dievo gailestingumo.

Popiežius atsako į klausimą, kurį ne kartą sau ir aplinkiniams kėliau ir aš. Jei galiu melstis tiesiogiai Dievui, o ne per tarpininką, tai kodėl gi taip pat nėra ir su išpažintimi. „Jei su savo broliu nesugebi kalbėti apie savo klaidas, gali būti tikras, kad tikrai nesugebėsi apie jas kalbėtis su Dievu ir todėl užbaigsi išpažindamas jas veidrodžiui, sau pačiam. Mes esame socialinės būtybės ir atleidimas turi socialinių implikacijų; mano nuodėmė sužeidžia žmoniją, mano brolius, seseris ir visuomenę kaip visumą. Išpažinti nuodėmes kunigui yra būdas patikėti savo gyvenimą į kito rankas, kito, kuris tuo metu veikia Jėzaus vardu“, – teigia Pranciškus.

Tiesa, popiežius perspėja, kad klausykla nėra cheminis valymas, tiesiog nuvalantis visas mūsų dėmes. Taip tarsi nusivilktume nuodėmę kaip kokią purviną striukę, kurią tereikia atiduoti į specialisto rankas. „Nuodėmė yra daugiau nei dėmė. Nuodėmė yra žaizda – ją būtina prižiūrėti, gydyti“, – teigia popiežius. Kitaip tariant, nuodėmė reikalauja ne magiško kunigo mostelėjimo ir pareiškimo, jog viskas atleista, o mūsų pačių nusižeminimo, prisipažinimo bei pastangų kovoti padedant Kristui.

Pastangų, už kurias esame apdovanojami. Iškalbingas yra pavyzdys, pasakojantis apie saleziečių kunigą Enrico Pazzoli, kuris klausdavo Viešpaties, ar nėra pernelyg gailestingas visiems nusidėjėliams. Jį kamuodavo abejonės, ar kartais jis nėra pernelyg atlaidus. Tiesa, pasakoja popiežius, užkluptas abejonių, jis nueidavo į koplyčią, atsistodavo prieš altorių ir pareikšdavo: „Viešpatie, atleisk, jei aš atleidau per daug. Tačiau tu esi tas, kuris davė man blogą pavyzdį.“ Mintyje jis turėjo Jėzaus paraginimą atgailaujančiajam atleisti ne septynis, o septyniasdešimt septynis kartus, t. y. visada.

Mintyje jis turėjo tai, kad Petrui, triskart vienos nakties metu išdavusiam savo mokytoją, Kristus vis dėlto patikėjo ganyti savo avis. Pranciškus savo knygoje ne kartą primena kiekvienam mūsų, kad, prieš teisdami kitą, visada atmintume savo nuodėmingumą, prieš sukietindami savo širdis visada turėtume mintyje tai, kaip mums patiems reikalingas gailestingumas.

Teisingumas ir gailestingumas

Prieš kurį laiką popiežius Pranciškus buvo kaltinamas tuo, kad, plaudamas kaliniams kojas, jis esą pamynė po kojomis teisingumo principą. Savo knygoje jis aiškiai pabrėžia, jog nedera painioti teisingumo su gailestingumu. Tiesa, jis akcentuoja tai, kad vien tik teisingumo, kuris būtų aklas raidės laikymasis, yra negana.

Anot popiežiaus, gailestingumas nereiškia, kad mes privalome čia pat atverti kalėjimų duris ir į laisvę paleisti visus, kurie padarė sunkius nusikaltimus. „Tai reiškia, kad mes privalome padėti tiems, kurie parkrito, pakilti vėl. Sunku visa tai padaryti praktikoje, ir kartais mes renkamės visam gyvenimui pasiųsti žmogų už grotų, užuot pabandę jį reabilituoti ir atrasti jam vietą visuomenėje“, – konstatuoja popiežius.

