A. Ruseckaitė: vaikystėje man rašymas atrodė kaip stebuklas

Stebina šios rašytojos produktyvumas – poezijos knygos, romanai, įvairių rašytojų biografijos. Pokalbio metu net neįmanoma aptarti visų šios rašytojos išleistų knygų, atsiskleidžia kelios – galbūt tą akimirką svarbiausios.

Rūpi su rašytoja padiskutuoti ir apie jos žvilgsnį į patį rašymą, taip pat į jos gyvenimo aistrą – fotografiją. Bei tai, kaip darbas, nuolatinis buvimas literatūros prisodrintoje erdvėje vienaip ar kitaip veikia jos kūrybą. A. Ruseckaitei rašymas nuo ankstyvos vaikystės atrodė kaip stebuklas, nuo jaunystės svajojo išleisti bent ploną eilėraščių knygelę. Iki jos rašytojos kelias buvo nelegvas. Taip pat ji juokaudama išsitaria, jog, naujai knygai išėjus, ji kokias tris dienas negali jos atsiversti, kad su ja susigyventų.

Kaip pirmą kartą pajautėte, kad gyvenime rašysite? Kaip tai atėjo?

Retai apie tai susimąstau. Turiu labai juokingų vaikystės prisiminimų, kol dar nemokėjau rašyti. Man atrodė, kad mokėti rašyti yra didelis stebuklas. Kai namuose būdavo laikraščių, pasiimdavau pieštuką ir brėždavau įvairiausius kringelius, imituodama rašymą. Nepamenu, ar tuo metu mąstydavau, ką rašau, bet sėdėdavau susirūpinusi ir „rašydavau“ ant tų laikraščių. Namuose nebuvo net balto popieriaus tuo metu.

Vėliau vis parašydavau po kokį eilėraštuką, kuris būdavo kabinamas į sienlaikraštį, vyresnėse klasėse eilėraščius spausdindavo rajono laikraštis. Kai augau, buvau šiek tiek liūdnoka, intravertiška, nelabai išsikalbanti. Atrodė, kad geriausiai galiu išsisakyti eilėraščiu. Taip pat kartais rašydavau prozos miniatiūras, recenzijas.

Rašymas man buvo tarsi savaiminis. Vaikas, kuris mėgsta tapyti, natūraliai žaidžia dažais, spalvomis, mėgstantis muziką dainuoja įvairias daineles, analogiška yra ir su turinčiu polinkį rašyti.

Jaunystėje man atrodė, kad mano gyvenimo svajonė yra išleisti vieną ploną eilėraščių knygelę. Maniau, jog lyg ir turiu ką pasakyti, tarsi daug žodžių glūdi manyje. Mano mama buvo labai gražiažodė, mėgo vartoti netiesioginius veiksmažodžius, jos galvoje visada būdavo labai daug tiksliai ir vaizdžiai apibūdinančių kiekvieną veiksmą sinonimų. Tarsi Žemaitė.

Kaip ėjote tos pirmosios knygelės link?

Studijų metais gyvenimas sukosi nelengvai. Kai mirė tėvelis, supratau, kad mama manęs dieninėse studijose negalės išlaikyti, nes dar reikėjo į gyvenimą išleisti ir už mane jaunesnius brolius dvynius. Pradėjau Kaune dirbti ir ketveri metai po vidurinės mokyklos baigimo įstojau į universitetą mokytis vakariniu būdu. Vėliau pradėjau dirbti muziejuje, pradėjau rašyti įvairius mokslinius straipsnius, tyrinėti archyvus.

Buvo daug darbų, įvairių gyvenimiškų aplinkybių, tad svajonė apie knygelę šiek tiek atsidėjo. Tačiau viduje visą laiką kažkas kirbėjo. Parašydavau vieną kitą eilėraštį, jie vis kaupėsi.

Vėliau prie Nemuno veikė tokia nedidelė leidyklėlė, ir Vaidotas Ožkinis pasiūlė išleisti pirmąją knygelę. Ji vadinosi „Liūdesys kaip sekmadienis“. Tačiau po jos dar jaučiau, kad liko kažkas nepasakyta, tuomet jau norėjosi kalbėti proza. Gimė apysaka „Akmeninis obuolys“, vėliau pradėjau rašyti įvairias noveles.

Ir po to gimė labai daug kitų, tiek prozos, tiek poezijos knygų…

Pradėjo dominti moterų likimai bei pradėjo gimti tekstai, susiję su mano muziejiniu darbu. Knygelė „Sidabro sodai“ buvo parašyta besigilinant į įvairių rašytojų moterų likimus. Buvau tiesiog prisiurbusi muziejinės informacijos. Tyrinėjau ir Salomėją Nėrį, ir Žemaitę, ir Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Šatrijos Raganą, Emilę Dickinson, Gabrielą Mistral, Anną Achmatovą. Čia buvo svarbi tema, kur būna moters širdies namai, klausimas, kur jie gali būti. Greičiausiai, jei nebūčiau dirbusi muziejuje, nebūčiau taip gerai įsigilinusi į archyvus, tiek daug supratusi apie šių moterų pasaulius.

Galiausiai supratau, kad nebegaliu nerašyti. Tik pradėjau tai daryti vėlai, tarsi Žemaitė.

Dirbate literatūros muziejuje, ir Jūsų visą laiką tarsi nepalieka kiti autoriai, gyvenate jų apsuptyje. Kaip tai veikia Jūsų pačios kūrybą? Ar kartais nesinori pabėgti į visiškai tuščią erdvę ir likti vien su savo mintimis?

Manęs dažnai žmonės klausia, ką šiuo metu rašau. Aš sakau: jūs nebūkite pašėlę, aš turiu pailsėti, negaliu nuolatos rašyti, taip pat dirbu darbą nuo ryto iki vakaro. Noriu paskaityti ir užsienio literatūros autorių, yra išversta įvairių puikiausių knygų. Labiausiai noriu skaityti užsienio literatūrą, nes nuolat gyvenu vien lietuviškos literatūros apsupty. Dar šiandien ruošiu „namų darbus“, nes muziejuje nuolatos vyksta knygų pristatymo renginiai, kuriuos turiu vesti. Negaliu ateiti į pristatymo renginį neperskaičiusi knygos. Man kartais tikrai norisi pabėgti. Namuose, turėdama laisvą savaitgalį, aš lepinuosi – geriu arbatą ir skaitau kokį puikų užsienio autoriaus romaną. Tada gyvenu tiesiog kitame pasaulyje, nes žmogus visą laiką tiesiog negali būti susijęs vien su darbo dalykais.

Eilėraščiai paprastai ateina iš vidaus, jie tarsi nesusiję su darbu, nors esu parašiusi keletą ciklų Maironiui. Su proza yra kiek kitaip. Minėti „Sidabro sodai“ atėjo iš darbo patirties. Tačiau buvo romanų, kurie gimė ir iš gyvenimo patirties – „Marios vandens“. Šią knygą skyriau savo kartai.

O kaip gimė Jūsų romanas apie Maironį?

Niekada negalvojau, kad parašysiu knygą apie Maironį. Man tai atrodė tiesiog neįmanoma, nes tai yra per didelis vardas, per didelė ikona, kiekvienas lietuvis turi savo įvaizdį. Tačiau prisiskaičiau daug medžiagos apie jį, esu išsityrinėjusi mūsų archyvą, taip pat kartą atradau, kad yra ir netyrinėtų dalykų.

Pažvelgiau į viską labai moteriškai, nesijaučiau kalbanti iš mokslininkės ar muziejininkės pozicijų. Man labai įdomi pasirodė anksčiau neatsekta paskutinė Maironio meilės istorija. Laiškai buvo saugomi Amerikoje, turėjau galimybę juos paskaityti. Tai buvo vėlyvoji Maironio meilė, jo vidinė drama. Iš pradžių galvojau parašyti romanėlį apie senyvą poetą ir vėlyvą jo mūzą, net neminint Maironio vardo. Tačiau pradėjusi rašyti, supratau, kad negaliu apsimesti, kad rašau ne apie Maironį. Priėmus šį sprendimą, į knygą sugulė ne tik meilės istorija, bet ir kitos Maironio gyvenimo dramos, kasdienybė, pomėgiai.

