Vietovardžiais prabylanti gimtoji žemė

Vienas iš fundamentalių šiuo metu vykdomų Lietuvių kalbos instituto projektų – „Lietuvos vietovardžių žodyno“ rašymas ir leidyba. Projektą ir jo reikšmę lietuvių kalbai pristato žodyno atsakingasis redaktorius, LKI vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Laimutis Bilkis.

Vietovardžių žodynas leidžiamas remiantis LKI sukaupta unikalia Lietuvos vietovardžių kartoteka, apimančia apie 600000 vietovių pavadinimų. Jos pagrindą sudaro Kazimiero Būgos sudaryta tikrinių žodžių kartoteka (apie 75000 įrašų), Lietuvos žemės vardyno anketos (sudarytos 1935–1937 m., 150000 įrašų), Vilniaus srities gyvenamųjų vietų vardų sąrašas (surinktas 1940–1945 m.), Pavardžių ir vietovardžių komisijos vietovardžių kartoteka ir gyvenamųjų vietų vardų bylos (1935–1937 m.), XX a. II pusės vietovardžių anketos ir kortelės.

Vietovardžiai vadinami žemės kalba. Jie kalba ir apie Lietuvos žmonių dvasinį ir materialųjį gyvenimą, atspindi buitį, istoriją, santykį su juos supančia aplinka, su kaimynais. Antai mūsų protėvių dvasingumą, jų religinį pasaulio suvokimą geriau suprasime pažvelgę į Dievo vardo atsikartojimą gausybėje vietovardžių:

Dievãlis valksna Plateliuose; Diẽviškės laukas Turgeliuose; Diẽvytis ežeras, kalnas, miškas Laukuvoje; Diẽ-rašas (< *Diẽv-rašas) ežeras Deltuvoje; Diev-ã-alkis kalnas Sudeikiuose; Diẽv-a-kalnis kalnas Šlavantuose; Diev-ã-krėslis dirva Stalgėnuose; Die-vãlė (< Diev-vãlė) dvaras ir kaimas Gelgaudiškyje; Diev-a-rãgis pieva Tauragnuose; Diev-ã-ragis, Diev-a-ragỹs miškas, raistas Tauragnuose; Diev-a-ragỹs įlanka Linkmenyse; Diẽv-a-raistis, Diẽv-a-reistis bala, raistas Lazdijuose; Diẽ-vargiai (< *Diẽv-vargiai) kaimas Lazūnuose; Diẽv-medis pieva Užventyje; Diev-ó-gala kaimai Alšėnuose, Veiveriuose, Zapyškyje, kalnas Zapyškyje; Diẽv-regė aikštė Paberžėje (Biržų r.); Diev-ù-kalnis, Dievùlio kálnas kalnas Giedraičiuose; Diẽv-upis upė Endriejave; Diẽvo Krėslas ežeras, miškas Žlibinuose; Diẽvo kálnas kalnas Akmenėje, Pivašiūnuose, Videniškiuose; Diẽvo Bliūdẽlis vieta upėjeVyžuonuose; Diẽvo Daržẽlis kelias Velykiuose; Diẽvo Klúonas bala, pieva Papilyje; Diẽvo lieptẽlis lieptas Obeliuose; Diẽvo Pėdos arimas, kalnas Obeliuose; Diẽvo Sõdas pieva Papilyje; Diẽvas Tėvas dirva Šilalėje.

Dievo vardas minimas ir akmenų varduose: Diẽvo akmuõ Nociūnuose ir Pandėlyje; Diẽvo Altõrius, Diẽvo Krslas, Diẽvo Stãlas Žlibinuose; Diẽvo Mùlkis Vabalninke.

Iš vietovardžių kalbos galime sužinoti netgi apie tai, kokios ligos kamavo mūsų protėvius: Cholér-kapiai kalva Kurkliuose; Cholèr-kapiai senkapiai Betygaloje; Cholėr-kapiai kapai Telšiuose; Choleros kapai arimas Babtuose; Cholieriniai kapai dirva Tauragnuose; Dizentėrinė raistas Leliūnuose; Dideleji mãro kapãliai kapai Mosėdyje; Dùsulio kálnas kalnas Kruonyje; Džiõv-a-kalnis kalnas Liudvinave; Džiõv-a-šilis miškas Jiezne; Epidèmija arimas Krekenavoje, dirva Laukuvoje, laukas Pivašiūnuose.

Galiu drąsiai pasakyti, kad kiekvienas pasirodęs ir pasirodysiantis „Lietuvos vietovardžių žodyno“ tomas – puiki, įdomi knyga, joje užšifruota gausybė dalykų, svarbių ne tik kalbos mokslams, bet ir istorijai, kraštotyrai, pagaliau, vietos bendruomenėms ir jų tapatumui. Tik šią knygą reikia išmokti perskaityti ir suprasti.

Šiuo metu išleisti pirmieji 2 tomai, apimantys vietovardžius, prasidedančius raidėmis nuo A iki F. Noriu nuoširdžiai padėkoti Lietuvos mokslo tarybai, parėmusiai antrojo tomo spausdinimą. Darbą tęsiame toliau – numatome išleisti dar bent 10 tomų, taigi kelias laukia nemažas, bet, kaip pasakyta, kelią įveiks einantis juo.