Popiežius ragina mus būti ne rašto aiškintojais, prisirišusiais prie įstatymo raidės ir užmiršusiais meilę. Jis ragina mus nebūti tais, kurie težino, kaip uždaryti duris ir brėžti sienas. Jis ragina mus nebūti tais, kurie teisia kitą, žvelgdami į jį iš viršaus, iš nepasiekiamų teisuoliškumo pozicijų. Priešingai, jis ragina peržengti sienas kaip kad jas peržengė Jėzus, keliaudamas pas raupsuotuosius, kurie, remiantis Mozės įstatymu, turėjo būti atskirti nuo miesto. Esame kviečiami sekti Kristumi, o Kristus į žmonių kančias niekada nežvelgė kaip rūstus teisėjas, kaip abejingas stebėtojas. Žmonių nelaimės jį jaudino, palietė jo širdį.

Pranciškus kartoja, kad privalome smerkti nuodėmę, tačiau kartu turime apkabinti nusidėjėlį. Žmogus nėra lygus nuodėmei, kurią padarė. Tai yra didžioji gailestingumo žinia – mūsų nuodėmės gali būti pagydytos, galime iš jų išbristi. Įstatymai reikalingi, nes jie yra teisingumo įgyvendinimo priemonė. Tačiau gailestingumas yra daugiau nei tik paprastas žmogiškasis teisingumas.

Nuodėmė ir korupcija

Atskirą skyrių savo knygoje popiežius skiria korupcijos temai. Vienų pamaldų metu Šv. Mortos namuose Pranciškus ištarė mintį: „Nusidėjėliams – taip, korumpuotiems – ne!“ Anot jo, korupcija yra tokia nuodėmė, kuri, užuot buvusi pripažinta ir užuot privertusi mus nusižeminti, yra paverčiama ištisa sistema, tampa mentaliniu įpročiu, gyvenimo būdu. Mums daugiau nebereikia atleidimo ir gailestingumo, nes mes pateisiname save ir savo elgesį.

Korumpuotas žmogus, priešingai nei nusidėjėlis, užsiveria malonei, jis visą laiką ieško, kaip apeiti įstatymus, moralines normas savo paties ir kitų orumo sąskaita. Viešai jis gali būti didis moralės gynėjas, kai kalba eina apie kitų pasmerkimą, savo interesų gynimą, tačiau čia pat visa tai sulaužys, jei tik jam taip pasirodys patogu siekiant asmeninės naudos.

„Neturėtume priimti korupcijos taip, tarsi tai būtų tik dar viena nuodėmė: nors korupcija dažnai tapatinama su nuodėme, iš tiesų tai yra dvi skirtingos realybės, nors ir tarpusavyje susijusios. Nuodėmė, ypač jei ji kartojama, gali atvesti į korupciją ne kiekybiškai (ta prasme, kad tam tikras skaičius nuodėmių padaro žmogų korumpuotą), tačiau veikiau kokybiškai – susiformuoja įpročiai, kurie apriboja galimybes meilei ir sukuria apgaulingą savipakankamumo jausmą. <…> Korumpuotas žmogus supyksta, nes pavagiama jo piniginė, ir tada jis skundžiasi menku saugumu gatvėse. Tačiau jis yra tas, kuris apgaudinėja valstybę vengdamas mokesčių arba jis atleidžia savo darbuotojus kas tris mėnesius, kad nereikėtų jų pasamdyti remiantis neterminuota sutartimi, arba jis verčia juos dirbti nelegaliai“, – konstatuoja popiežius.

Asmeninis liudijimas

Pranciškaus knyga imponuoja ne tik dėl skvarbių įžvalgų, kurios verčia skaitant neskubėti, o verčiau susikaupti ties apmąstymais, kaip konkretus žodis tampa kūnu manajame gyvenime. Ji įstringa ir dėl atviro asmeninio liudijimo, atskleidžiančio, kaip gailestingumo malonė sužydėjo paties popiežiaus gyvenime.

