2016 01 28

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Režisierė Sanna Lenken: „Valgymo sutrikimai tampa paauglių tapatybės dalimi“

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Režisierė Sanna Lenken gimė 1978 m. Gotenberge, Švedijoje. 2009 m. baigė kino dramaturgijos studijas Nacionalinėje Švedijos kino mokykloje. Sukūrė kelis trumpametražius filmus, dirbo televizijoje.

2015 m. buvo pristatytas pirmasis jos ilgametražis filmas „Mano sesutė“, nagrinėjantis paauglių valgymo sutrikimus, mergaitės virsmą moterimi ir įtemptus santykius šeimoje. Režisierė rėmėsi savo asmenine patirtimi – paauglystėje ji sirgo anoreksija, vėliau daug bendravo su valgymo sutrikimų kamuojamomis paauglėmis. Pasak jos, silpstantis kūnas nėra vienintelė problema, su kuria susiduria sergančios merginos. Kur kas pavojingiau tai, kad daugelis jų ligą ima laikyti neatskiriama savo tapatybės dalimi.


Sausio 22 d. „Mano sesutė“, pristatyta 13-ajame Europos šalių kino forume „Scanorama“, grįžta į kino teatrus.

Kuris valgymo sutrikimas kamuoja filmo veikėją Katją: anoreksija ar bulimija?

Iš pradžių Katja kenčia bulimiją, nes vemia, tačiau vis dažniau atsisakydama maisto, filmo pabaigoje ji tampa anoreksike. Šiaip ar taip, man nelabai svarbu, ar žiūrovas pastebi šį virsmą, nes galiausiai tampa aišku, kad mergaitė tiesiog liaujasi valgyti. Kartais abu šie sutrikimai susipina. Paauglystėje niekada nevėmiau ir nesirgau bulimija, todėl filme pasakojama kitos mergaitės ligos istorija.

Esate minėjusi, kad jaunystėje sirgote anoreksija. Ar kurdama filmą norėjote prisiliesti prie asmeninių patirčių, ar turėjote ir kitų motyvų?

Žvelgdama iš asmeninės perspektyvos labiau norėjau patyrinėti, ką reiškia tapti moterimi. Filmą pradėjau kurti būdama virš trisdešimties, taigi sau jau buvau atsakiusi į šį klausimą. Anoreksija sirgau nuo šešiolikos iki devyniolikos metų. Darbas gal ir priminė šiokią tokią terapijos formą, tačiau kur kas labiau norėjau tiesiog papasakoti šią istoriją. Iki šiol nemačiau daug filmų panašia tema, o valgymo sutrikimai yra glaudžiai susiję su mergaitės virsmu moterimi.


Kas Jums padėjo išeiti iš šio savinaikos rato?

Bėda ta, kad anoreksija tampa tam tikra tapatybės forma. Kai esi labai liesas, žmonės prieina ir rūpinasi, ar tau viskas gerai. Susirgęs jautiesi vienišas ir ilgiesi dėmesio. Apsuptam tokios meilės tampa sunku sveikti. Žmonės pastebėdavo mano liūdesį ir norėdavo padėti. Kai pasveiksti, jie nebemato, jei jautiesi prislėgtas. Iš esmės sunku pasveikti nuo anoreksijos, nes ji tampa tavo savastimi. Kai sulaukusi devyniolikos persikėliau į Londoną, norėjau žūtbūt atsikratyti šios liguistos tapatybės, todėl pradėjau šiek tiek labiau gyventi. Norėdama išgyventi, privalėjau susirasti darbą, išmokti anglų kalbą ir tiesiogine šio žodžio prasme valgyti. Jutau, kad privalau sukaupti visas savo jėgas, supratau, kad turiu ką nors daryti. Gerai žinojau, kad noriu pasveikti, norėjau, kad žmonės matytų ne tik mano ligą, bet ir mano tikrąjį . Man pasisekė, kad išsikapsčiau pati. Daugelis suserga taip sunkiai, kad neišsiverčia be specialistų pagalbos.

Esate prasitarusi, kad žmonės, turintys valgymo sutrikimų, primena alkoholikus. Ar manote, kad juos taip pat kamuoja depresija?


Anoreksikai alkio baimę kontroliuoja ribodami maistą. Alkoholikai gerdami bando pabėgti nuo savęs ir chaoso, kuriame gyvena. Kadangi abiem atvejais žmogus naikina save, – bulimikas ir anoreksikas nuolat galvoja apie maistą, – šios priklausomybės yra labai panašios. Panašiai net manipuliuojama ir meluojama.

