Vidutinis skaitymo laikas:

10 min

Petras Mazūras: „Vien intuicija ir darbštumu daug nenuveiksi“

Evgenios Levin nuotrauka

Vaikščiodami Kauno gatvėmis būtinai praeisite pro „Žmogų“, pasitinkantį prie M. Žilinsko dailės galerijos. Jo autorius – Petras Mazūras (g.1949). Kas jis? Talentingas skulptorius, metalo ir akmens apdorojimo technologijų sumanytojas ar atsidavęs augalų puoselėtojas?

Gal galite prisiminti jaunas dienas – kaip pasukote į dailės mokslus?

Į dailės mokslus pasukau patarus broliui architektui Česlovui. Jis tuo metu buvo bebaigiąs KPI, o aš buvau vienuoliktoje klasėje. Jo paklaustas, kur stosiu, atsakiau: „Nežinau.“ „Stok į skulptūrą, nes aš – architektas – šį tą suprantu“, – sako. Jis buvo laimėjęs IX forto memorialo konkurso pirmame ture. Brolis Vitalijus jau buvo baigęs Vilniaus dailės institutą, dirbo „Lėlės“ teatre. Į skulptūrą stojau atsitiktinai. Neplanavau kurti meno. Piešimo mokytojas siūlė važiuoti į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, kuri buvo atidaryta prieš metus. Tais laikais atimdavo pasus, grasindavo, kad turėsi likti kolūkyje.

Bet dailės mokytojas, matyt, Jus buvo pastebėjęs?

Galbūt taip. Gal už paprastą eilinį kaimo vaiką daugiau piešdavau. Mama vietoje Pirmosios Komunijos, kuriai buvau paruoštas (Katekizmą mokėjau beveik mintinai), išsiuntė į pionierių stovyklą, ją mokytoja siūlė primygtinai. Mama ir išleido sakydama, kad „po to nueisim“, nors taip ir nenuėjome. Stovykloje vyko piešinių konkursas, kuriame aš užėmiau pirmą vietą. Nupiešiau už tvartuko buvusią kūdrą.

Genijus, 1981. Bronza, bazaltas, granitas

Kaip paaiškintumėte tai, kad, mokęsis tradicinės skulptūros, po studijų savarankiškai kūrybai pasirinkote novatorišką, plastikos atnaujinimo kelią? Kas tai lėmė?

Lėmė studijų procesas, kuris man buvo alinantis ir nuobodžiai besikartojantis. Ir tos temos… Iš kaimo atvažiavusiam vaikui pamažu vėrėsi akys. Prisimenu, nuėjau į VDI biblioteką ir paprašiau kokios nors knygos apie šiuolaikinę skulptūrą. Man moterytė, panaši į Nadeždą Krupskają, atnešė gal caro laikais išleistą voko dydžio brošiūrėlę, kurioje buvo ranka nupiešti skulptūrų kontūrai. Tokia skulptūra manęs nežavėjo. Kokiame trečiame kurse pas Vildžiūnus pamačiau jų atsisiųsdintą Herberto Reado „Trumpą modernios skulptūros istoriją“, išleistą 1964 m. Joje mačiau modernizmo jėgą. Supratau, kad čia jau atsispindi visas tas gerumas, jog toks menas yra Europoje. Tačiau ilgainiui suvokiau, kad visa tai taip pat jau pasenę. Bet forma patraukė. Pas mus tuo metu parodose jokių medžiagų nebuvo: nei bronzos, nei akmens. Gediminas Jokūbonis ką tik buvo pastatęs Pirčiupio motiną, kurią jam iš akmens iškalė Lietuvos sentikiai, pastarieji po to kurį laiką dirbo dailės kombinate.

