2016 01 15

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Prodiuserė K. Kennedy: „Žvaigždžių karai“ katapultavo mus į mokslinės fantastikos hiperateitį“

Prodiuserė Kathleen Kennedy (g. 1953), vadinama viena įtakingiausių Amerikos kino pramonės figūrų, ketvirtus metus vadovauja kino kompanijai „Lucasfilm“. Laikraštis „USA Today“ paskelbė ją sėkmingiausia visų laikų prodiusere. Prieš perimdama George’o Lucaso imperiją, K. Kennedy keturis dešimtmečius dirbo su Stevenu Spielbergu, prodiusavo filmus „Ateivis“, „Jūros periodo parkas“ ir „Šindlerio sąrašas“. Bendradarbiavo kuriant Vincento Paronnaud ir Marjane Satrapi „Persepolį“ bei Clinto Eastwoodo „Medisono grafystės tiltus“. Jos filmai uždirbo 11 milijardų dolerių ir buvo nominuoti 120 „Oskaro“ apdovanojimų.

Prodiuserę kalbina „Die Zeit“ žurnalistė Katja Nicodemus.

Gerbiama Kathleen, kaip atrodė Jūsų pirmasis susidūrimas su „Žvaigždžių karais“?

Savo pirmąjį „Žvaigždžių karų“ filmą išvydau 1977 m., studijuodama kiną. Jis tarsi atvėrė duris į visus mūsų vaikystės pasaulius, sykiu katapultuodamas į mokslinės fantastikos hiperateitį. Maniau, kad man išlėks smegenys. Tikriausiai tuo metu panašiai jautėsi daugelis žiūrovų, tačiau mus, kino studentus, užvaldė jausmas, kad nuo šios akimirkos mūsų fantazijos gali atidurti ekrane, o istorijos būti pasakojamos visiškai kitaip.

Kuo „Žvaigždžių karai“ skiriasi nuo kitų mokslinės fantastikos filmų?

Drąsa, kurios vedamas George’as Lucasas sujungė savitas popkultūros, komedijos žanro, Vakarų ir Azijos kultūrų interpretacijas. Jis sukūrė pasaką, pritraukiančią bet kokios aplinkos ir išsilavinimo žmogų.

Šioje pasakoje išnyra edipiškas tėvo ir sūnaus konfliktas, nuorodos į Shakespeare’ą, Homerą, indų Vedas, Wagnerį ir Nietzsche‘ę. Ar „Žvaigždžių karai“ yra mitų sąvartynas?

Jei taip norite. Taip pat – žmogiška drama apie kovą tarp gėrio ir blogio. Šioje pasakoje modernu tai, kad gėris ir blogis ne griežtai atskirti, o dialektiškai vienas su kitu susipynę. Veikėjai kinta, svyruoja, dvejoja, būgštauja. Be to, „Žvaigždžių karai“ sukūrė savitą kino matrica, leidžianti vaizduoti ne visada regimą pasaulį.

Pirmoji „Žvaigždžių karų“ trilogija baigėsi 1983 m. Po 16 metų G. Lucasas kita trilogija ėmėsi pasakoti pirmosios priešistorę. Ar tai pradėjo tęsinių madą Holivude?

G. Lucasas buvo apsukresnis nei tie, kurie naudojasi savo sėkmės receptais. Pasakodamas „Žvaigždžių karų“ priešistorę, jis nuo pat pradžių pynė ją su epu. Tai leido esamus epizodus praplėsti nauja istorija. Poetologiniu požiūriu „Žvaigždžių karai“ nėra baigtinis kūrinys. Sąsajos su epu tokios stiprios, kad tėvų karta gali perduoti susižavėjimą vis naujais filmais savo vaikams. Mokslinė fantastika kaip emocinis Perpetuummobile.

Kuris „Žvaigždžių karų“ veikėjas – Jūsų mėgstamiausias?

Princesė Lėja. Sąmoninga moters figūra, lygi vyriškiesiems herojams Hanui Solo ir Lukui Skaivokeriui. Ji ne iš tų princesių, kurios laukia, kol bus išgelbėtos. Mano nuomone, Lėja tęsia stiprių moterų Holivudo kine tradiciją. Pirmoje XX a. pusėje ją būtų galėjusios vaidinti Katharine Hepburn arba Lauren Bacall.

Paskutinieji „Žvaigždžių karų“ filmai tapo daugelio gerbėjų neapykantos objektu. Ar buvo pernelyg susitelkta į specialiuosius efektus, pamirštant pačią istoriją?

