Laiškai iš kaimo. Dar vienas tikras gyvenimo geismo liudijimas

Sausio 6-oji

Vakar buvome Vilniaus mokytojų namuose, Vylniaus dzūkulių sambūryje. Merkinės V. Krėvės gimnazijos moksleiviai parodė scenas iš Vinco Krėvės „Pratjekabudos“. Rytų išmintis pasirodė aiški ir suprantama. Apie V. Krėvės kūrinių reikšmę Europoje įdomiai kalbėjo muziejininkas Vladas Turčinavičius. Buvo prisiminta ir pernai išleista Dzūkijos nacionalinio parko knyga „Nerūpėjo niekur išvažiuoti“. Ir nebuvo šalta, nors rytą Dzūkijoje termometras rodė 20 laipsnių šaltį.

Renginių organizatorius dzūkas Juozas Žitkauskas sugeba ir per žiemos speigus prisikviesti į vakaronę daug tikrų ir netikrų dzūkų. Bet sugrįžtant naktį į šaltą viensėdį būtina prisiminti tik tau būdingus išbuvimo įgūdžius. Ir pirmiausia rūpintis ne savimi, o pasišiaušusiais letenuotais įnamiais. Be to, reikia įsitikinti, ar nesuledėjo šuliny vanduo, ar nesušalo rūsy daržovės, ar gerai paruošti spąstai žiurkei. (Teisingai pagautą juodąją žiurkę reikia išnešti miškan)… Rodos, tokių šalčių neprognozavo mūsų meteorologai.

Sausio pradžioje vis dar sunku pamiršti praėjusius metus. Nauji darbai, rodos, dar gali palaukti, svarbiau yra sutvarkyti pernykščius užrašus. Ir atsitinka taip, kad perskaitęs tik dvi eilutes gali nuklysti labai toli. Štai surandu fenologinio dienoraščio puslapiuose nežinia kaip čia patekusius poeto Rainerio Marijos Rilkės žodžius: Varguolio namas – lyg vaikelio delnas:/ Priglaudžia viską, ko kitiems nereikia… Kokios iškalbingos ir teisingos man dabar pasirodo šios eilutės.

Staiga iškyla atmintyje tokio paveikslo reprodukcija: tarp visokių virtuvės rekybalų jaukiai įsikūrę du vaikai. O šalia jų – avinėlis, miegantis katinas ir prie lėkštės artėjanti višta. Avinėlis priekines kojas pasidėjęs ant berniuko kelių, mergaitė viena ranka laiko avinėlio pasmakrę, o kita glosto čia pat miegantį katiną.Tarpdury – baugšti avies galva, aišku, kad aviai rūpi, ką tie žmogaus vaikai daro su jos vaiku. Ir jokio užrašo… Viską prisimenu, nes bandžiau išsiaiškinti, kur ta idilija galėjo būti. Bet nepavyko. Atšviesta dailininko drobė ant popieriaus lapo. Kas ir kada man tą reprodukciją padovanojo? O sužinoti šio siužeto istoriją ir dabar būtų įdomu… Toliau verčiu praėjusių metų dienoraščio puslapius.

Štai rugpjūčio 13-osios dienos įspūdžiai, niekur nespausdinti ir niekam nepasakoti, tikriausiai baiminantis, kad visa tai nepanašu į tikrovę: „Visiškai sutemus grįžtame su Gediminu iš žūklės Nemune. Toli nuėjom pasroviui, ir kol sugrįžom prie paslėptų dviračių, užklupo naktis. Važiuojame lėtai, kiekvienas kažką savo mąstome. Pučia labai šiltas pietys, jaučiu žydinčių barkūnų ir medaus kvapą. Ir jokio garso aplinkui, nurimo žemė ir žmonės po dienos darbų. Ir pagalvoju, kad buvo tokios keistos naktys Kryme, kai miegodavome po kiparisais be miegmaišių ir be antklodžių, o šiltas vėjas iš kalnų nešė mums nežinomus kvapus…

Prie Slautos pušynėlio subaltuoja keistos figūros. Du balti vaiduokliai. Iš toli atrodo labai keistai, bet kai priartėjame, viskas paaiškėja: į mašinėlės priekabą du žmonės baltais chalatais atsargiai kelia avilius. Grikių žydėjimas baigėsi, ir biteles reikia pervežti kitur. Dirbti reikia naktį, kai visos medunešės bitės jau sugrįžusios… Tikras atsitiktinumas, kad šią valandą mes grįžtame į Aušrinę, o jie kelia tuos medumi kvepiančius bičių namelius, bet žinau, kad nepamiršiu to vaizdo, nes jis man staiga primena Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Karalių pasaką“.Naktį viskas atrodo kitaip, o kai kas ir visai pasakiškai. Keista tiktai, kad bitininkai ir naktį būna apsirengę baltai. Gal čia koks nors pagarbus burtas, kažkoks geras tikėjimas.“