Taip ir įsivėliau. Nuoseklus kelias, kurį mums siūlė mokykla, buvo toks: mokykis gerai lipdyti, pasirink tinkamas tarybines temas ir kurk pagal jas skulptūras arba, jeigu pasiseks – monumentus, paminklus. Toks kelias buvo labai ribotas, persunktas tarybinės ideologijos, jis manęs visiškai netraukė. Taip ir pradėjau – nuo apolitiškų temų, technologijų, nuo retkarčiais patenkančios informacijos apie tai, kaip būna kitaip. Bandžiau susivokti, susikurti vidinį kūrybos mechanizmą. Ir tada taip ir gyveni, kol nesustoji. Kai jau sustoji, pajunti, kad pradedi gaminti – numeti į šoną. Tada imiesi vėl ko nors naujo.

Viskas keičiasi. Nenusistovi pastovus kūrybos braižas dėl besikeičiančio gyvenimo, išsisemiančių idėjų ir atsirandančių naujų traukos šaltinių. Čia matau ir pliusų, ir minusų.Novatoriškas ir santykis su klasika ar tradicija turi įvairių aspektų. Problemų yra visur ir visada. Turi pats kapstytis pagal prigimtį, ketinimus, planus ir ATSITIKTINUMUS, kurie lemia ne mažiau nei pusę tavo veiksmų.

Nors Jūsų 8–9-ojo dešimtmečių kūriniams būdingas nerimas, laužymas, polinkis į destrukciją, tradicijos nuvainikavimas, bet vis dėlto dominuoja žmogaus figūros motyvas (moteris, vyras) ir, kalbant skambiai, humanistinės vertybės („Žemė motina“, „Nikė“, „Motina su vaiku“, Moteris“, „Genijus“, „Žmogus“, „Paukščių Takas“). Ar su tuo sutinkate?

Didelės pergalės eskizas, 1997

Iš ko tai kyla? Aš esu realistas, turintis optimistinį požiūrį į gyvenimą. Man nėra svarbu būti novatoriumi, kuris sulaužytų bei viską atmestų, kurtų ant tariamų griuvėsių ir tuo išgarsėtų. Kodėl aš jaunystėje naudojau dekonstrukciją? Kuriant vientisą skulptūrą, reikėjo turėti aiškią idėją, patvirtintą kokio nors atsakingo žmogaus. Kitaip būtų nepriėmę į parodą, nepriėmę į gyvenimą. Kadangi nebuvau revoliucionierius nuo panagių, aš nesąmoningai pasirinkau fragmento kelią, kuriame tarsi nėra kaip išreikšti aiškios kūrinio visumos idėjos, išskyrus, kaip jūs sakote, bendras „humanistines vertybes“, nors apie humanizmą tuo metu nieko negalvojau, socialistinė realybė buvo tam nepalanki.

Prisimenu tokį pavyzdį: tai buvo kokiais 1975 metais. Grįžęs iš kariuomenės, H. Moore įkvėptas, iš ąžuolo išdrožiau gulinčią moterį ir žiūriu, kad labai gražiai atrodo jos viena koja, pusė pėdos. Tada padariau medinę skulptūrą ir ją pavadinau „Žmogus eina“. Į nykštį atsirėmusi, pusės pėdos 80 cm aukščio skulptūra. G. Jokūbonis tuo metu kvietė į Pabaltijo skulptūros kvadrienalę Rygoje. Sužinojęs pavadinimą, jis sako: „O, čia gera, tinkama tema.“ O vėliau jis pasakojo, kad labai nustebo, pamatęs tik pusę pėdos. Tema lyg ir ta pati, bet, kaip jūs sakote – dekonstrukcija.

Kartą padariau skulptūrą, pavadinau ją „Žuvėdra“ ir nuvežiau į respublikinę ataskaitinę parodą. Komisija nenorėjo priimti, nes jai buvo neaišku, ką reiškia jos galva iš fragmentų, ar nėra ko nors antitarybinio. Dabar skulptūra turi pravardę „Nikė“. O buvo sukurta visai pagal kitą scenarijų ir tematiką. Iš tikrųjų mane buvo įkvėpusi Džonatono Livingstono novelė „Žuvėdra“, ir aš panorau išreikšti tą vaizdinį – nerimą ir žmogaus troškimą pamatyti kažkokį aną krantą, kurio niekada nepasieksi, nes esi pririštas šiame. Komisija skulptūros nepriima: Kultūros ministerijos atsakingas tarnautojas Bronius Baliulevičius klausia: „Ką ta galva reiškia?“ Padėtį išgelbėjo Sofija Veiverytė sakydama, kad čia jokia ne „Žuvėdra“, o „Nikė“, pergalės deivė, kuri taip pat be galvos. Kas gali ką nors prieš graikų klasiką turėti? Pergalė – gera tema. Parodoje dalyvavau. Ir liko pravardė, kurios dabar jau niekaip neatsikratysi. Toks mūsų gyvenimas: tu darai viena, o kiti pamato kita. Būna, kad pamato nesėkmingai, o būna – sėkmingai. Dažnai lemia atsitiktinumai.

Štai tiek apie tą destrukciją. Jos aš neturėjau mintyse. Man rūpėjo tai, kad kartais užtenka vieno piršto norint pasakyti, ką aš apie tai galvoju.

Pavargusi gitara, 1995. Bronza

Permainų laikas – XX a. paskutinis dešimtmetis. Kaip jį pergyvenote, kaip jį suvokiate dabar, iš laiko perspektyvos?

Paskutinis dešimtmetis… Visas gyvenimas grįžo į natūralaus vystymosi kelią, taip pat ir meno, tai yra svarbiausia. Man teko keistis dėl natūralios intencijų kaitos, bet vidinio lūžio nebuvo. Tik Ezopo kalba tapo nebereikalinga. O jau buvo nebe jaunystė, brandos amžius.

Ką daryti su vaizdiniu? Aš juk vis dėlto esu vaizdinių kūrėjas, o ne konceptualus menininkas. Mano kūriniai matomi akimis, užtenka domėtis menais, norint suprasti kūrinio prasmę. Vienu požiūriu, tai teigiama, kitu – trūkumas. Atsirado pirkėjų, kuriuos žavėjo, kad tai bronza, figūratyvas. Jie išpirko viską, kas buvo dar nenupirkta. Bet pajutau, kad aš jau gaminu. Gaminti neįdomu.

Nuo vaikystės mėgau augalus, jau gal dvidešimt metų buvau auginęs greipfrutą, ir kai Deimantas Narkevičius pakvietė į parodą „Egzotika“, pasiūliau „Svetimą Medį“. Pradėjau nuo paprasto lauko riedulio, išskobiau jo vidų ir įkalinau jame egzotišką medį. Norėjau sukurti lūkesčių, galimybių ir kylančio sunkio metaforą. Dabar yra daug menininkų, dirbančių globalios ekologijos tema, netgi ir šiųmetėje Venecijos bienalėje Céleste Boursier-Mougenot Prancūzijos paviljone instaliacijų pavidalu eksponuoja medžius. Save tokiu nelaikau. Aš tiesiog atsitraukiau nuo savo ankstesnės kūrybos motyvo figūratyvo, bandau kitaip tyrinėti žmogaus pojūčius. Šiek tiek nukrypau į inžinerinę pusę, konstruodamas savaime besilaistančių augalų instaliacijas. Savotiškus perpetuum mobile – sistemas, kuriose gyvena augalai. Todėl tema, kurią gvildenau savo augalų instaliacijose, siejasi su savaime besireguliuojančiomis chaosiškomis sistemomis, bet neturi ekologinės prasmės.

Beveik ir atsakėte į mano kitą klausimą: kas paskatino 10-ojo dešimtmečio pabaigoje ir naujojo amžiaus pradžioje eksponuoti paties išaugintus egzotiškus medžius…

Svetimas medis, 2001. Akmuo, greipfrutas

Pradžia buvo iš nostalgijos, kad mes niekur negalėjome išvažiuoti, ir iš to kylančio sunkio. O kai jau nuvažiavau – pamačiau, kad tie mums egzotiški medžiai ten yra paprasti medžiai. Tik sėdėdamas uždaroje baloje gali manyti, kad citrusai yra kažkoks Rojaus medis. Iliuzijų praradimas menininkui yra blogybė, žinodamas arba nebedarytum, arba darytum dėl kitų paskatų. Toks gyvenimas. Bet kadangi kiekvieną didį troškimą gali išgyventi tik vieną kartą, tema kaip ir išsisėmė.

Bet galima teigti, kad sugebate išlikti aktualus ir šiuolaikinio meno lauke.

Šiuolaikinio meno lauko ribos priklauso nuo požiūrio. Kadangi žinau, kuo domisi dabartiniai jauni žmonės, tai suprantu, kad aš jiems nesu aktualus. Jauni menininkai pradeda nuo švaraus popieriaus lapo, nuo savo patirties, jų neslegia mano patirties našta. O manęs neapleidžia mintis, kad ilgainiui išlieka tik medžiaga, o visa kita yra mitai. Tokioje visuomenėje, kurioje beveik visi turi vienodas galimybes (išskyrus tai, kad jų pačių galimybės yra labai nevienodos), gali rasti savo vietą ir būti pirmas ir vienintelis. O jeigu nerandi – matyt, tu ir anoje sistemoje nieko nerasdavai. Tau duodavo šaukštą košės, ir tuo viskas pasibaigdavo. O dabar tu gali daryti, ką nori, jeigu gali.

Mums sakydavo: mokykitės kurti monumentą. Aš tuomet galvojau, ko reikia monumentui: milijono nužudytų žmonių, pergalės? Tuomet nužudytiesiems statomas paminklas. Toks humanizmas man nepatiko. Todėl kadaise pradėjau nuo mažų gabalėlių, fragmentų: ir skulptūrą, ir didįjį humanizmą – į žmoniško dydžio fragmentus. Nors buvo ir nuklydimų. Dabar, kai viskas susmulkinta – yra ir nelaimingų. Bet tai žmonės, turėję nepagrįstų lūkesčių. Realiai vertinantis savo galimybes žmogus jaučiasi gerai. Žymiai daugiau žmonių turi normalius gyvenimus. O kaip tau asmeniškai pasisekė, priklauso nuo to, ką tau Dievas davė, kaip atsitiktinumai ar prigimties genai nulėmė.

O koks Jūsų požiūris į meną Lietuvoje?

Puolęs angelas, 1995. Bronza, raudonmedis

Lietuvoje yra taip, kaip ir pasaulyje, nors esama ir vietos specifikos. Vienu metu vyksta kartų kaita, kyla trinčių, vaduojamasi iš žinomų tiesų sakymo. Nes ir pasaulyje tik tie pripažįstami, kurie, pagriebę kokią vėliavą, gali įveikti ribą tarp jau žinomų ir dar nežinomų dalykų. Kalbėti apie nelaiminguosius, kelti globalias ar žmogiškąsias problemas, jas įvardyti, – viskas susukta netgi į politinį atspalvį. Kristus Kristumi, bet Marksas – dar geriau, tokios „Pasaulio ateitys“. Kita vertus, pakanka gerų menininkų, kaip tik leidžiančių nuo viso šito pailsėti. Ir pas mus netrūksta aistrų. Prisiminkite Vlado Urbonavičiaus Krantinės arką – „Vamzdį“ ar Žaliojo tilto skulptūras. Nors menininkai ir jungiasi į atskiras sąjungas, grupuotes ar forumus, bet jos arba vegetuoja, skęsdamos vidaus rietenose, arba kovoja su oponentais. Stipresnės asmenybės nemėgstamos, neretai geri menininkai lieka vieniši. Dėl to kenčia net oficialus pripažinimas šalyje – jau antri metai niekas iš dailininkų negauna nacionalinių premijų. Kai kurie jauni menininkai nestoja į kūrybines sąjungas, o ieško kūrėjo statuso Kultūros ministerijoje.

Tuo pat metu rengiamasi statyti paminklą Jonui Basanavičiui, ieškant, kas tai galėtų padaryti, nors kitų galvose vis dar yra gyvos destrukcijos ar antipaminkliškos idėjos. Kam vienam žmogui statyti paminklą, jeigu kiekvienas vertas paminklo? Jei esi tokio požiūrio – neaišku, kam čia turime kurti naujus. Bet yra ir tokios sąvokos kaip „istorija“ „šalis“, „tėvynė“. Tai sudėtingos temos, ir joks menininkas pats vienas negali išspręsti problemų, kurias sukelia visuomenės grupių interesų įvairovė. Kaip ir anksčiau, susitaikyti, atleisti, susitarti tebėra sunku. Manau, kad kas nors galėtų imtis šios temos ir išnagrinėti ją šiuolaikine menine kalba.

Tačiau yra ir tam tikrų galimybių apribojimų tiek kuriant šiuolaikinį paminklą, tiek visuomenei jį priimant. Mano karta nesiruošė kurti tarybinių paminklų, po nepriklausomybės paskelbimo nacionalinės temos neįsikomponavo į jau susiformavusią plastikos kalbą, o gabiausias jaunimas persiėmė savo karjera, bandydami įsilieti į pasaulinio meno procesus. Išlaisvintoje meno rinkoje tautinės atminties, išskirtinumo ar uždarumo problemos nepopuliarios, liko pavienių ir dažnai antraeilių skulptorių bandymai išgarsėti dalyvaujant konkursuose. Pasaulyje kuriami šiuolaikinės formos paminklai, tačiau Lietuvoje gerų šiuolaikinių paminklų kol kas gal tik vienas, o visoje posovietinėje erdvėje pridygo daug prastų nacionalinių temų, herojų paminklų.

Šukuosena, 2001. Bronza, žolė

Ką manote apie tai, kas vadinama šiuolaikiniu lietuvių menu?

Šiuolaikinis lietuvių menas turi daug sąsajų su avangardiniais pasaulinio meno procesais, todėl plačiajai visuomenei yra nepriimtinas, nes ji tų sąsajų neturi, o keičiasi žymiai vangiau, ir jos poreikiai paprastesni. Geriausi šiuolaikinio meno pavyzdžiai yra pripažinti pasaulyje, buvo pažymėti Venecijos bienalėje, apdovanoti tarptautinėmis premijomis. Tačiau šiuolaikinio meno vadyba ir kuratorystė sunkiai konkuruoja su išore, silpnos sąsajos su didžiausių centrų struktūromis, o vieniems menininkams sunku įveikti vykstančios kultūrų konkurencijos barjerus. Atskirų protingų žmonių šalyje yra, tačiau paprasta jų suma dar nesukuria tinkamose vietose visuminio mentaliteto arba jis yra per menkas. Esamas pozityvas nesugula į kito lygmens strateginę instituciją, nepritraukia finansinių priemonių, tad nelabai yra kam rūpintis jaunų, šiuolaikinių lietuvių menininkų pristatymu šalyje ir užsienyje, dažnai tai lieka jų pačių rūpesčiu. Mums trūksta ne pinigų, o mentalinės visumos, priešingai, nei kartais girdisi.

Kaip ir kitos naujos idėjos, šiuolaikinis menas šalyje susiduria su nepakantumu, popkultūros, nueinančių kartų ar įsigalėjusių grupių pasipriešinimu dėl konkurencijos ar nesupratimo. Kita vertus, kaip ir tradiciniame mene, šiuolaikiniame pakanka infantilumo, neišbandyto „realybės bučiniu“, ir nieko čia nepadarysi. Bet tai nėra vien mūsų ypatybė, tai yra kaina, kurią patys privalome sumokėti.

Atgavus Nepriklausomybę ėmėte dėstyti Vilniaus dailės akademijoje, o nuo 1973-iųjų mokėte vaikus M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Taigi, visas Jūsų gyvenimas susijęs su jaunąja karta. Ar Jūs tik perteikiate jiems savo žinias, ar ir iš jaunimo mokotės pats? Ar turite abipusį ryšį? Kuo Jus žavi, o galbūt nuvilia jauni žmonės?

