2016 01 30

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Režisierius Alejandro González Iñárritu: „Kerštas palieka mumyse tuštumą“

Režisierius Alejandro González Iñárritu

EPA nuotrauka

Meksikiečių režisierius Alejandro González Iñárritu (g. 1963) išgarsėjo filmais „Prakeikta meilė“ (2000), „21 gramas“ (2003), „Babelis“ (2006), „Biutiful“ (2010), „Žmogus paukštis“ (2014). Naujausias jo filmas „Hju Glaso legenda“ (2015), pasakojantis XIX a. pr. medžiotojo išlikimo dramą, pelnė tris „Auksinio gaublio“ apdovanojimus (geriausia drama, geriausias režisierius, geriausias aktorius) ir pretenduoja į 12 „Oskaro“ apdovanojimų.

Režisierių kalbina „Die Zeit“ žurnalistė Katja Nicodemus.

Gerbiamas Alejandro, Jūsų naujausiame filme „Hju Glaso legenda“ pasakojama apie XIX a. pradžios medžiotoją. Sunkiai sužeistas jis keliauja per Amerikos miškus ir tyrus atkeršyti savo skriaudėjui. Ką apie kerštą manote Jūs?

Kerštas palieka mumyse tuštumą. Jis negrąžino to, ką praradome, ir neduoda to, ko ieškome. Deja, žmogus yra tokia primityvi, užsispyrusi, neišmanėliška ir akla būtybė, kad to dar nesuprato. Žinau, kad kerštas yra instinktas, beveik antropologinė konstanta, įrašyta į mūsų DNR. Nepaisant to, jis neša kur kas didesnį pavojų nei naudą. Kerštas neturi dvasinės dimensijos. Būtent todėl savo filmo ir nelaikau tikru vesternu.

Tuomet koks jo žanras?

„Hju Glaso legenda“ yra prevesternas, nepaklūstantis išganingo keršto logikai. Mane visada stebino tai, kad daugelis vesternų šį jausmą vaizduoja kaip išsipildymą. Tarsi filmo pabaigoje herojus mirktelėtų žiūrovams ir tartų: „Dabar, kai nudėjau tą šunsnukį, gyvensiu ilgai ir laimingai“. Tai vaikiška ir niekinga logika grįsta pasaka, reprodukuojama kino.

Pagrindiniam veikėjui, kurį įkūnija Leonardo DiCaprio, tenka atremti indėnų ir lokių antpuolius, jis išbadėjęs keliauja per sniegą ir ledą. Vyro gyvastį palaiko tik mintis apie kerštą…

Taip, Hju Glasas nori nužudyti vyrą, atėmusį gyvybę jo sūnui. Tai veda jį pirmyn. Vis dėlto keliaudamas jis sutinka žmogų, indėną, galintį išgydyti jo sielą. Mano filmas nėra psichologinių receptų rinkinys, jis rodo, kad verta apmąstyti keršto idėją. Tai galioja ir šiems laikams. Kiek palestiniečių, izraelitų ir sirų prarado savo vaikus? Žmonės, neturintys panašios patirties, negali suvokti, ką tai reiškia. Kiek tėvų Sirijoje, Beirute ir Paryžiuje jaučia keršto troškimą arba kovoja su juo? Noras keršyti persmelkia žmogų. Mums iki šiol nepavyko nutraukti šios beprotybės.

Scenarijų savo ankstesniam filmui „Žmogus paukštis“ apie prislėgto superveikėją įkūnijusio aktoriaus bandymą grįžti į Brodvėjų rašėte išgyvenęs depresiją. Ar „Hju Glaso legenda“ taip pat paremta autobiografiniais motyvais?

Ne.

Niekada nenorėtumėte atkeršyti?

Vaikystėje gal ir svajojau atkeršyti pašaipaujantiems broliams bei seserims. Laimė, niekada nejutau troškimo ką nors nužudyti. Gal tik sekundę, eismo spūstyje Meksike, kai vienas tipas įžūliai užlindo man prieš nosį. Šiame mieste tampu kerštingas, bet tik sekundei ir tik mintyse.

Kai dar gyvenote Meksike, buvo pagrobtas Jūsų tėvas. Jūsų motinai užpuolikai išmušė dantį. Ar ir tada netroškote keršto?

Žvelgiant iš laiko perspektyvos, mano atskymas gali nuskambėti labai šaltai, bet ne, veikiau buvau apimtas visiškos nevilties. Krausčiausi iš proto pykdamas ir bijodamas.dėl savo tėvo, bet visada jaučiau, kad turi būti būdas suprasti tai, kas nutiko. Žvelgdamas iš šalies, galėjau įsivaizduoti, kokį pragarą pergyveno mano tėvo pagrobėjai, ir kąturėtų reikšti praleisti vaikystę Meksikos gaujose. Suprasti – tai vienintelė galimybė atleisti. Be supratimo nėra atleidimo, meilės ir krikščioniškos artimo meilės. Nesuprantant negalima mylėti. Kai mano tėvas buvo paleistas už išpirką, bent jau galėjau pajausti jo pagrobėjams emptiją.

2001 m. su šeima emigratove į JAV. Nuo to laiko daugiausiai ten ir kuriate. Kaip pasikeitė Jūsų žvilgsnis į JAV?

Didžiulis privalumas būti svetimšaliu. Esi objektyvesnis ir laisvesnis. Pasaulis, kurį stebi, tavęs neaugino, neauklėjo ir nemaitino. Mano santykiai su JAV sudėtingi, prieštaringi, dvilypiai. Tą patį galiu pasakyti ir apie savo draugus, režisierius Alfonso Cuaróną ir Guillermo del Toro. Dažnai susitinkame Los Andžele.

Del Toro taip pat emigravo į JAV po to, kai buvo pagrobtas jo tėvas ir šeimai teko sumokėti už jį milžinišką išpirką. Ar neturėdami tokios patirties būtumėte likę Meksike?

Sunku pasakyti. Iš JAV aiškiau ir kritiškiau galime matyti ir savo tėvynę. Kalbu nejausdmamas nė menkiausio kartėlio. Aiškiau matau ne tik Meksiko grožį ir jėgą, bet ir silpnąsias puses.

Kas Jums sukėlė didžiausią kultūrinį šoką JAV?

Tai, kad žmonės valgo iš plastikinių indų, per pietus užsisako maisto dėžutėse ir neskiria laiko nueiti į tikrą restoraną su tikrais indais. Velniai rautų, amerikiečiai tingi išsiplauti keletą lėkščių ir palieka kalnus šiukšlių! Ilgiuosi ir vadinamosios sobremesos, laiko, kai pavalgę žmonės dar trumpam lieka prie stalo, gurkšnoja vyną, rūko, šnekasi. Amerikoje iš karto atkeliauja sąskaita. Niekaip negaliu prie to priprasti.

Ką režisieriui Alejandro González Iñárritu reiškia meksikietiškumas?

Pasakodamas apie prievartą, visada darau tai rimtai. Tai galioja ir mano pirmajam, Meksike sukurtam filmui „Prakeikta meilė“, ir „Hju Glaso legendai“. Esu žmogus, atvykęs iš prievarta paženklinto šalies, kurioje grobiami, šaudomi, kankinami žmonės ir deginami studentai, todėl prievarta man nekelia juoko.

Kadaise buvote pramintas meksikietiškuoju Tarantino. Tikriausiai dėl ciniško režisieriaus žvilgsnio į prievartą visada kratėtės tokio palyginimo?

Cinizmu nusigręžiama nuo prievartos pasekmių. Sekundę gal ir juokiesi, bet tas juokas užstringa gerklėje. Matote, nesu pastorius, taikos skelbėjas ar misionierius. Turiu du vaikus ir nenoriu, kad jiems kas nors nutiktų. Norėčiau, kad jie suvoktų, kaip stipriai supratimas susijęs su atleidimu. Mane išties stebina, kad šiandien vaikams apie tai visiškai nekalbama. Vaikų darželyje jie mokomi valgyti, tuštintis ir nusiplauti užpakalį, mokykloje – uždirbti pinigus ir įkainoti savo laiką. Jie mokomi matematikos, kūno kultūros ir informatikos, bet ne artimo meilės.

Ar „Hju Glaso legenda“ yra filmas apie amerikietišką tapatybę? Apie savivaizdį, neatskiriamą nuo ginklų, išgyvenimo ir kovos?

Amerika yra vesternas, o vesternas yra kolonializmo istorija. Savo grobikiškos laikysenos neįsisąmoninusio kolonialisto savivaizdį aptiksite kiekvienoje Donaldo Trumpo kalboje. „Hju Glaso legenda“ yra atsakas tam, kas įvyko pasaulyje. Kalbu apie baltojo žmogaus elgesį su kitomis rasėmis, gamta, gyvūnais, pačiu gyvenimu. Filme pasakojama apie godumą, 1820 m. išginančiu vyrus į šalies tyrus ir leidžiančiu prekiauti viskuo, kas pasipainioja jų kelyje: kailiais, gyvūnais, žmonėmis. Jie griauna viską, jei tik iš to gali pelnyti naudos. Tai monopolinio kapitalizmo, naftos, vaistų, ginklų, maisto produktų kartelių pradžia.

Per sunkiai sužeistą veikėją kalbate ir apie žmogaus trapumą, pažeidžiamumą, laikinumą.

Žinote, kodėl? Nes mes pamiršome, kad esame gyvos būtybės. Organizmai, gimstantys iš kitų organizmų. Pamirštame, kad gamtai mūsų nereikia. Esame nepaprastai trapūs.

Prieš dešimt metų filmuodamas „Babelį“, į Maroko karštį atsivežėte Bradą Pittą, statydamas „Hju Glaso legendą“, į ledinį Kanados šaltį atsigabenote Leonardo DiCaprio. Ar tai meksikiečio kerštas amerikiečių kultūriniam imperializmui?