Galbūt ir vienu, ir kitu atveju susergama suvokus, kad ne mes kontroliuojame gyvenimą, o gyvenimas kontroliuoja mus?

O, taip, labai geras pastebėjimas.

Ar buvo sunku rasti pagrindines aktores ir kaip galiausiai pavyko tai padaryti?

Tai buvo tikrai ilgas procesas, trukęs ilgiau nei vienerius metus. Iš pradžių mums tiesiog nesisekė. Buvom labai išrankūs. Abi mergaitės turėjo būti be priekaištų. Turėjau daug patirties su paaugliais, bet ne su vaikais. Sutikome daug gerų ir įdomių aktorių, tačiau jų gebėjimai visiškai neatitiko mano aukštų reikalavimų. Amy Deasismont, vaidinančią Katją, mūsų aktorių atrankos specialistė rado likus penkiems mėnesiams iki filmavimo darbų pradžios. Ji žinoma Švedijos pop muzikos atlikėja, todėl daugelis manė, kad pakvietėm ją tik norėdami parduoti daugiau bilietų. Po panašių diskusijų savo šalyje, labai džiaugiuosi, kad šios kalbos liovėsi.

Rebecką Josephson, vaidinančią Stelą, radome likus vos mėnesiui iki filmavimo pradžios. Jos paieškos buvo tikras galvos skausmas. Tačiau tada atsirado Rebecka, ir viskas stojo į savo vietas. Vos išvydę mergaitės nuotrauką, negalėjome į ją atsižiūrėti. Tuo metu buvome atsirinkę tris kandidates, tačiau Rebecka labai greitai įrodė, kad būdama vos dešimties gali sklandžiai dirbti visą dieną. Be to, su ja galėjau kalbėti kaip su suaugusiu žmogumi.

Ar būdama tokio amžiaus ji pajėgė suprasti anoreksijos problemą?

Ne. Rebecka suprato, kad tai yra baisi psichologinė liga, tik tiek. Jos tėvas dirba su moterimi, dvidešimt metų sergančia anoreksija, galbūt tai padėjo jai geriau suvokti šią situaciją. Rebecka žino, ką reiškia liūdėti. Ji labai miela, nes šiuo klausimu elgiasi kaip suaugęs žmogus. „Nieko blogo būti liūdnam. Toks gyvenimas. Aš nesigėdiju savo ašarų“, – kartą pasakė ji. Savaime suprantama, Rebecka dar nėra suaugusi – ji savitas suaugusiojo ir vaiko mišinys. Puiki mergaitė.

Kodėl Katjos istoriją pasakojate Stelos akimis? Ar žvelgiant iš šios perspektyvos, lengviau apčiuopti tokias šeimos patirtis, kaip manipuliacija, gėda, išdavystė, baimė ir meilė?

Toks žvilgsnis daro istoriją universalia. Kadangi pati sirgau anoreksija, buvo paprasčiau išlaikyti tam tikrą atstumą. Daugelis žmonių, žiūrinčių filmą, tikriausiai nesirgo anoreksija, bet galbūt turi tokių pažįstamų. Žvelgdama į valgymo sutrikimus iš šalies, galėjau įtrukti į filmą daugiau humoro. Prieš „Mano sesutę“ kūriau trumpametražį filmą, kuriame istoriją pasakojau iš anoreksija sergančios mergaitės perspektyvos. Bandžiau sukurti absurdo komediją, bet man nesisekė paversti jos juokinga. Statant „Mano sesutę“, humoras suteikė istorijai daugiau šilumos. Juk tai, ką pas savo vyresniąją seserį aptinka Stela, yra absurdiška. Norėjau, kad žiūrovai ir juoktųsi, ir verktų.

Ką patartumėte žmonėms, kurių šeimos nariai arba pažįstami kenčia nuo valgymo sutrikimų?

Kalbėtis apie tai su pačiu žmogumi ir bandyti jam padėti. Daug šeimų nutyli šią bėdą, ir liga tampa norma, suardančia artimųjų ryšius. Kai pasakai ką nors, kas vėliau panaudojama prieš tave, dažniausiai nebedrįsti prakalbėti dar kartą. Nepaisant to, būdamas šeimos nariu, privalai kovoti ir nepasiduoti.

Pagal užsienio spaudą parengė Lina Žukauskaitė