Manau, kad nedirbantis mano vietoje žmogus kitaip parašytų tokią knygą. Galbūt jis ją parašytų lengviau, kūrinys nebūtų toks faktografiškas. Bet man rūpėjo, kad žmogus pajustų Maironį, ir viskas, kas yra knygoje, būtų tiesa.

Kaip gimsta eilėraštis? Ar jis iš karto ateina vientisas, ar tenka daug dirbti su tekstu?

Eilėraštis ateina tarsi savaime. Niekada nesu atsisėdusi sąmoningai siekdama parašyti eilėraštį. Su romanais yra kitaip, jų rašymui planuoji laiką, plėtoji juos. Eilėraštis tiesiog ateina, perskrodžia tarsi saulės spindulys. Ne visada žinai, kokia nuotaika valdo, kodėl nori tą eilėraštį rašyti.

Eilėraštį parašai staiga, o vėliau atsispausdini, taisai. Kartais eilėraštis iš karto gimsta vientisas, tvarkingas. Tiesiog žvelgi į jį ir nieko nenori pakeisti. O kartais tiesiog gimsta eilėraščio apmatas, tam tikra emocija. Tada jautiesi tiesiog užrašęs momento nuotaiką ir jutimą. Tuomet prie to teksto reikia grįžti. Kartais būna, kad tokį eilėraštį tiesiog palieki. O kartais skaitai, žiūri ir ilgokai tvarkai.

Tačiau dažniausiai eilėraštis jau kurį laiką gyvena sąmonėje, pasąmonėje, todėl vos parašius kūrinys būna tvarkingas. Taip pat daug eilėraščių esu praradusi, nes jie gimė tuo momentu, kai negalėjau užrašyti. Prisėdus vėliau, tiesiog nebeįmanoma viso to užrašyti. Nors iš kitos pusės, kas turi išdygti, išdygsta. Jei ta tema tave tikrai kamuoja, tekstas vis tiek neturėtų niekur dingti.

Iš tiesų, man eilėraštis išdygsta kaip gėlė iš grindinio, prasišviečia tarsi spindulys ūkanotą dieną ir kaip žaibo išlydis.

Rašote ir prozą, ir eiles. Kokios emocijos sugula į prozą ir kokios į eiles?

Kai rašiau romaną „Marios vandens“, save aš tarsi įtraukiau į romano audinį. Jaučiausi, kad dalis manęs yra ir viename, ir kitame veikėjuje. Bet kai rašai apie istorines asmenybes, jauti, kad tavęs ten nėra. Ten nėra vidinių išgyvenimų, kuriuos norisi atiduoti eilėraščiui. Eilėraštis man yra išpažintinis dalykas. Kai kas man sako, kad aš per daug atvira, kai kas – kad galėčiau dar labiau atsiverti. Eilėraštis kiekvienam yra individualus.

Pati sakyčiau, kad rašau ego eilėraščius. Net ir eilėraščiuose, kurie skirti mano tėvams, artimiesiems, arba kuriuose skleidžiasi tam tikri atsiminimai, vis tiek atsispindi mano santykis su tuo, ką jaučiu aprašomam dalykui. Prozoje mano yra vien kūryba. Eilėraščio vien kūryba pavadinti negalėčiau. Tai yra atsivėrimas, išplėšimas iš savęs kažko, ką tau skauda. Kai kurie poetai galbūt yra nutolę nuo savo grynai vidinio momento, daugiau stebi išorinį pasaulį. Aš pati pasaulio stebėjimą perteikiu per jo jutimą, per savo asmeninį santykį su juo.

Ar eilės Jūsų sąmonėje jungiasi su vaizdu bei muzika?

Taip, labai jungiasi, ypač su vaizdu. Kartais rašau, ir man labai ryškiai veriasi vaizdai. Kadangi labai mėgstu fotografuoti, esu ir vaizdo žmogus. Dar kaip iš kaimo kilusiam žmogui man vaizdas yra prigimtinis dalykas. Kai aš augau, buvo matyti tokios tolumos, labai dideli slėniai, esu tiesiog įpratusi prie tolimų erdvių.