Leo ir Bradas neturėtų priimti to asmeniškai! Taip, aš esu įpykęs. Mano pyktis nukreiptas į nesureguliuotą kapitalizmą, leidžiantį koncernams beatodairiškai tenkinti savo godumą, neprisiimant atsakomybės už jokias pasekmes. Tarptautiniai koncernai yra įtakingesni nei valdžia, jie korumpuoja ir perka viską, ne tik amerikietišką demokratiją. Pastaraisiais metais radikalus, fundamentalus kapitalizmas stoja akistaton su radikaliu, fundamentaliu religingumu. Blogiausia, kad ši destrukcija smelkiasi ir į vaikų sąmonę. Vakar draugas amerikietis pasakojo, kad jo dešimtmetė dukra nenori skirsti į Paryžių, nes bijo būti ten nužudyta. Tai pasaulis, kurį sukūrėme!

Gyvenate JAV. Kokį leidimą gyventi turite?

Menininko vizą, kurią kas šešis mėnesius privalau atnaujinti. Tai reiškia, kad mažiausiai kartą per pusę metų turiu išvykti iš šalies ir vėl į ją grįžti.

Kaip su Jumis elgiamasi pasienyje?

Siaubingai.

Ką norite tuo pasakyti?

Kiekvieną kartą esu sulaikomas.

Kodėl?

2003 m. Memfyje pažeidžiau kelių eismo taisykles. Vairavau išgėręs. Po filmavimo išlenkiau porą taurių, bet tikrai nebuvau girtas. Galiausiai likau nubaustas už neatsargų vairavimą. 2004 m. turėjau atlikti pakartotinę patikrą. Nuo to laiko pakartotinę patikrą privalau atlikti kaskart įvažiavęs į JAV, šalį, kurioje gyvenu ir moku mokesčius. Būnu nuvedamas į kabinetą, kuriame sėdi patys įvairiausi žmonės, tikriausiai įvykdę kriminalinių nusižengimų. Mažiausiai po keturiasdešimties minučių, kartais ir po pusantros valandos išgirstu savo pavardę. Mane fotografuoja, ima pirštų antspaudus.

Kiekvieną kartą įvažiavęs į šalį, esu tardomas už tą patį nusižengimą, įvykdytą 2003 m. Kiekvieną kartą nustatoma, kad bausmė buvo sumažinta ir nėra pagrindo mane sulaikyti. Kiek tarnautojų atlieka panašias apklausas, ir kiek ši paranoja kainuoja Amerikos mokesčių mokėtojams? Kiekvieną kartą nustatoma, kad aš esu tas pats asmuo, nekeliantis jokios grėsmės. Jie negali arba nenori pakeisti akto, todėl kas pusę metų kartojasi ta pati istorija. Menkas malonumas grįžti į šalį kaip įtariamajam.

Deja, tai ne pasienio darbuotojų kaltė. Kreipiausi į advokatą, bandžiau spręsti šią problemą per Vašingtoną. Pasirodo, paradui vadovauja Valstybės saugumo departamentas. Tai reiškia, kad visą likusį gyvenimą būsiu kviečiamas į tą kabinetą. Esu pirmos klasės imigrantas, privilegijuotasis. Ar galite įsivaizduoti, kaip elgiamasi su kitais atvykėliais? Nepaisant to, tikriausiai turėčiau kalbėti apie savo filmą.

Ar galėtume teigti, kad kiekvienas filmas yra revenant – sugrįžimas?

Ką turite galvoje?

Su kiekvienu filmu grįžta Jūsų prisiminimai, skausmas, įtūžis.

Filme Leonardo DiCaprio praranda sūnų. Prieš daugelį metų aš taip pat praradau ką tik gimusį sūnų. Manau, patirtas sukrėtimas persikėlė ne tik į „Hju Glaso legendą“, bet ir į kitus mano filmus. Laimė, ekrane tai nebėra mano asmeninė patirtis. Naujausias filmas žymi ir kitokį sugrįžimą. Daugiau nei devynis mėnesius filmavome laukinėje gamtoje. Spiginant 25 laipsnių šalčiui, aplink plytint sniegui ir ledui. Aktoriai šalo, gedo įranga, negalėjome perkelti kameros, abejojome ir vos pastovėjome ant kojų iš nuovargio. Filmas pranoko mūsų galimybes.

Filmavimo metu Leonardo DiCaprio užpuolė lokė, keliavusi su dviem savo jaunikliais. Kine dar nebuvome matę tokio įtūžio.

Puolimas ir yra brutalus. Gyvūnai nekeršija, šiuo atžvilgiu jie stipriai mus lenkia. Norėjau nufilmuoti iš tiesų puolantį lokį! Norėjau, kad vaizduotės ir kino galia padėtų pajausti, ką reiškia tapti milžiniško žvėries grobiu. Kinas yra iliuzija. Mano pareiga – netikrus dalykus paversti tikrove.

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė