Davidas Lynchas: kiekvienoje istorijoje yra kentėjimo

Pone Lynchai, ar Jūs mokėtės transcendentinės meditacijos dėl to, kad turėjote pykčio valdymo problemų?

Ne. Tačiau aš pastebėjau, kad manyje yra daug pykčio. Daug žmonių turi pykčio ir aš esu vienas jų. Žmonės paprastai tiesiogiai pyktį išlieja ant savo artimiausių žmonių. Nuo manęs kentėdavo mano žmona. Kas nutiko, kai pradėjau medituoti? Po dviejų savaičių mano žmona atėjo ir paklausė, kas dedasi. Aš paklausiau, ką ji turinti omenyje. Ji tiesiog nusistebėjo, kur dingo pyktis. Ji daugiau su juo nebesusidūrė. Labai dažnai, kai žmonės pradeda medituoti, jie savo asmeninių pokyčių nepamato taip greitai, kaip aplink juos esantys kiti žmonės.

Tai visgi kodėl pradėjote praktikuoti meditaciją?

Atradau tai 1973-iaisiais.  Man buvo svarbi mintis, kad žmogiškoji būtybė gali pasiekti nušvitimą. Mane ši mintis tiesiog varė iš proto, ypač, kai sužinojau, kad tenaudojame penkis ar dešimt procentų savo smegenų. Kam yra skirta kita dalis? Kaip išmokti naudoti jų vis daugiau ir daugiau ir kur yra aukščiausia riba? Daug žmonių sakė, kad meditacija yra tarsi bėgiojimas arba gulėjimas saulėje paplūdimyje. Tai parodo didžiulį nesuvokimą, kas iš tiesų yra meditacija. Meditacija yra kelias patirti giliausią gyvenimo lygmenį, transcendenciją, Absoliutą. Žmogus būtent tam yra sukurtas.

Ar manote, kad tampate geresniu menininku, jei Jūsų filmai kyla iš aukštesnės sąmonės?

Nežinau. Pradėjus medituoti galbūt ateina idėjos iš giliau. Auga intuicija, o tai yra pagrindinis menininko įrankis. Labai svarbu, kai susijungia gebėjimas galvoti ir jausti. Kai dirbi su paveikslu, jauti tam tikrą žinojimą ir tas darbas tau yra labai malonus. Tas pats yra ir su filmais. Išauga mėgavimasis darbu, apskritai pradedi labiau dėl visko džiaugtis. Ima plaukti idėjos ir atsiranda jausmas, kad jos yra teisingos. Tai yra žinojimas, kuris auga. Tai yra nuostabu.

Ar būna, kad vis dar laikas nuo laiko nusimenate ar liūdite?

Visada gali užplūsti depresijos ar neapykantos banga. Visa tai yra reliatyvu. Bet laipsnis viso to tampa vis mažesnis ir mažesnis. Kentėjimas pradeda nutolti. Žmogus nebuvo sukurtas kentėti. Mes sukurti palaimai. Mums skirta būti laimingiems. Yra visiškai įmanoma būti laimingam. Įmanoma yra tikra palaima ir džiaugsmas daryti įvairius dalykus.

Ar galėtumėte apibūdinti, kaip tai atsispindi Jūsų kasdieniame gyvenime?

Gyvenimo įvykiai išlieka tie patys, bet tu sugebi per juos išmintingiau eiti. Kai kūriau filmą „Kopos“, galvojau, kad šis procesas mane pribaigs. Tai buvo siaubinga. Aš taip stipriai susitapatinu su savo filmais, kad kartais meditacija išgelbsti mane, kad paprasčiausiai nenušokčiau nuo uolos. Yra posakis: pasaulis yra toks, koks esi tu. Gali būti užsidėjęs tamsiai žalius, purvinus akinius, toks pasaulis yra tau. Ar neri bei patiri neribotą tyros, dvasinės palaimos vandenyną, kūrybingumą, išmintį, tuomet pradedi dėvėti rožinius akinius. Koks tau yra pasaulis, priklauso nuo tavęs paties.

Tačiau žvelgiant į jūsų filmus, galima pasakyti, kad į pasaulį žiūrima pro tamsius akinius. Kodėl taip yra?

Jei filmo pradžia, vidurys, pabaiga yra taikūs, kokia tai galėtų būti istorija? Kad galėtum papasakoti istoriją, reikia, kad joje būtų kontrastas, konfliktas. Istorijoms reikia tiek tamsos, tiek šviesos, tiek sumaišties. Tačiau nereiškia, kad pats filmų kūrėjas turi kentėti tam, kad galėtų parodyti kentėjimą. Kentėjimas turi būti pasakojamoje istorijoje, ne patiriamas žmogaus.

Kaip gimsta Jūsų filmų idėjos?

Visada sakau, kad idėjos plukdo laivą. Idėjos yra didis palaiminimas. Dalykas, kurį gyvenime verta suturėti – idėja, kurią pamilsti. Tai nutinka kiekvieną kartą, jei tik kuriu filmą ne pagal knygą ar kieno nors kito scenarijų. Visuma neateina iš karto, viskas ateina fragmentiškai ir tie fragmentai pamažu sugula į scenarijų. Užrašai idėją ir saugai ją kol ateina kita. Po truputėlį dauguma idėjų sugula į scenarijų, kur jos yra sujungiamos. Tuomet prasideda scenarijaus redagavimas, garso, muzikos paieškos. Tai yra procesas. Iš idėjos iš pradžių gimsta istorija, kuri yra daugiau abstrakti, ne taip tiesiogiai suprantama. Tačiau kartais iš karto gimsta labai konkreti istorijos linija.

Kurios Jums mielesnės?

Mėgstu įvairų kiną. Nėra jokių taisyklių. Kai kurie abstraktūs dalykai manęs visiškai nepaliečia, o kai kurie išjudina iki beprotybės. Kai kurie tiesioginiai filmai man nieko neduoda, o kai kurie uždega manyje ugnį. Tai yra kinas, jame yra milijardai elementų. Sakoma, kad kinas sujungia septynis menus. Kinas yra galingas dalykas.

Ar yra filmų, į kuriuos esate lygiavęsis?

Kiekvienas turėtų atrasti savo balsą. Niekada jų nekopijavau, tačiau Godardas, Fellini, Kubrickas ir Bergmanas buvo mano herojai. Jų filmai suteikė man daug įkvėpimo.

Ar galėjo šie filmai pasąmoningai paveikti Jūsų darbą. Kai kas sako, kad vojerizmo koncepcija „Blue velvet“ galėjo būti paveikti „Rear Window“?

Nežinau, ar tai tiesa. Kinas jau egzistuoja 110 ar daugiau metų. Neįmanoma sukurti filmo, kurio nebūtų galima palyginti su kuo nors, kas jau yra buvę prieš tai. Man „Blue Velvet“ yra „Bue Velvet“, o „Rare Window“ yra „Rare Window“. Gali būti, kad vienas ar kitas kino klasikos šedevras mane įkvėpė. Tuomet visas gyvenimas yra kaip nenutrūkstamas filmas, iš kurio nuolatos gimsta idėjos. Negalėčiau pasakyti, kad būtent kinas daro įtaką idėjoms. Milijardai idėjų sklando kažkur aplink. Jas tiesiog reikia pagauti.

Pagal užsienio spaudą parengė Vaiva Lanskoronskytė