Gamtoje aš atsigaunu, joje pastebiu kiekvieną detalę. Net jeigu viskas juoda, ir tarsi neturiu, ką fotografuoti, vaikščiodama po kokį parkelį, galiu pamatyti labai gražias medžių žieves. Tuomet tiesiog žaviuosi skirtingomis tų žievių faktūromis. Ypač vėlyvą rudenį vis labiau reikia įžvelgti detales, nes pati visuma jau yra. Kad rastum ką nors gražaus bespalviame laike, reikia labai atidžiai įsižiūrėti.

Eilėraštis tarsi gimsta iš vidaus, gelmių, o fotografija įgalina pamatyti tai, kas yra už tavęs. Ir galbūt šie momentai vienas kitą papildo…

Iš tiesų man fotografija ir eilėraštis turi artimą ryšį. Galima turėti kokią nors brangią pačios pasidarytą fotografiją, kurioje užfiksuoti tėviškės medžiai arba laukas ir į tą vaizdą žiūrint galima eilėraštį parašyti.

Galbūt ir to momento atsiminimas, kai buvote apstulbinta grožio, kurį stengėtės įamžinti…

Taip, gamtos grožis neįtikėtinai daug duoda…

O gal būna, kad gamtos grožis toks stiprus, jog netgi būna tarsi per šventa išsitraukti fotoaparatą?

Taip… Dar kartais būna, kad tiesiog beviltiška fotografuoti saulėlydį. Jis būna toks nuostabus, tokios ryškios spalvos… Jei tai būtų pavaizduota paveiksle, sakytum, jog tai yra saldu. Tada supranti, kad tik gamtoje toks vaizdas ir gali būti. Net fotografija jo negali pagauti. Grožis iš tiesų kartais gali egzistuoti tik toje vienintelėje erdvėje vienintelę akimirką, ir tu žinai, kad jo neužfiksuosi.

Ar yra kokia žinutė, kurią perduodate skaitytojui savo kūryba?

Na, taip vienokia ar kitokia žinutė gali būti. Mano knygoje „Akmeninis obuolys“ Julija myli vedusį vyrą. Knyga tarsi netiesiogiai teigia, kad jų laimė neįmanoma, nes tai, banaliai tariant, būtų svetimos laimės griuvėsiai.

„Sidabro sodus“ rašiau, keldama klausimą, kur yra moters širdies namai, kiek tai priklauso nuo vyro meilės, kiek mes galime pačios juos sukurti. „Mariose vandens“ norėjau atiduoti pagarbą savo kartai, kaimynams, jaučiausi, tarsi siųsčiau žinutę, kad visa, kas kartu išgyventa, yra svarbu.

Eilėraščių knygelėje „Verčiau (ne)užmiršti“ žinutė perteikiama per klausimą – ar verčiau užmiršti ir nesikankinti, kad tavo namai nugriauti, kad jau daug mirę artimų draugų, ar geriau tai užmiršti ir gyventi dabartimi. Ar vis dėlto geriau neužmiršti savo tėvo, motinos, jų žodžių, erdvių, kuriose užaugai… Be abejo, šių klausimų niekaip neišspręsi. Žinutė ir yra siunčiama per klausimą – ar gyventi dabartimi ir dabar viską kurti, ar vis dėlto gyventi su prisiminimų gija?

Kiekvienos knygos yra kitokia žinutė. Knygoje apie Žemaitę galbūt galima įžvelgti konkrečiai moterims skirtą žinutę, kad septyniasdešimtmetė moteris yra gyvybinga, pilna idėjų, gyvenimo džiaugsmo, moka bendrauti su jaunimu, nepasiduoda, rašo, kuria planuoja. Norėjosi per Žemaitę, daugiau ne kaip rašytoją, o kaip moterį, perduoti žinutę, kad dažnai mes pernelyg anksti pasenstame. Svarbu suvokti, kad niekada niekas nevėlu, bet kuriame amžiaus tarpsnyje gali turėti ir svajonių, ir veiklų. Nors šioje knygoje vaizdavau įvykius, kurie vyko lygiai prieš šimtą metų, man atrodo, kad moteris, vardu Julija, greta manęs stovi čia ir dabar. Yra tiek daug dalykų, kurie ir šiandien lygiai taip pat skauda, lygiai taip pat rūpi. Nors ir galbūt kitokios dabar galimybės ir gyvenimo tempai, tačiau žmogaus prigimtis lieka ta pati. Protas gal ir gali keistis, bet širdis liks ta pati. Niekada nežinosime, kodėl įsimylėjome būtent tą žmogų.

Ar rašytumėte, jei nebūtų skaitytojo?

Be abejo, jei rašai vien į stalčių ir neleidi, tuomet kyla klausimas, kas atperka tą rašymo procesą, kur yra satisfakcija. Kai rašai, žinoma, negalvoji, kad rašai skaitytojams, nesvarstai apie pataikavimą jiems. Bet kai knyga išeina ir pradeda savo gyvenimą ir iš skaitytojų sulauki įvairių atsiliepimų, šis momentas rašančiam žmogui yra be galo svarbus. Žmogus, kuris sako, kad jam nesvarbu, ar jo knyga yra skaitoma, meluoja sau, nes tada kyla klausimas, kam jis ją iš viso ją leidžia. Išleisdamas knygą, paleidi ją į gyvenimą, ir nori, kad ji būtų skaitoma.

Net ir kai išleidau pirmąją nuo ankstyvos jaunystės svajotą knygelę, taip ir nesustojau. Žodžiai tiesiog pradėjo sproginėti, plėšyti mane. Manau, kad kiekvienas, parašęs knygą, nori ją išleisti į gyvenimą. Nebent jei knygoje sugulė tai, kas gali būti išleista tik po autoriaus mirties.

Nors manau, kad eilėraščius gal ir rašyčiau, net jei nebūtų skaitytojo. Daug metų rašiau dienoraštį, bet kai pradėjau rašyti prozą, dienoraštis labai susitraukė. Kai rašai dienoraštį, tai rašai su tokiu jausmu, jog tikrai nenorėtum, kad kažkas skaitytų. Galbūt taip galėtų būti ir su eilėraščiu. Juos gal ir galėčiau rašyti kaip Emilė Dickinson, kuri jų sukūrė apie tūkstantį ir visus dėjo tik į stalčius. Jai tas rašymas buvo kaip dienoraščiai.

Bet net jei žmogus rašo, negalvodamas, kad kažkas skaitys, net jei rašo dienoraštį, jis vis tiek savo mintis, jausmus užrašo. Gal kažkur pasąmonėje glūdi jautimas, noras, kad tos mintys vienu ar kitu būdu būtų kažkam išsaugotos?

Su dienoraščiu gali būti įvairiai. Žmonės labai dažnai juos sumeta į krosnį, sudegina. Rašto žmonės labai dažnai save nori kokiu nors konkrečiu momentu išlieti ant popieriaus. Tačiau jei žmogus rašo eilėraščius ir gyvas būdamas jų nespausdina, deda į stalčius, jis juos vis tiek rašo kaip ženklą, kaip kreipinį į kitus žmones. Jaučiasi tarsi per eilėraščius save kitiems palieka. Tačiau su proza yra kitaip. Būtų juokinga, jeigu, rašydama apie Maironį arba Žemaitę, sakyčiau, kad tai rašau grynai sau. Tam reikia daug darbo, pastangų. Jeigu žinočiau, kad tos knygos niekada neišeis, tuomet tikrai nerašyčiau jų, jau geriau kitų knygas skaityčiau ir jausčiau malonumą.

Iš tiesų rašymas yra kaip kiekvienas darbas. Jei dailininkas tapo paveikslą, nori, kad jį parodoje kas nors matytų. Kai žmogus sodina sodą, nori, kad jis užaugtų ir vestų vaisių. Rašančiajam taip pat norisi, kad išėjusi knyga gyventų savo gyvenimą.