Viena pirmųjų naujovių, kurias įvedžiau aš, buvo scenarijaus vystymo padalinys. George’as Lucasas visada samdydavo autorius, su kuriais glaudžiai bendradarbiavo, todėl jam tokio padalinio nereikėjo. Negaliu ir nenoriu keisti jo vizijos. Privalėjau surinkti grupę žmonių, galinčių prisidėti prie „Žvaigždžių karų“ visatos. Kiekvieno filmo atveju kalba sukasi ir apie tai, ką pavadinčiau bendruojunaratyvu. Jis įsilieja į televizijos produkciją, žaidimų, teminių parkų. Žaidimo kūrėjas turėtų žinoti, apie ką bus pasakojama kituose „Žvaigždžių karuose“, kaip ir filmo kūrėjas turėtų žinoti, apie ką bus kita animacinio serialo serija. Galima sakyti, kad šis padalinys buvo įkurtas pasakojamajam „Žvaigždžių karų“ žemėlapiui nupiešti. Greitai bus nufilmuoti Rogue One: A Star Wars Story ir Star Wars: Episode VIII, ruošiamas ir Episode IX. Aš atėjau iš kino filmų industrijos. Kad ir kokia pelninga būtų prekyba, „Žvaigždžių karų“ sėkmė paremta filmais.

Kaip sulaukiama pasiūlymo tapti „Lucasfilm“ vadove? Telefonu? Elektroniniu paštu?

2012 m. balandį George’as pakvietė mane pietų Niujorke ir pranešė, kad nori pasitraukti iš „Lucasfilm“. Pamaniau, kad jis paprašys rekomenduoti žmogų, galintį užimti jo vietą, tačiau pasiūlymo sulaukiau aš pati.

Norėdamas išsaugoti nepriklausomybę nuo didžiųjų koncernų, G. Lucasas savo įmonėje aistringai kontroliavo kiekvieną detalę. Vis dėlto, praėjus vos keliems mėnesiams nuo Jūsų darbo pradžios, už keturis milijardus dolerių pardavė „Lucasfilm“ Disney’aus koncernui. Ar Jūs, kaip daugelis kitų darbuotojų, bijojote disnėjizacijos?

Prieš mūsų susitikimą Niujorke George’as dar nesiderėjo su „Disney“. Nepaisant to, prisipažino, kad jau seniai nori atsidėti asmeniniam gyvenimui. Tai nutiko greičiau, nei jis manė. George’as visada sakydavo, kad jei ir parduotų kompaniją, tai tik „Disney“. Buvau sužavėta, kad taip ir nutiko. Nepaprasta iš pradžių tapti „Lucasfilm“ dalimi, o tada įsitraukti į sėkmingiausią pasaulio pramogų konglomeratą. G. Lucasui pavyko užtikrinti savo „vaikui“ geriausią įmanomą ateitį.

Kaip sekasi valdyti tarpgalaktinę imperiją be tokio vado, kaip Joda?

Aš turiu savo Jodą! Mudu dešimtmečius pažįstami su George’u, 9-ojo dešimtečio pradžioje kartu dirbome kuriant Steveno Spielbergo filmą „Indiana Džounsas ir dingusios Sandoros skrynios ieškotojai“ – jis rašė filmo scenarijų, aš jį prodiusavau. George’as nebedalyvauja „Lucasfilm“ veikloje, bet visada yra šalia, kai noriu paklausti jo patarimo arba šiek tiek paplepėti. Jį labai lengva pasiekti.

Žvaigždžių karai“ turi tarptautinę gerbėjų bendruomenę, reiškiančią tam tikras nuosavybės teises į šį fantastinį pasaulį.

Aš būčiau linkusi kalbėti apie populiariajai kultūrai neabejingas šeimų draugijas.

Arba apie religinę bendruomenę? G. Lucasas manė, kad pasaulinis pramoginis kinas yra pasiruošęs pakeisti religiją.

Tai galima vadinti tariama religija, tačiau ji turi tam tikro žaidybiškumo, linksmumo. Savaime suprantama, gerbėjų lūkesčiai kuria spaudimą. Jis netampa mažesnis dėl to, kad „Žvaigždžių karai: jėga nubunda“ pasirodė po dešimties metų pertraukos. Gerbiu prisiekusius žiūrovus. Ar tai reiškia, kad viską, apie ką jie kalba savo forumuose, internete arba per „Žvaigždžių karų“ šventes Anaheime, įtraukėme į Septintąjį epizodą? Ne. Nepaisant to, gerbėjus privalu vertinti rimtai.

Kaip apskritai tapote prodiusere?

8-ojo dešimtmečio viduryje dirbau operatore ir padėjėja viename televizijos kanale San Diege. Pamačiusi Steveno Spielbergo filmą „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“, buvau tokia sužavėta, kad panorau bet kokia kaina su juo dirbti. Per vieną draugę įsidarbinau S. Spielbergo firmos sekretore.

Nuo sekretorės iki superprodiuserės – skamba kaip filmo siužetas.