Baigus studijas buvo galima eiti į restauracijos dirbtuves arba dirbti pedagoginį darbą, tokie buvo paskyrimai. Maniau, kad niekada pedagoginio darbo gyvenime nedirbsiu. Pasirinkau restauraciją, nes ten buvo nebūtina atvykti ir dirbti. Taip likau laisvas. Tačiau gavau pasiūlymą dirbti M. K. Čiurlionio meno mokykloje ir išėjo taip, kad pedagoginį darbą ir dabar dirbu.

Figmedis, 2001. Medis, metalas

Man pedagoginis darbas – tai šalutinis kūrybos produktas. Akademijoje savo mokinių neugdau, džiaugiuosi, kai jie nueina savais keliais. Padedu jaunuoliams susigaudyti gyvenime ir kūryboje, kiek galima anksčiau stotis ant kojų. Katedroje studentai renkasi dėstytoją pagal jo siūlomą meno sampratą ir priemones, tad mano grupėje studentai savo kūrybos metodą konstruoja šiuolaikiškai elgdamiesi su skulptūrine medžiaga, o tyrimą pradeda pačiame išplėstinio skulptūros lauko išeities taške. Tikslas yra formuoti savą kūrybos metodą, pagrįstą savianalize žinomų meno teorijų terpėje. Nežinau, ar būtų geriau, jei būčiau visiškai laisvas menininkas. Pedagogika man netrukdė, nes visada siedavau kūrybą su jos realizavimu, o tai ir mano kūrybai buvo labai svarbu. M. K. Čiurlionio mokykloje buvau įkūręs bronzos liejyklą. Ten mokiniai dalyvaudavo procese, nes su jais liedavau. Tai buvo jiems tarsi workshop‘as.

Visą gyvenimą, jei kažko mokiau, dėl to nebuvo nuobodu, nereikėjo prisiversti, nors kartais mokiniui ir paduodavau nepagaląstą kaltą. Šiuolaikinio meno akivaizdoje mokymas pavirto abipusiu mokymusi… Jeigu dabar nori kalbėti su jaunu žmogumi – patarimų iš buvusios patirties nebeužtenka, reikalingos naujos kūrybinės patirtys. Pedagogika turi ir gerų pusių: privalai nuolat mokytis. Taip natūraliai atsiranda grįžtamasis ryšys. Žaviuosi, kai studentas nukrypsta nuo jau žinomų dalykų, pamato tai, ko aš nepastebėjau, o nuvilia, kai studentas padaro, bet pats nemato ar negali paaiškinti, kodėl.

Turite inžinieriaus talentą – pats konstruojate akmens ir metalo apdirbimo technologijas, įrangą augalams auginti. Ar, Jūsų manymu, gerai išmanyti įrenginius yra būtina sąlyga tapti skulptoriumi, ar šiais laikais tai jau nebebūtina?

Maža kamanė, 1993. Bronza

Aš pats savęs nelaikau inžinieriumi, nes konstrukcijose nenaudoju matematinių apskaičiavimų, nors jos ir atlieka funkciją, vadinu jas savaime besireguliuojančių sistemų modeliais. Kaip ir menuose, inžinerijoje vien intuicija ir darbštumu daug nenuveiksi. Šiandien skulptoriaus įrankiai – ne vien stekas ar kaltas. Įrankiai pagal kiekvieno vaizdo kūrimo intenciją, pagal įgytą patirtį, galų gale – mentalinius, fizinius pajėgumus, lytį. Nors turi elgtis pagal prigimtinius poreikius, privalai juos formuoti kaip gyvenimo manifestą. Tik vėliau paaiškės, kad tai buvo bandymų ir klaidų kelias. Dažnai turi permąstyti, ieškoti kitos išraiškos, įrankių, priemonių ir net rinktis kitas medijas. Viskas yra tavo galvoje ir rankose. Žmonių yra įvairių, bet turi būti minčių, veiksmų ir priemonių visuma, priimtina ir veiksminga. Bet tai išryškėja tik dirbant. O nuo ko pradėti, kai dar nežinai? Nuo minties, nes tai pagrindinis įrankis. Nuo vidinės nuojautos, ko tu nori. O jeigu nori – tai jau labai daug, tai kaip vėjas, su kuriuo teks galynėtis.

Kalbino Birutė Pankūnaitė