Viena iš istorijų pasakoja apie kunigą Carlosą Duartę Ibarrą, kurį tuomet dar septyniolikmetis būsimasis popiežius 1953 metais sutiko savo parapijos bažnyčioje minint evangelisto Mato iškilmę. Pranciškus pasakoja, kaip atlikęs išpažintį jis pajautė Dievo gailestingumą. Vėliau jis atmena, kaip verkė sužinojęs, kad kitais metais Ibarra mirė. Pranciškus neteko žmogaus, atskleidusio jam Dievo gailestingumo esmę. Ši istorija yra iliustracija to, kad Dievas šiame pasaulyje gali veikti tik per žmones, per kuriuos ir reiškiasi jo gailestingumas. Kitų kelių nėra, o tai verčia sau pačiam užduoti klausimą, ar aš pats esu tas, per kurį reiškiasi Dievo malonė. Jei ne, tai kokios kliūtys užtveria tam kelią?

Kita istorija pasakoja apie moterį, kurią kartu su vaikais paliko vyras. Moteris tik kelis mėnesius per metus sugebėdavo rasti pastovesnį darbą, tad likusį laiką pardavinėjo save, kad galėtų išmaitinti vaikus. Pranciškus tuo metu Argentinoje vadovavo vienai Jėzuitų kolegijai, į kurią pagalbos kreipdavosi ir minėta moteris. Popiežius pasakoja, kaip per vienas Kalėdas moteris jam paliudijo, kad didžiausia dovana jai buvo ne maisto davinys, o tai, kad kunigas ją, prostitutę, vis dar vadino senjora. Neatėmė iš jos žmogiškojo orumo, nenurašė jos, nepasmerkė. Kartais žodis gali būti didesnė dovana nei taip reikalingas daiktas, nei duonos kriaukšlė. Kartu tai ir pamoka, kaip turime bendrauti su žmonėmis brangindami jų prigimtinį orumą.

Šie asmeniniai popiežiaus liudijimai yra paskata mums susimąstyti apie tai, kaip konkrečiai mūsų gyvenime reiškiasi Dievo gailestingumas. Knygos pabaigoje Pranciškus primena septynis gailestingumo darbus kūnui: pamaitinti išalkusįjį, pagirdyti ištroškusįjį, aprengti vargšą, suteikti pastogę piligrimui, aplankyti sergantįjį, aplankyti įkalintąjį, palaidoti mirusįjį. Be to, dar yra ir septyni gailestingumo darbai sielai: patarti abejojančiajam, pamokyti nemokantįjį, piktą darantįjį sudrausminti, paguosti nuliūdusįjį, atleisti įžeidimus, būti kantriam su erzinančiais žmonėmis, melstis už gyvuosius ir mirusiuosius. Kiekvienas sau galime atsakyti, ką ir kiek padarėme.

„Bažnyčia atskleidžia savo motiniškąją pusę, savo motinišką veidą sužeistai žmonijai. Ji nelaukia, kol sužeistieji pasibels į duris, ji ieško jų gatvėse, ji juos surenka, apkabina, rūpinasi jais, kad jie jaustųsi mylimi“, – apie Bažnyčią, kurios trokšta, kalba popiežius. O kas gi yra Bažnyčia? Ne pastatas, o mes, kurie į tą pastatą susirenkame. Ne tik kunigai, kurie viskam vadovautų, tačiau ir mes, kurie meldžiamės kartu su jais. Mes esame tie, kurie skatinami eiti į gatves, kad ir kiti išgirstų pratarmę, skambančią pagal Ambraziejaus ritą besimeldžiančiose bažnyčiose: „Tu pasilenkei virš mūsų žaizdų ir mus pagydei suteikdamas vaistus, stipresnius nei mūsų sielvartas, gailestingumą, kuris yra didesnis nei mūsų kaltės. Šiuo keliu net ir nuodėmė dėka tavosios nepajudinamos meilės tarnavo kaip priemonė pakylėti mus į dieviškąjį gyvenimą.“