Sausio 13-oji

Klausausi LRT radijo. Stebiuosi Vytauto Lansbergio atmintimi bei kalbos logika. Atrodo, kad šis žmogus nė kiek nesensta. Kiekvienais metais jis suranda vis naujų tikslesnių žodžių aniems 1991-ųjų metų sausio įvykiams apibūdinti. Štai dabar Vytautas Landsbergis sako, kad Lietuva prieš 25 metus laimėjo Vilniaus mūšį, laimėjo tokią pat svarbią kovą, kokia buvo prie Oršos 16-ajame amžiuje. Kai kas, tiesa, išgirsta, kad Vytauto Landsbergio kalbose yra pykčio. Irgi tiesa, ypač kai jis prisimena anų dienų veikėjus, kurie sakė, kad „popierinė nepriklausomybė“ yra niekas. (Čia galėtume prisiminti, kad ir Kazys Saja, ir Nijolė Oželytė yra pasakę daug griežčiau: ir Paleckiai, ir Paleckiukai yra iš to paties maišo.)

Kaime ši diena vis dėlto gana melancholiška. Šaltas ir šviesus anticiklonas nutolo. Iš vakarų papūtė drėgnas vėjas. Pradėjo staugti Bluskis. Išeinu kieman ir baru šunį: nustok, ir be tavo raudojimo šiandien liūdna. Iš Aušrinės eglyno ataidi mano žodžių aidas. Man keista, nes žiemą, kai garso bangas sugeria sniegas ir šerkšnas, tokio aiškaus aido niekada nesigirdi. Ar gali būti, kad viskas kalba apie ypatingą šios dienos nuotaiką.

Skaitau Juozo Kvaraciejaus knygą „Policininko atsiminimai“. Įdomi, išskirtinė šios knygos atsiradimo istorija: ranka rašytus rankraščius į Merkinės kraštotyros ir genocido muziejų iš Klaipėdos atvežė autoriaus sūnėnas Algimantas Kvaraciejus. Leidyba ir nuotraukomis rūpinosi Merkinės muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas… Septyniasdešimt metų istorikams nežinomi sąsiuviniai išgulėjo mažame kuparėlyje Masališkėse, autoriaus brolio Vaitiekaus Kvaraciejaus kluone. Bet sulaukė savo valandos. Dabar atrodo, kad to meto istorija ir buvo rašoma pogrindyje, kiekvieną valandą abejojant, ar išliks ką tik užrašyti žodžiai. Juozo Kvaraciejaus autobiografija yra daugelio žmonių likimų ir kančių liudininkė.

Žmogaus likimas yra paslaptis, bet kaip dažnai tą likimą į kančios ir nevilties kelią pasuka svetima kariuomenė. Labai neramus buvo autoriaus vaikystės ir jaunystės laikas. Bet ir vieta, kurioje augo šis piemenėlis, šis būsimasis Lietuvos valstybės kūrėjas, buvo istorinių perversmų kryžkelė. Dabar mažytis Česukų kaimas atrodo tarsi vasarvietė, o tada ėjo ir ėjo svetimos armijos. Pirmojo pasaulinio karo prisiminimai (autorius gimė Česukuose 1908 metais) – labai šiurpūs. Per Nemuną vokiečiai keliasi girti. Šaudo jie ir rusus kareivius (kazokus), ir ūkininkų gyvulius.

Tie „kazokai“ čia turbūt yra svarbi nuoroda. Kareivis yra kurios nors valstybės pilietis, o kazokas yra samdytas valkata, jokia valstybė nei tauta jam nerūpi. Juk tokiai „kazokų“ armijai vadovavo 19 amžiaus pradžioje ir Napoleonas. Labai svarbūs yra tie Levo Tolstojaus „Karo ir taikos” epizodai, kur aprašoma, kaip iš visos Europos pasamdyti Napoleono kariai keliasi per Nemuną. Daugybė jų žūsta, nes persikėlimas organizuotas blogai, bet vadui tos beprasmiškos žūtys nė kiek nerūpi. Jis joja ant balto žirgo ir nemato Nemune skęstančių lenkų ulonų… Pirmojo pasaulinio karo frontas nutolsta, ir Juozo Kvaraciejaus vaikystės dienos vėl kupinos vaikiško džiaugsmo ir atradimų.

