E. M. Remarque’o „Triumfo arka“: ar meilė visgi įžiebs viltį?

Genialaus vokiečių rašytojo E.M. Remarque’o „Triumfo arka“ – viena gražiausių XX a. knygų apie meilę ir mirtį Paryžiuje Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.

Šiame romane, kaip ir visoje E.M. Remarque’o kūryboje, meilė, ko gero, yra vienintelė neabejotina, nors ir labai trapi, vertybė, padedanti gyvenimo audrų blaškomiems veikėjams nepulti į neviltį, išlikti optimistiškiems ir net į beprotybės apimtą pasaulį žiūrėti su humoru bei ironija.

Pagrindinis knygos veikėjas Ravikas – žmogus be vietos, be pavardės, be dokumentų, be galimybės turėti asmeninį gyvenimą, besislapstantis nuo policijos. Jis klinikoje nelegaliai operuoja ligonius, be dokumentų gyvena pigiame viešbutyje ir daug geria. Kitaip negali, mat su šiurpu ir begaline širdgėla prisimena ne taip jau seniai pasibaigusį Pirmąjį pasaulinį karą, kuriame teko pačiam dalyvauti, o štai jau ir kito išvakarės. Ir tokiomis toli gražu ne pačiomis palankiausiomis aplinkybėmis Ravikas sutinka artistę Žoaną Madu. Jie vienas kitą pamilsta, tačiau šie santykiai – tik menkas šviesos spindulėlis ciniko gyvenime. Tiesiog Ravikas negali būti laimingas. Bėglio statusą turintis vyriškis mylimai moteriai gali pasiūlyti tik amžiną slapstymąsi ir nesaugumą. Vėliau dar pasirodo Pirmojo pasaulinio karo šešėlis Hakė – tardytojas, padaręs Ravikui daug skriaudos. Jis vėl sujaukia protą…

Savo stilistika knyga neabejotinai šiek tiek panaši į kitus E.M. Remarque’o kūrinius: daug alkoholio, cigarečių, barų, kavinių. Ir žmogus, nematantis didelės prasmės gyventi, į pasaulį žiūrintis gan pesimistiškai. Pagrindinis veikėjas įdomus savo požiūriu į gyvenimą, meilę, mirtį, žmones. Ir vėlgi E.M. Remarque’as priverčia susimąstyti apie karą, kaip jis paliečia kiekvieną, kiek nukenčia nekaltų, tų, kuriems ginkluotas susirėmimas visiškai nereikalingas, kurie jo nelaukė ir nieko iš jo nesitikėjo. Taigi prarasta karta.

Skaitant kartais atrodo, kad visas kūrinys – tarsi viena didelė beviltiška istorija, kurios nuotaikos nepakeičia nei meilės linija (juk čia ne pasaka, kurioje įsimylėjėliai tik žvelgia vienas kitam į akis ir šnabžda gražiausius žodžius), nei humoras ir ironija. Čia juokas pro ašaras, ne kitaip.