2016 01 21

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Šeimos teatro „Lino lėlės“ vadovė V. Narveišytė: „Man priimtinas teatras, kuris įkvepia kurti“

Teatro LINO LĖLĖS vadovė Vida Narveišytė

Jeigu teatrinio gyvenimo kokybę lemtų teatrų skaičius mieste, tai Klaipėda neabejotinai atsidurtų lyderių sąraše. Apytikriai skaičiuodami, jų suskaičiuotume mažiausiai 16 (!). Tačiau mes puikiai žinome, kad jokie skaičiai – teatro amžius, kūrybinių darbuotojų skaičius, metinis teatro biudžetas ir pan. – nelemia spektaklių kokybės ar darbų apimčių, o teatrų skaičius mieste kreiptų nebent į sveiką konkurenciją, kurios šiaip ar taip Klaipėdoje vis tiek pasigendame.

Šeimos teatras „Lino lėlės“ savo veiklą oficialiai pradėjo 2012-aisiais, nors tikrasis jo gimtadienis – 2011 m. rugsėjo 9 d., kai žiūrovai buvo pakviesti į premjerą „Vilkas ir ožiukai“. Galima sakyti, kad šiuo spektakliu teatras pristatė savo idėjinę-filosofinę koncepciją, kūrybinę programą: nuoširdus, autentiškas, pokalbis su žiūrovu; originali dramaturgija, atspirties ieškanti lietuvių tautosakoje ir mitologijoje; vaizdo ir minties daugiasluoksniškumas; šeima ne kaip formali institucija, o kaip pamatinė vertybė; kaip mikrokosmosas, kuriame nuolat vyksta kūrimo ir savikūros, augimo ir auginimo procesai.

Šeimos teatro įkūrėjai – Vida Narveišytė ir Linas Zubė. Vyras ir žmona. Atvira kūrybai, geroms idėjoms, bendradarbiavimui šeima. Todėl šiandien šioje šeimoje-teatre ne tik keturi L. Zubės sukurti spektakliai, keliaujantys po Lietuvą, gastroliuojantys užsienyje (porą kartų lankėsi net JAV gyvenančių lietuvių bendruomenėse), bet ir teatro veiklą gerokai praplečiantys projektai, realizuoti sumanymai: kūrybinės kino ir teatro dirbtuvės „Krašto kinas“, radijo laida paaugliams „Yra racijos“ (dvejus metus vystytas projektas), Jūratės Januškevičiūtės parengtos iliustracijos savo pačios pjesei „Sodžiaus istorijos“…

Teatro „Lino lėlės“ direktorę Vidą Narveišytę kalbina Gitana Gugevičiūtė.

Spektaklio „Vilkas ir ožiukai“ fragmentas

Per 5 metų Klaipėdoje susikūrė maždaug 9 teatrai. Jūsų teatras gyvuoja jau ketvirtą sezoną. Vadinasi, savo žiūrovą, savo nišą radote. Kokių sumanymų turėjote, kokius tikslus formulavote kurdami savo teatrą?

Teatras gimė iš noro realizuoti save. Tuo metu studijavau kultūros vadybą ir norėjau išbandyti kažką naujo, tačiau tame teatre, kuriame dirbau, to padaryti negalėjau. Jaučiausi tik atliekanti funkciją nusistovėjusioje sistemoje, o ne kažką kurianti. Taip dažnai būna – ateini į svetimus namus ir galvoji, kad tu kitaip sutvarkytum, nei to žmogaus sutvarkyta. Bet supranti, kad tai yra ne tavo namai ir tada susimąstai: „Gal tu savuose namuose tą tvarką pasidaryk?“ Ta mintis man pasirodė gana įdomi ir tada pradėjau gilintis, aiškintis, kaip ir kas iš tikrųjų vyksta teatre.

Linui savirealizacijos klausimas irgi buvo labai aktualus. Kaip aktorius, kaip režisierius jis vegetavo: nebegaudavo vaidmenų, viskas kartojosi… O kai esi kūrėjas, tai norisi kažką kurti. Taigi pasitaikė gera proga – aš studijavau vadybą, o jis tuo metu jau statė savo spektaklį. Bet tikrai nemanau, kad mūsų abiejų tikslas buvo sukurti teatrą, kuris visus nustebintų. Mes daugiau sau norėjome kažką įrodyti – jis norėjo realizuoti save, aš norėjau realizuoti save. Be abejo, turėjome ir siekiamybių. Man buvo (ir yra) labai svarbus socialinis aspektas. Kalbu apie tolimoje periferijoje, globos įstaigose  gyvenančius vaikus. Tų vaikų labai daug… Kai kurie išvis nematę teatro. Taigi man rūpėjo, kad pas tuos vaikus nueitų geras teatras ir buvau įsitikinusi, kad būtent tokį mes ir kuriam. Aš tikrai labai tikėjau šituo produktu.

Tikėjau tuo, ką daro Linas, todėl jį buvo labai lengva „realizuoti“. Be to, man atrodo, kad Lino teatras kelia klausimus, kurių nekelia kiti teatrai. Jis kalbasi su žiūrovu. Jis rimtai žiūri į pasaką. Gal jam mažiau svarbios priemonės, šou elementai, bet jam svarbi mintis. Daug kas tik perpasakoja istorijos „paviršių“, bet giluminiai klodai lieka nepaliesti, o būtent juos Linui ir svarbu atkasti.  Jis knisasi, ieško, skaito, gilinasi ir sako: „Palaukit, nėra taip paprasta…“ Štai viena mama po spektaklio „Lietuviška pasaka apie tris seseris“ paprašė sutrumpinti mirties sceną. Paklausiau, kodėl. „Vos ištvėriau“, – atsakė. „O vaikas?“ – paklausiau. „Vaikui tai nieko, bet aš vos ištvėriau. Man buvo taip sunku…“ Vadinasi, žmoguje tuo metu kažkas gimė. Kažkokia kančia, atjauta, gailestis žmogui.

Gyvenimas nėra vien saldus ar kartus. Teatras irgi nėra tik šventas, dievobaimingas arba nedievobaimingas. Teatras yra visoks. Jis kelia nepatogius klausimus. Bet man norisi, kad išėjęs iš spektaklio žmogus pajustų kažką savyje atradęs, gavęs kažkokį atsakymą, pažadinęs kažkokį gerumą, norą kurti, padaryti geriau negu pamatė. Bet kurti, o ne griauti, ne pasiėmus automatą iššaudyti visus aplinkui, nes kartais būna tokių spektaklių, po kurių norisi arba keiktis, arba ką nors nušauti, nes taip tau būna taip bloga, taip negera… Aš tokio teatro, kuris griautų, nenoriu. Aišku, gali būti kažkas negatyvaus, bet man reikia šviesos, kad žiūrovą kviestų visame kame ieškoti gėrio. Nesvarbu kas buvo – žudė ar ne – bet ko mes iš to išmokom? kur mes nuėjom ir kokie galim būti? Gal aš banali, bet man labai patinka šviesa tunelio gale.

Spektaklio „Lietuviška pasaka apie tris seseris“ fragmentas

Jūsų teatro pagrindą sudaro 2 asmenys: tu – teatro vadovė ir Linas –- aktorius-režisierius-dailininkas. Kokie tai vaidmenys? Kokie darbiniai santykiai?

Linas labai mėgsta frazę: „Yra tokia teta Badas“. Jis suvokia,  kad darbas šeimos teatre jam vis labiau tampa pagrindiniu darbu, nes sumažėjo  to kito darbo, kurį jis dirbo. Jis žino, kad reikia padaryti ir padaro. O vadovavimas Linui labai paprastas – svarbiausia jam leisti kurti.

Esu skaičiusi, atrodo, apie Marcelijų Martinaitį. Išveždavo jį į sodybą ir palikdavo be mašinos, su šaldytuvu maisto, ir atvažiuodavo pasiimti to, kas parašyta. Aš  labai panašiai elgiuosi su Linu, nes jį irgi „uždarau“ dirbtuvėse, kartkartėmis atnešu valgyti ir palieku jį ramybėje. Aišku, neužrakinu, jis yra laisvas vaikščioti ir būti, bet kai jis nuvažiuoja ten dvi savaites prieš premjerą, praktiškai ten ir gyvena, beveik iš ten neišeina. Aš suprantu, kad kūrėjui reikia kurti ir jis kuria, o visus kitus darbus aš pasidarau. Jam nereikia spektaklio parduoti, jam reikia jį pastatyti. O aš, kaip jau sakiau, tikiu jo kūryba, tikiu tuo, ką jis daro.

Prieš premjerą jis mane dažnai pasikviečia. Parodo. Mes paanalizuojam, kas tinka,  kas netinka. Aš nesu atskirta nuo kūrybinio proceso kaip vadybininkė ar kaip teatro vadovė. Pasikviečia ir draugų, ir pažįstamų – jam įdomi ir kita nuomonė, kas veikia, kas neveikia. Bet teatras kol kas veikia šitaip: jis stato, o aš parduodu.  Kiekvienas turi dirbti savo darbą.  Nors man irgi kyla noras kažką kurti. Jo darbas mane įkvepia, žadina ambicijas. Man priimtinas teatras, kuris žadina kurti, o ne griauti arba užsidaryti, nes pasaulis baisus.

Teatras 2012-ųjų pradžioje, teatras šiandien. Kokį kelią nuėjote? Ar nenukrypote, nenutolote nuo savo pirminių sumanymų ir siekiamybių? Kaip vertini nueitą kelią?

Net neužduodu sau tokių klausimų. Manau, kad kaip tik viskas ėjo pirmyn ir geryn. Pirmiausia mes buvom dviese. Ir pavadinti šeimos teatru mūsų teatrą buvo labai paprasta, nes mes ir buvom šeima. Šeimos teatras – šeimai. Pirmaisiais metais mums buvo visiškai aišku, ką čia darom, mūsų tikslai toli nesiekė: darželiai, mokyklos… Norėjau gero meninio produkto, bet tam tikra prasme man tai buvo verslas, nes maniau, kad teatras iš pradžių turi užsidirbti. Linas lėlių teatro pasaulyje, lėlininkų tarpe jau buvo gerai žinomas, pripažintas ir man buvo labai paprasta jį pristatyti, „parduoti“.

Paskui mūsų tapo daugiau ir atsirado daugiau viešumo, naujos erdvės, galimybės ir supratimas, kad mes galim kažką daugiau, kažkaip geriau. Kad teatras gali ir plačiau žiūrėti. Kad šeima gali būti ir kuriantys draugai, kiti žmonės. Nes kai tu įsteigi teatrą, tai tartum gauni skėtį, po kuriuo galima kažką pasikviesti, priimti tuos, kuriems reikia. Tu gali tapti tarpine stotele tiems, kurie turi idėjų. Taip ėmė rastis ir kiti projektai, kurie praplėtė teatro veiklos sferas – radijo laida, teatro ir kino dirbtuvės…

Spektaklio „Lietuviška pasaka apie tris seseris“ fragmentas

Taigi visi tie, kurie dabar žygiuoja drauge su teatru „Lino lėlės“, nėra atsitiktiniai, nėra šalutiniai, o tam tikra prasme šeimos nariai…

Matai, pradžioje kiekvienas sutiktas yra „atsitiktinis“, o paskui jis arba tampa tavo draugu, arba netampa juo. Bet kiekvienas žmogus, kurį sutinki, yra tavo mokytojas. Pavyzdžiui, tie žmonės, kurie dabar yra su teatru, – jie mūsų draugai ir teatro bičiuliai. Iš pradžių mes (teatras) buvom šeima tikrąja to žodžio prasme: mama, tėtis ir vaikai. O paskui ta šeimos sąvoka labai prasiplėtė. Visi, kurie su mumis dirba, tapo mūsų šeima, nes mes kartu bendraujame, švenčiame, būname… Kokie gi čia atsitiktiniai.

Dar pakalbėkime apie tuos „kitus“ projektus: kūrybines kino ir teatro dirbtuves „Krašto kinas“, radijo laidą paaugliams „Yra racijos“.

Tai fantastiški projektai, savotiškai tęsiantys teatro programą. Dvejus metus radijo laidą paaugliams „Yra racijos“ radijo stotyje „RadijoGAMA“ rengė mano sūnus Adomas su kolege Salvija Stončiūte.  Pradžioje svarsčiau, ar gerai, kad laidoje dirbs mano vaikas. Bet po to pagalvojau: jeigu turiu galimybę duoti, tai kodėl neduoti savo vaikui? Viskas, ką jis gavo, patyrė, išmoko per tuos dvejus metus, yra įnašas į mano teatrą, nes gal vieną dieną jis sukurs spektakliui muziką? gal vieną dieną jis pats taps mūsų teatro režisieriumi ir pastatys spektaklį? Jis tiesiog ugdosi. Visa patirtis, kurią jis gavo ruošdamas laidas, kalbindamas bendraamžius ir tikrai žinomus, įdomius savo patirtim ir darbais žmones, – tai fantastika tokio amžiaus vaikui. Aštuntokui, devintokui tokios patirtys yra neįkainuojamos. Žinoma, be fondų paramos toks projektas nebūtų vykęs. Ačiū SRTF, LKT, ačiū ir radijo stočiai „RadijoGAMA“, kad jie pamatė ir parėmė jaunų žmonių norą ir potencialą dirbti, kurti.

Mindaugo Valiuko sumanytos kūrybinės kino ir teatro dirbtuvės „Krašto kinas“ man išvis atrodo labai reikalingos. Dabar labai išsivysčiusios technologijos ir kiekvienas žmogus turėdamas išmanųjį telefoną gali nufilmuoti, padaryti tokius dalykus, kuriuos anksčiau būtų buvę sunku įsivaizduoti. Bet jei būtų tik technologijos, tai nieko nebūtų. Pilnas internetas filmuotų vaizdelių. O Mindaugas dirba labai vertingą darbą: susiranda bendruomenę, suburia žmones, aiškina, kaip sukurti kino istoriją, kokie dėsniai lemia filmo sėkmę, kartu kuria scenarijų, filmuoja… Na kur dar geriau rasti – į tavo kiemą su savo gebėjimais, kompetencijomis, atvažiuoja talentingi žmonės, kurie atveria visiškai kitą „kino matymą“ ir parodo, kad ne profesionali kino kamera, o kūrybiškumas ir idėjos yra svarbiausia. O žmonės tikrai kūrybiški.

Bet vien Lino ir Vidos šeimos teatras „Lino lėlės“ to nebūtų galėjęs padaryti. Jeigu mes nebūtume po tuo „skėčiu“ visi suėję, tai ta socialiai atsakingo teatro misija greičiausiai būtų pasireiškusi tik spektaklių vežiojimu į tam tikrus taškus. Tai, aišku, daug, bet dabar mūsų žinia kur kas plačiau transliuojama: radijas, trumpametražiai filmukai patalpinti internete, pristatomi bendruomenėse; praėjusiais metais su Lietuvos muziejais vykdytas projektas „Teatras be nuotolio“ ir kiti darbai. Kol kas pastarieji dveji metai teatrui – pats brandžiausias laikas, nes pirmaisiais metais mes bandėm, o antraisiais ir trečiaisiais – prasiplėtus komandai – ieškojom, kur ir kaip tą teatrą pastatyti ir statėm.

Kadras iš trumpametražio filmo „Skylė“ (režisierius Mindaugas Valiukas). Projektas KRAŠTO KINAS

Noriu paklausti ir kaip vadybininkės, ir kaip teatro vadovės. Mažo teatriuko privalumai ir trūkumai, jeigu tokie egzistuoja.

Taip, mūsų teatras mažiukas. Čia kitaip dalijami finansai, gal todėl lengviau išgyventi. Tu esi lankstesnis, mobilesnis. Teatro mobilumas yra pliusas. Tu gali būti pasiekiamas bet kam, gali nuvažiuoti į bet kokį kaimelį. Mes gi ir kėlėm tikslą, padėti žmonėms „gauti“ teatrą ir pačiam užkampy. Mes galime (žinoma, tik su visokių fondų pagalba) spektaklį rodyti kad ir dvidešimčiai vaikų ar būriui močiučių. Mes galime nuvažiuoti į mažą mažą mokyklėlę, muziejų, biblioteką ir „prisitaikyti“ toje erdvėje. Todėl net nežinau, ar teatrui reikalingas pastatas. Iš vienos pusės pastatas leidžia teatrui formuoti pastovų repertuarą ir auditoriją, iš kitos pusės – labai gerai, kad esi mobilus ir finansiškai neįsipareigojęs kažkokiam pastatui. Mes turim dirbtuves, kuriose pasidarom kas reikalinga, o sceną galime rasti bet kur. Šioje vietoje teatro mažumas yra didžiulis pliusas.

O minusai? Praktiškai, dirbant dviese apsiriboji tik spektaklių statymu ir rodymu. Vieno Lino dar kaip nors eksploatuoti nebeįmanoma fiziškai, o aš kūrybiškai dirbti viena nemoku. Aš nedirbu viena, man nepatinka vienai dirbti. Aš noriu komandos. Tad plėtra čia yra visiškai natūrali.

Kadras iš trumpametražio filmo „Skylė“ (režisierius Mindaugas Valiukas). Projektas KRAŠTO KINAS

Būdamas mobilus po visą Lietuvą vieną spektaklį galì „sukti“ ne vienerius metus, o įsitaisius konkrečioje erdvėje jau reikia karts nuo karto atnaujinamo repertuaro. Juk neaaišku, kiek laiko auditoriją surinktų vienas ir tas pats spektaklis.

Klaipėdoje tai tikrai nesurinktų. O ir norint „sukti“ vieną spektaklį po Lietuvą reikia labai stipriai padirbėti. Tavęs taip paprastai neįsileidžia. Ir ne visoj Lietuvoj žmonės įgalūs mokėti adekvačius pinigus už spektaklį. Todėl tokie projektai, kokius mes vykdom ir kuriuos paremia Klaipėdos miesto savivaldybė, LKT ir kiti fondai, padeda spręsti šias problemas.

Pavyzdžiui, praėjusiais metais mes neišleidom premjeros. Paprastai mes kasmet pastatom po spektaklį, o praėjusiais metais premjeros nebuvo. Bet labai rimtai vykdėm du sklaidos projektus – per Lietuvos muziejus su projektu „Teatras be nuotolio“ keliavo spektaklis „Lietuviška pasaka apie tris seseris“, o spektaklį „Bobulės rūpestėliai“ rodėme Vakarų Lietuvos bendruomenėms. Tai yra labai gerai.

Tokiam mažam teatrui kaip mes, tai galimybė spektakliui leisti gyventi, nes spektaklis visom spalvom pražįsta ne po pirmo ir ne po antro parodymo, o tada, kai jį rodai dešimtą, penkiasdešimtą kartą… Drąsu teigti, bet „Lietuviška pasaka apie tris seseris“ tikrai buvo rodyta apie 200 kartų. Dabar vaidinimas labai skiriasi nuo premjeros. Manau, kad tie kurie sukuria spektaklius ir leidžia spektakliui mirti pasirodžius vos kelis kartus, labai daug praranda. Ir režisierius, ir aktoriai praranda, nes visada yra galimybė tobulinti.

Žiūrovai tau duoda akstiną ieškoti – jie reaguoja, į kažką nereaguoja, nors tu įsivaizdavai, kad turėtų. Pavyzdžiui, Linas sugalvojo, kad spektaklyje „Vilkas ir ožiukai“ reikia užsidėti ant veido kaukę. Išeina į sceną – visi vaikai klykia. Vieną, antrą spektaklį vaikai verkia, mes nesuprantam, kas yra. Paskui toptelėjo mintis, kad juos gąsdina kaukė. Linas kaukę pasikėlė ir visas spektaklis atsigavo, bet tai supratom tik po penkto ar šešto spektaklio. O jeigu būtume nuėmę spektaklį? „Ai, negerai, vaikai nepriima…“ Staiga jis tapo nuostabiu spektakliu. Tai, kad tu gali spektakli „sukti“, yra didžiulis pliusas.

Su projektais apkeliaujate beveik visą Lietuvą. Kokią Lietuvą matai? Su kokiais žmonėmis tenka susitikti? Kas džiugina, o kas galbūt kelia nerimą? Ką norėtųsi pakeisti?

Man atrodo, kad vienas geriausių mūsų vykdytų projektų yra „Teatras be nuotolio“, kada gastroliavome Lietuvos muziejuose. Nežinau, kas daugiau gavo, muziejai ar mes, bet mūsų šeimos teatrui jis kaip Nacionalinė ekspedicija. Mes tiek atradom! Vienaip atrodo, kai apie muziejų pasiskaitai, kitaip, kai nuvažiuoji ir pamatai, kokie šviesuliai, kokie įdomūs žmonės ten dirba ir kiek daug daro: kiek visko surinkę, kokius edukacinius užsiėmimus, festivalius organizuoja. Ir mums pasisekė sudalyvauti keliuose festivaliuose: tarptautiniame Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalyje Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Jono Basanavičiaus gimtinėje, Ožkabaliuose vykusiame Sūduvos teatrų festivalyje „Atžalynas”.

Mes gi beveik visus Lietuvos regionus su spektakliu aplankėm: Švenčionys, Pasvalys. Šiauliai. Lazdijai, Vilkaviškis, Kintai, Juodkrantė… Visur pilna su entuziazmu dirbančių žmonių. Jie tave giria, kad gražu, o tau atrodo, „kaip ačiū, kad jūs mus įsileidot, parodėt.“

Radijo laidos paaugliams kūrybinė grupė (Adomas Zubė ir Salvija Stončiūtė) su Austėja Landsbergiene

Sutinku, kad kultūros įstaigose nestinga gražiai, dažnai „iš idėjos“ dirbančių žmonių. Tokių, kurie duoda daugiau nei prašomi. Tai gražioji Lietuvos pusė. Bet esu įsitikinusi, kad bendraudami su įvairia auditorija jūs matote ir ne tokių įkvepiančių pavyzdžių.

Žinau, kad daug kur vaikams nėra ugdomas poreikis eiti į teatrą. Į vieną muziejų iš mokyklos atvežė apie šimtą vaikų. Matai, kaip jie žiūri spektaklį ir supranti, kad jie tikriausiai retai „gauna“ teatrą, nes nelabai žino, kaip jį žiūrėti. Jiems sunku sekti mintį, mąstyti. Tiems vaikams labai trūksta spektaklių.

Bet gal jie finansiškai nepajėgūs ateiti į spektaklį, kurį jiems atveža koks nors teatras? Nebekalbu apie galimybes nuvykti į teatrą kitame mieste.

Nežinau, ką jie gali ir ko ne. Žiūrėk, išvažiuoja mokykla į ekskursiją ir kur važiuoja? Į Akropolį, maksimą, bet tikrai ne į teatrą. Į cirką dažniau važiuoja negu į teatrą.  Nors ir nemokumo problema yra – vienoje vietoje žmonės gali mokėti, kitoje negali. Ne todėl, kad jie nenori tų pinigų duoti, tiesiog jie jų neturi. Todėl vienoje vietoje tu darai dalinai mokamą spektaklį, kitur išvis nemokamą.  Aš manau, kad LKT gerai daro remdama spektaklių sklaidą regionuose, kad skatina kūrėjus neapsiriboti miestelių, nutolusių nuo centrų 10 ar 20 kilometrų, aplankymu. Ten dar ne periferija. Tiek dar gali ir patys žiūrovai atvažiuoti, dažnai ir mokyklos su autobusiukais atveža – turi jie ten kažkokias kultūriniam ugdymui skirtas dienas. Bet kai kaimas nuo centro nutolęs 100 kilometrų…

Dažnai ypatingas vaidmuo ugdant kultūringą, kritišką asmenybę „primetamas“ mokyklai. Kiek ji, tavo nuomone, įtakinga? Su kokiais pedagogais tu susitinki?

Pedagogai mano gyvenime tapo kasdienybe, nes aš dalyvavau projekte „Kūrybinės partnerystės“. Sutikau labai daug šviesių žmonių, bet žinoma, visokių mokytojų yra. Štai mes pristatėm mokykloms galimybę lietuvių kalbos pamokas, skirtas tautosakai, vesti kitaip – teatre, pasižiūrėjus spektaklį. Jokio atgarsio. Savo pasiūlymą susiejom su ugdymo turiniu,  bet mokytojai vis tiek vengia ateiti į teatrą.

Gal  mokytojus „supančioja“ programos, ataskaitos, atsakomybė už mokinių parengimą įvairiems atsiskaitymams, egzaminams?

Mokytojai dažnai sako: „Mums reikia, kad jie išlaikytų egzaminus“. Vis dar orientuojamasi į išmokimą, o platesnis požiūris neugdomas. Reikalaujama išmokti taip, kaip reikia, nėra ugdomas gebėjimas klausti.  Todėl vaikai atėję į spektaklius sunkiai mąsto savomis mintimis. Vaikai neanalizuoja vietoj, čia pat, neužduoda klausimų arba užduoda labai banalius. Pavyzdžiui, dešimtokas, kuris turėtų analizuoti, vertinti, klausia: „Ar jums patinka vaidinti?“.

Teoriją galima išdėstyti per vieną dvi pamokas, o visa kita išsiaiškinti teatre po spektaklio, interpretuojančio pasaką. Man atrodo, kad čia yra kūrybiškumo problema. Taip visur yra: jeigu žmogus nori, jis randa. Galimybių visada yra. Reikia tik pasidairyti, į situaciją pažvelgti kūrybiškai. Pavyzdžiui, viena mokykla įvedė sistemą – privalomą kultūrinių renginių lankymą, jų aptarimą, recenzavimą.  Tai vis tiek kažkaip vaikus ugdo, kultūrina, prusina.

Radijo laidos paaugliams kūrybinė grupė (Adomas Zubė ir Salvija Stončiūtė) su Richardu Jonaičiu

Bet tokia metodika kultūrinių renginių lankymą gali paverti tokia šlykščia, nemalonia prievole.

Čia vėlgi nuo žmogaus, nuo mokytojo priklauso. Kita vertus, patys mokytojai nelabai keičiasi. Tas kūrybiškumas, bendradarbiavimas, kūrybiniai metodai ateina ieškant. Reikia pastangų, taip paprastai niekas neatsiranda.

Įsibėgėjo 2016-ųjų sausis. Kokiais lūkesčiais, viltimis, sumanymais šeimos teatras „Lino lėlės“ pradeda šiuos metus?

Vasario pabaigoje išleidžiame premjerą – lėlių spektaklį „Alesiutė“. Labai tikiuosi, kad tai bus gera premjera. Ne prastesnė už buvusias. Jau greitai virtualias duris atvers teatro „Lino lėlės“ internetinė svetainė  www.linoleles.lt, kurioje skelbsime teatro repertuarą, informaciją apie spektaklius, vykdomus projektus ir panašiai.

Dalyvaudami skaitymo skatinimo programoje pradinių klasių mokiniams ruošiame teatralizuotų skaitymų-kūrybinių užsiėmimų ciklą „Literatūros sujungti: prie Baltijos stalo“.

Labai tikiuosi, kad teatras ir toliau bus dėmesingas socialiai jautrioms grupėms. Kad ne tik Linas realizuos savo kūrybinius sumanymus, kurių turime ne vieną.

Gal pabaigai porą žodžių apie būsimą premjerą? Kokia jis bus?

Užsiminsiu tik bendrais bruožais. Spektaklį pagal lietuvių liaudies pasaką „Alesiutė“ drauge su Linu kuria dailininkė Renata Valčik ir  kompozitorė Laima Jadenkutė. Tai turėtų būti poetiškas ir filosofiškas lėlių vaidinimas apie mergaitę, kuri neturi jėgos atsispirti pagundoms ir neišsaugo tyrumo, kasdien vis labiau grimzta į melą ir išsisukinėjimus. Premjerą pristatysime Klaipėdos dramos teatre, kamerinėje salėje, vasario 27 d. 12 val., o vasario 28 d. su šiuo spektakliu pasirodysime Klaipėdos kultūros centre „Žvejų rūmai“, kur vasario mėnesį vyks šalies teatrų festivalis vaikams ir jaunimui „Jaunatis“. Maloniai kviečiu!