Pradžia tikrai nebuvo rožėmis klota. Iš pradžių dirbau pas Johną Miliusą, rašiusį scenarijų filmui „1941“. Turėjau sudaryti jo ginklų kolekcijos katalogą. Susipažinau su tokiais šaunamaisiais ginklais, kaip Vinchester, Over Under ir Purday, žinau, kuo skiriasi Colt 45 nuo Colt 45 Gold Cap. Laimė, iš Miliuso mane perdarbino S. Spielbergas. „Ateivis“ buvo pirmasis mano prodiusuotas filmas.

1983 m. su S. Spielbergu ir savo vyru Franku Marshallu įkūrėte įmonę „Amblin Entertainment“, kurio logotipą puošia Ateivio siluetas.

Supratome, kad vienu metu galime prodiusuoti daugiau negu vieną filmą. Dirbdama „Amblin Entertainment“, iš esmės likau atsakinga už S. Spielbergo filmus. Prodiusavome ir kitus darbus: Roberto Zemeckio „Atgal į ateitį“, Barry’io Sonnenfeldo „Vyrus juodais drabužiais“, Joe Dantes „Žaislinius kareivėlius“, Clinto Eastwoodo „Medisono grafystės tiltus“.

Ar dabar, būdama „Disney“ koncerno širdyje, jaučiatės gerokai nutolusi nuo kino, kurį kūrėte?

Nepasakyčiau. Visada esu scenaristų, režisierių, menininkų pusėje. Net ir šiandieniame darbe. Dabar tik geriau suprantu, ką režisieriui reiškia sukurti tokį produktą, kaip „Žvaigždžių karai“. Kalbu ir apie rinkos, verslo dimensiją. Stambiam verslui jaučiu tokią pat pagarbą, kaip ir mažo biudžeto filmui.

Per metus „Lucasfilm“ vien iš filmų atributika paženklintų prekių uždirba ketvirtį milijardo dolerių. Papildomų pajamų teikia kompiuteriniai žaidimai, animaciniai filmai, laisvalaikio pramogos – Šanchajuje planuojama įkurti 5,5 milijardo dolerių kainuosiančią „Žvaigždžių karų“ šalį. Kitaip tariant, dėmesio centre vis labiau atsiduria prekės, ne kinas…

Laikausi nuomonės, kad net stambus verslininkas širdyje gali likti auteur ir vis dar tokiomis pačiomis kategorijomis mąstyti apie kiną. Šiaip ar taip, svarbiausias vaidmuo visada tenka istorijai.

Kai paaiškėjo, kad pereinate į „Lucasfilm“, S. Spielbergas prasitarė nenustebsiąs, jei savo naujajame darbe greitai pasiilgsite „iki kelių stovėti purve ir galynėtis su audra“.

Galynėjausi su Septintojo epizodo purvu ir audra! Visą laiką nesitraukiau iš filmavimo aikštelės. Tikriausiai Stevenas prisiminė „Jūros epizodo parką“. Filmuodami jį, susidūrėme su tikru uraganu. To tikrai mažiausiai trūksta filmuojant. Filmuodami Septintąjį epizodą Abu Dabyje, patekome į smėlio audrą. Tai buvo nauja. Matėme ir gyvačių.

Ar tiesa, kad sukūrėte Ateivio akis?

Buvau atsakinga pragmatiškai įgyvendinti viziją, esančią visuose S. Spielbergo filmuose. Ateivio atveju tai buvo akys – „sielos veidrodis“. Nuvykau į oftalmologijos institutą ir ėmiau apžiūrinėti akių protezus. Tada išvydau stalčių, pilną akių obuolių. Man pavyko įkalbėti atsakingą moterį porai valandų paskolinti dvi akių protezų paletes. Nešina jomis įlėkiau į „Poltergeisto“ filmavimo aikštelę, drauge su Stevenu išrinkau pavyzdžius Ateivio akims ir parskubėjau atgal. Įkalbėjau jauną instituto laborantę nupiešti Ateivio akių modelį. Deja, klinikos darbuotojams buvo draudžiama imti pinigus už papildomus darbus. Mudvi sukirtome rankomis ir iš filmo lėšų apstatėme naujais baldais jos butą.

Teko girdėti, kad, filmuojant „Ateivį“, nuolat skundėtės pablogėjusia sveikata.

Tik ne filmavimo aikštelėje! Namuose. Jaučiau didžiulį spaudimą, tai buvo pirmasis mano filmas. Kiekvieną savaitgalį apsirgdavau.

Ar tai kartojosi ir statant Septintąjį epizodą?