Autorius šviesiai prisimena piemenavimą, žūklę Merkyje ir Nemune, laukinių kriaušių derlių. Nėra piemenavimo monotonijos ir vargo, kokį matome mūsų literatūros klasikų kūriniuose. Gali būti, kad čia „kaltas” Nemunas. Merkiniškis Vitas Raugala irgi yra mums pasakojęs, kad tarpukario Dzūkijoje karvės prie Nemuno ganėsi pačios, o piemenėliai žuvavo („būdavo, su viena kirmėlaite šešiolika žuvų pagauni“), uogavo ir žaidė. Prie Nemuno lyg ir nėra to užguito piemenėlio, kuris vargo tada Kupiškio ar Utenos krašte.

Nuoseklus, chronologiškas yra Juozo Kvaraciejaus pasakojimas, bet kartais atrodo, kad „Policininko atsiminimai“ yra nuotykių literatūra. Todėl, kad labai aktyvus ir išradingas buvo šis policininkas, ne kartą kilęs karjeros laiptais, skiriamas net policijos vadu apskrityje, siunčiamas į pavojingiausius rajonus. (Kai buvo atgautas Vilniaus kraštas ir kai vokiečių okupacijos metais reikėjo palaikyti tvarką Svyriuose).

Antrojo pasaulinio karo metai turbūt buvo pats sudėtingiausias laikotarpis Juozo Kvaraciejaus gyvenime. Jis nekeitė savo politinių pažiūrų, visada elgėsi kaip tikras Lietuvos patriotas, bet kaip sudėtinga buvo gudrauti su vokiečių okupacine valdžia, kurios veikla nesiderino su humanistiniais idealais. Ir kai daugelis šitaip nusiteikusių inteligentų (tarpukario Lietuvoje policininkai ir karininkai buvo inteligentai) 1944–aisiais bėgo į Vakarų Europą kartu su besitraukiančiais vokiečiais, Juozas Kvaraciejus aiškiai išsakė savo nusistatymą: „Aš pareiškiau nuomonę, kad niekur iš savo krašto nevyksiu: jei žūsiu, tai savo žemėje liks kaulai.“ (178 p.)

Tuo metu, beje, Merkinėje jau veikė slapta organizacija LLA – Lietuvos Laisvės Armija. Apie LLA veiklą Žemaitijoje Marius Katiliškis rašė romane „Išėjusiems negrįžti“, o apie Merkinės kovotojus, priklausiusius LLA, atrodo nerašo nei Ričardas Čekutis, nei kiti rezistencijos tyrinėtojai. Gali būti, kad šios Juozo Kvaraciejaus eilutės yra pirmas tikras tos veiklos šaltinis. Antrojo Sovietų Sąjungos karių žygio per Lietuvą metu, 1944-ųjų liepą, Merkinės miestelis ypač nukentėjo.

Apie tai išsamiai rašo „Policininko atsiminimų“ autorius. Tuoj pat prasidėjo ir NKVD veikla. Visi tarnautojai, dirbę Nepriklausomoje Lietuvoje ir vokiečių okupacijos metais, traktuojami kaip naujosios rusų valdžios priešai. Juozas Kvaraciejus jau priverstas slapstytis. Sunkus tas slapstymasis, kartais nepaprastai vargingas ir pavojingas. Paskutiniuosius šių dienoraščių puslapius tiesiog sunku skaityti, tiek daug čia šiurpių atsitikimų. („… Man dienos slinko metais, o metai ištisais amžiais.

Dažnai galvoju: už ką aš turiu taip žiauriai kentėti, ar dėl to, kad esu gimęs lietuviu, kad dirbau Lietuvai, kad nesu rusas ar koks bolševikas. Dėl to, kad man motina įkvėpė Dievo meilę ir ant kaktos padėjo dar kūdikio rankute kryžių. Visa tai be galo mane jaudina ir nuo minčių skauda galvą. Juk neturiu aš nei su kuo pasikalbėti. (…) Nuo to laiko dėdė bijosi mane laikyti savo trobesiuose. Einu į mišką. Nors dar įšalusi žemė, bet ant jos guliu ir gyvenu miške dieną ir naktį. O čia visur siaučia bolševikai. (…) Šiame bunkerėlyje ir nakvoju lyg kokiame grabe. (…) Dievas davė man sveikatą ir ištvermę, nei karto per tą laiką nesusirgau, nežiūrint, kad per visą žiemą kenčiau šaltį klojime… (229–231 p.)

Susitikdavo Juozas Kvaraciejus ir su partizanais, norėdamas išlikti keliavo daug ir toli. Ir tą nepaprastą norą išlikti dabar galima palyginti gal tik su Džeko Londono apsakymo „Gyvenimo meilė“ herojumi, kai jis sąmonę prarasdamas ir vėl atsigaudamas vis šliaužia ir šliaužia per Aliaskos tundrą jūros link. Ir jis išlieka gyvas. Deja, ne visiems likimas atsidėkoja už tokį nepaprastą gyvenimo geismą.