Ne. Dabar esu pripratusi prie įtampos. Žinau, ką galiu ir ko negaliu kontroliuoti filmavimo aikštelėje. Naujame S. Spielbergo filme „Šnipų tiltas“, kurio nebeprodiusavau, yra gražios eilutės. Į klausimą „Ar Jūs tikrai nesijaudinate?“ rusų šnipas (Markas Rylance’as) atsako: „Ar tai ką nors pakeistų?“ Nuo šiol mano šūkis: „Ar tai ką nors pakeistų?“

Iš pradžių norėjote tapti medicinos seserimi…

Deja, per pirmąjį semestrą man niekaip nepavyko baigti žmogaus anatomijos kurso.

Ar kartais pagaunate save mąstant, kad tokie režisieriai, kaip S. Spielbergas, G. Lucasas ir J. J. Abramsas liks amžini dvylikamečiai, kuriems visada reikalinga šiokia tokia priežiūra?

Šiuo atveju būčiau linkusi kalbėti apie vitališkumą. Jo reikia, norint sukurti pramoginį filmą ir pasiekti plačiąją publiką. Šie režisieriai neliko infantilai. Jie geba prisišaukti ir dar kartą išgyventi vaikystę. Galbūt tai lemia ir savęs pajautimas. Yra menininkų, apčiuopiančių pirmapradiškumą, archetipiškumą.

Ar sprendimą naujuoju „Žvaigždžių karų“ režisieriumi pasirinkti J. J. Abramsą lėmė jo 2011 m. sukurtas filmas „Super 8“? Jame vaizduojamas 8-asis dešimtmetis, metas, kai pasirodė pirmieji S. Spielbergo ir G. Lucaso populiarieji filmai. Grupė paauglių mažame miestelyje stato filmą ir per neapsižiūrėjimą įtraukia į jį ateivį. J. J. Abramsas vaizduoja Amerikos provincijos gyvenimą ir nuobodulį, iš kurio randasi erdvėlaiviai ir atėjūnai iš kitų planetų…

Daug kalbėta apie tai, kas įkvėpė G. Lucaso erdvėlaivius ir tarpgalaktinius pasaulius. Apie knygas ir komiksus, kuriuos jis skaitė, apie televizijos serialą „Flešas Gordonas“. Mažas Amerikos miestelis, 1973 m. parodytas „Amerikietiškuose grafičiuose“, taip pat buvo vienas iš jo vaizduotės šaltinių. J. J. Abramsas gerai supranta tokio tipo kiną. Jis apčiuopia, iš kokios dvasios, ilgesio, sublimacijos ir transformacijų jis gimsta.

Kai buvote paskirta „Lucasfilm“ prezidente, pasirodė straipsnis „Vashington Post“. Į Jus dedamos didelės viltys moterų lygiateisiškumo klausimu kino pramonėje.

Kalbant apie moterų padėtį Holivude, neginčytinai susiduriama su didžiule problema. Jaučiu, kad visapusiškai dėl to dirbu. Daugiau nei šešios iš aštuonių naujojo filmo bendradarbių ir daugiau nei pusė „Lucasfilm“ vadovaujančio personalo yra moterys. Tai atsispindi ir naujojo „Žvaigždžių karų“ filmo istorijoje.

Ar tai reiškia, kad jame bus stiprių veikėjų moterų?

Taip! Mūsų filmus žiūri milijonai žmonių. Deja, Holivudo pasaulio demografija tikrai neatspindi mūsų visuomenės. Turėtume matyti daugiau tamsiaodžių veidų, daugiau moterų, daugiau homoseksualių veikėjų. Visi turėtų būti labiau matomi. Kodėl ši įvairovė neatsispindi pasakojamose istorijose ekrane ir už jo? Deja, dar nesame taip toli pažengę.

Kodėl?

Dažniausiai tereikia sureaguoti į vieną ar kitą temą, ir jau šis tas pasikeičia. Dabar šiame biure sėdime mes, dvi moterys. Net jei nedarytume interviu, tikėtina, kad labai greitai prakalbtume apie moteris ir jų kuriamus vaidmenis filme. Vis dėlto per daugelį konferencijų sėdžiu su baltaodžiais vyrais.

Su matomumo problema susiduriate ir Jūs. Esate vienas įtakingiausių žmonių Holivude, tačiau kaip prodiuserė iki šiol buvote žinoma tik kino industrijos atstovams. Tuo tarpu Jūsų kolegos, pavyzdžiui, Harvey’us Weinsteinas, garsiai pasakoja apie savo reikšmę pasauliui.

Iš dalies tai ir yra didžiausia problema. Moterys „to nedaro“. Niekada nenorėjau atsidurti pirmame plane, prieš kameras. Mes nesiropščiame ant stogo, norėdamos garsiai sušukti. Tiesiog dirbame savo darbą. Tikriausiai turėtume dažniau elgtis priešingai.

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė