2016 02 07

Goda Tarozaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Antžmogio požymiai, arba Dingusi moralė

Unsplash.com nuotrauka

Žmogaus pažinimas – tai labai ilgas ir subtilus kelias, kurio pabaigoje nebūtinai laukia tikslūs arba teisingi atsakymai. Fiodoras Dostojevskis žmogų įvardija kaip paslaptį, kurią reikia įminti.

Individas yra labai įvairialypis, nenuspėjamas, jam būdingas dualizmas. Žmogus gali būti ir geras, ir blogas vienu metu. Mus veikia paslaptingi pasąmonės klodai, kurie daro įtaką begalei pasirinkimų ir poelgių. Dažnai žmogus, pasiekęs aukščiausią išsivystymo laipsnį, persisotina ir trokšta patirti ką nors naujo, neįtikėtino, uždrausto. Kaip ir pagrindinis F. Dostojevskio romano „Demonai“ herojus – Nikalojus Stavroginas, kuris, persisotinęs lengvo gyvenimo, siekia patirti kuo stipresnių pojūčių, surinkti kuo daugiau skirtingų patirčių (nuodėmingų ir nusikalstamų, to, kas uždrausta ir nepriimtina), taip jis kaskart bando išmatuoti savo jėgą, patikrinti ją. Šaltai planuodamas ir apskaičiuodamas savo nusikaltimus, jis trokšta patirti malonumą, kurį jaučia nusidėdamas, jausdamas ar sukeldamas kančią.

Sąmoningas blogio ir žiaurumo pasirinkimas, siekiant iškreipto malonumo (kuris – lyg priklausomybė), tampa gyvenimo prasmės destruktyvia paieška, nuolatiniu galios ir jos įrodymų siekimu. Alfredas Adleris savo knygoje (paskaitų cikle) „Žmogaus pažinimas“ pažymėjo šį žmogaus tikslą – galios siekimą. Visą gyvenimą, tiesiogiai arba prisidengdamas įvairiausiomis kaukėmis, pasak A. Adlerio, žmogus siekia garbės ir pripažinimo. Tai pasireiškia įvairiausiomis formomis. Šis nuolatinis troškimas nusikalsti gali atsirasti ne tik iš galios siekimo, bet ir iš žmogaus gelmėje tūnančių blogio jėgų. Pasak Sigmundo Freudo, visos gyvenime patirtos traumos, neigiami jausmai, neišspręsti konfliktai kaupiasi pasąmonėje lyg šiukšlės. Nuolat prasiverždamos į sąmonę, jos gali daryti įtaką žmogaus pasirinkimams, išlaisvinti jo gyvuliškąjį pradą. Jei galima netikėti velnių egzistavimu, tai žmogaus vidinėmis blogio jėgomis netikėti yra neįmanoma, vien jau dėl pasaulio istorijos, kurioje sukaupta tūkstantmečių patirtis, dažnai šiurpi ir kruvina.

Reinhardas Lautas savo knygoje „Sistematinis Dostojevskio filosofijos išdėstymas“ rašo: „Dostojevskis parodė demoniškų galių jėgą ten, kur jis tik jas galėjo stebėti – kritusiuose, išsidvejinusiuose veiduose.“ Romano „Demonai“ centrinė figūra Nikalojus Stavroginas – antžmogio charakteris. Šis personažas, tai išskirtinio žmogaus pavyzdys, kaip būdinga juodajam romantizmui, kupinas paslapčių, linkęs į nuodėmingumą ir destruktyvumą, turintis polinkį į ištvirkusius arba piktus moralinius pasirinkimus. „Dostojevskis pabrėžia, kad Stavroginas – tragiškas herojus. Praradęs tvirtus dvasinio gyvenimo pagrindus – tikėjimą, ryšį su savo tėvyne, jis ima nebesuvokti, kas yra gėris ir kas yra blogis. Stavroginas neskiria „kokios nors gašlios, žvėriškos išdaigos nuo kokio žygdarbio“. Jį vienodai traukia ir gėris, ir blogis, abu kraštutinumai jam teikia vienodo pasitenkinimo“, – rašo Elena Červinskienė Dostojevskio monografijoje.

Nikalojus šeimoje nepažino meilės ir prisirišimo jausmo, augant tokioje aplinkoje nesusiformavo ir tvirtas vertybių pamatas. Gyvenimas be normalios vaikystės ir galėjo tapti priežastimi begalės neišspręstų konfliktų, užslopintų vaiko, o vėliau ir vyro pasąmonėje, kurie prasiveržia įvairiausių potyrių ieškojimu, nuolatiniu savo jėgų tikrinimu, gyvenimu be taisyklių, nerandant savo vietos ir prasmės gyventi.

Stavroginas įkūnija destruktyvų personažą, po genialaus blogio genijaus kauke slepiasi žmogus, kuris sąmoningai pasirinko būtent tokį gyvenimo kelią, jo demonai, tai jo sielos universalumo dalis. Nikalojaus kūnas nuolat reikalauja malonumo, yra nepasotinamas, todėl protas sąmoningai rezga vis naujus nuodėmių planus ir juos įgyvendina. Jis lyg įkalintas būti pačiu savimi. Laiške Dašai jis prisipažįsta: „[…] vis dėlto turiu nuoširdaus žmogaus įpročių, ir man darydavosi šlykštu.“ Tačiau vertinant visus jo žvėriškus nusidėjimus, galima daryti išvadą, kad šis žmogus nepaiso jokių moralinių normų, neturi vertybių.

Nors visą laiką paties Stavrogino taip pabrėžiamas sąmoningumas nėra sujauktas ir, atrodytų, turėtų pristabdyti šį žmogų, priešingai, tai jam tik įrankis viskam apskaičiuoti, suorganizuoti. Pirmieji pasklidę gandai apie šio veikėjo nuotykius dar gana lakoniški, pasakotojas visko neatskleidžia, išlaiko paslaptingą nuotaiką: „Nepasakytum, kad lošė ar labai gėrė; žmonės tiktai pasakojo apie kažkokį baisų siautėjimą, apie žirgų sutryptus žmones, apie žiaurų pasielgimą su viena geros draugijos dama, su kuria jis buvo prasidėjęs, o paskui viešai ją įžeidė. Dar buvo priduriama, kad pasidaręs kažkoks vaidininkas, prikimbąs ir įžeidinėjąs vien iš malonumo įžeidinėti.“ Ir tai dar ne viskas: „[…] princas Haris beveik vienu metu turėjo porą dvikovų, abiem atvejais buvo visiškai kaltas, vieną savo priešininką nukovė vietoje, o kitą sužeidė ir už tokius darbus buvo patrauktas į teismą.“

Ir tai tik pradžia jo nuodėmių kupiname gyvenime. Vėliau nutinka daugybė keistų atsitikimų, Stavroginas leidžia sau viską, jis gali garbingą politiką tampyti už nosies, pokylyje viešai bučiuoti ištekėjusią moterį, gubernatoriui įkasti į ausį, nepaisydamas jokių moralinių ar socialinių taisyklių, jis šaiposi iš visų ir visko aplink jį. Stavroginas taip elgiasi iš malonumo, kurio turbūt nesugeba rasti įprastame, ramiame gyvenime, šis malonumas lyg opiumas jo sielai, ir veikėjo gyvenimo tikslas tampa nuolatos vaikytis šio jausmo.

Reinhardas Lautas savo knygoje „Sistematinis Dostojevskio filosofijos išdėstymas“ paaiškina tokios išsidvejinusios sielos apatiško nepasitenkinimo priežastis. Jis teigia, kad kai žmogus niekuo netiki, neturi vertybių pamato, „[…] žmogaus siela atsiskyrusi nuo Dievo ir kitų žmonių nenori ir negali rimtai priimti kitų sutvėrimų.“ Toks žmogus, kuris nieko nevertina, pasijaučia ypatingas visų kitų, jo manymu, nereikšmingų sutvėrimų atžvilgiu ir iškelia savo asmenybę titanišku pasididžiavimu, „[…] siekia tapti pasaulio vertybių kūrėju, užimti nuversto Dievo vietą.“ Tokioje asmenybėje bręsta konfliktas, nepasitenkinimas viskuo skatina nepasitenkinimą savimi, sielą apima liūdesys ir apatiškumas, kadangi neegzistuoja tai, ką toks žmogus laikytų vertinga. Pasak Reinhardo Lauto, „[…] be vertybių ir idealų gyvenimo įdomumas gęsta.“

Ši mintis paaiškina Stavrogino nuobodulį ir apatiškumą, nuolatinį siekį išbalansuoti savo sielą. Visa tai galime suprasti kaip betarpišką pasimetusio žmogaus gyvenimo prasmės paiešką. Įprastas gyvenimas Stavroginui neužgniaužia kvapo, kaip tai padaro jo būdas gyventi išlaisvinus visus vidinius demonus.

F. Dostojevskiui sukūrus šį personažą, autorius užsirašo, kad viskas glūdi Stavrogino charakteryje, kad jis yra viskas. Ir išties Stavroginas įkūnija visą pasaulio blogį, jis lyg tobulas juodojo romantizmo žmogus: tragiškas, nuodėmingas, destruktyvus, ištvirkęs ir paslaptingas, tačiau tai tik viena šio neįtikėtinai tikro veikėjo pusė. Romano pabaigoje, laiške Dašai, jis rašo: „Aš visur bandžiau savo jėgą. […] Bet kur pritaikyti šitą jėgą – štai ko aš niekada nežinojau ir nežinau dabar […].“ Jis sutrikęs geismo fanatikas, nerandantis ramybės ir prasmės. Pats F. Dostojevskis apie šį personažą rašo: „Stavroginas, jei tiki, tai abejoja, kad tiki. Jeigu netiki, tai abejoja, jog netiki.“ Šiuos žodžius romane jis pasako Kirilovo lūpomis. Stavroginas kritęs ir pasimetęs žmogus, kamuojamas nuolatinio troškimo griauti, tačiau pats nežinantis, kokia viso to prasmė.

Daugiausia atsakymų suteikiantis yra paskutinis romano „Demonai“ skyrius – „Pas Tichoną“. Stavroginas savo pareiškimo pradžioje iškart pažymi, kad polinkis į ištvirkimą nesuteikė  prasmės: „[…] buvau įsileidęs į paleistuvystes, bet pasitenkinimo jose neradau.“ Paleistuvysčių aprašymai atrodo kaip žaidimas. Stavroginui be galo įdomus faktas, kad jis lyg valdovas gali pasišaipyti, pažeminti, parodyti savo galią kitiems žmonėms, šiuo atveju jo moterims. Jam neapsakomai maloni mintis, kad gali griauti kitų gyvenimus. Jis pasineria į savo nuodėmingų poelgių kupiną gyvenimą, normali realybė Stavroginui neegzistuoja.

Realiame pasaulyje veikėjas meluoja, išsisukinėja ir dangstosi nenorėdamas, kad kiti sužinotų apie jo vidinius demonus. Tai leidžia manyti, kad Stavroginas bijo, nors visą laiką šis veikėjas deklaruoja savo begalinę jėgą, šaltumą ir nepripažįsta jokių baimių, vienas jo turbūt žiauriausių poelgių priverčia pajusti šį jausmą. Po Matrioškos, mažos mergaitės, išprievartavimo jis bijo, kad ši neprasitartų: „Niekada nežinojau, kas yra baimė, ją patyriau tik po šio įvykio, o šiaip nei prieš jį, nei paskui nieko nebijojau.“

Stavroginas save deklaruoja kaip bebaimį ir beveik visagalį žmogų, tačiau jo siela ir protas sužeisti. Jis prisipažįsta Tichonui, kad „[…] jam užeina, ypač naktimis, savotiškos haliucinacijos, kad tada jis kartais mato arba jaučia šalia savęs kažkokią piktą būtybę, pašaipią ir „protingą“, „pasirodančią įvairių žmonių pavidalu, įvairiopo būdo, bet visada tą pačią“ ir kad tuo metu jį „visada pagauna pyktis…“.“ E. Červinskienė teigia, jog F. Dostojevskis „[…] įspėja, kad smurtas ir prievarta luošina ne tik aukas, bet ir pačius prievartautojus.“ Kiekvienas nusikaltimas Stavroginui suteikia malonumą, tačiau negrįžtamai žaloja sielą, naikina po kaukėmis paslėpto žmogaus likučius. Stavroginas tęsia: „Tai aš pats įvairiais pavidalais, ir daugiau nieko.“ Tai lyg susidvejinimas, žmogus ir žmogus-demonas, arba tik demonas.

Ir nors visą gyvenimą kankinamas didžiulės aistros nusikaltimams, kylančios iš pirmykščio žmogaus, visai neleistinos šiame išsivysčiusiame pasaulyje, kad ir kaip jis rodo savo jėgą, neigia baimę, sakosi niekada neatsimenąs praeities, iš tiesų Stavroginas turi sąžinę, kuri parodo pirmuosius savo požymius po Matrioškos išprievartavimo ir savižudybės. Toji sąžinė jį paskatina parašyti prisipažinimą, ateiti pas vyskupą ir, galiausiai, kai Tichonas paklausia Stavrogino: „[…] jeigu kas jums atleistų už tai (Tichonas parodė brošiūrėlę), ir ne kas nors iš tų kuriuos jūs gerbiate arba kurių bijote, o nepažįstamas, žmogus, su kuriuo niekada nesusipažinsite, pats vienas, tyliai skaitydamas jūsų baisiąją išpažintį, ar jums pasidarytų lengviau tai sužinojus, ar vis tiek?“, Nikalojus į šį klausimą atsako, kad taip, jam pasidarytų lengviau, kad būtų lengviau, jei ir pats Tichonas jam atleistų.

Šis momentas mums atskleidžia visai kitą šio personažo pusę, žmogiškąją, krikščioniškąją jo dalį. Stavrogino sąžinė tikrai nerami, jam reikia atleidimo, vėliau jis prisipažįsta, kad nori atleisti sau pačiam, tai jo svarbiausias tikslas. Moralė ir sąžinė prasiveržia, haliucinacijos Stavroginą skatina prisipažinti, atgailauti ir galiausiai sulaukti atleidimo. Tačiau jo stiprybė nusikaltimams nėra stiprybė jas išpirkti. Kaip Tichonas ir įspėja, kad Stavroginas padarys bet ką, padarys naują nusikaltimą, kad tik nereikėtų skelbti brošiūros, taip ir nutinka – jis nusižudo. Stavrogino gyvenimas ir mirtis beprasmiai, gyvenime jis nerado prasmės, nerado, kur panaudoti savo jėgą, o mirė neišdrįsęs atgailauti.

E. Červinskienė knygoje „Dostojevskis“ Stavroginą pavadina „antžmogiu“, tai labai taiklus pastebėjimas. F. Nietzsche savo filosofijoje rašė apie antžmogį, pasak Arvydo Šliogerio, F. Nietzsche’ės antžmogis, tai „[…] naujasis barbaras, valdomas tik vieno troškimo, valios viešpatauti, aukštinantis gyvulišką gyvastingumą, „baltaplaukės bestijos“ jėgą ir žiaurumą, niekinantis „vergų moralę“, grįstą užuojauta ir gailestingumu, atmetantis visus dorovinius skrupulus ir saitus. […] Antžmogio karalystė yra nihilistinio maišto prieš būtį vietovė. […] Antžmogis – ne kūrėjas, o monumentalus vartotojas; valia viešpatauti yra ne valia kurti, o valia griauti ir vartoti, vartoti maksimaliai intensyviai.“ Šiame F. Nietzsche’ės antžmogio apibūdinime galime rasti Stavrogino personažo bruožų. Jis siekia viešpatavimo prieš silpnesnius žmones, taip pamina jų savivertę, manipuliuoja jais, skaudina ir niekina. Besaikis vartojimas pasireiškia jam nuolat ištvirkaujant ir naikinant kitus, jis nebegali sustoti, todėl nusižudo. Dar Peterburge parašęs pareiškimą su visomis savo nuodėmėmis, atvykęs pas motiną ir toliau pildo jų sąrašą. Stavroginas nieko nekuria, niekam nesuteikia meilės ar gėrio, šaltai apskaičiuodamas viską naikina, net ir moteris skirsto šaltai, pasinaudodamas Dašos meile, paskiria ją savo senatvei. Jis naujųjų laikų barbaras, griaunantis ne tik plieniniais ginklais, bet ir didžiule žmogiška jėga.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

F. Nietzsche su antžmogio idėja, kaip Dostojevskis su žmogaus-Dievo idėja, kovojo prieš nihilizmą, tai pažymi rusų krikščioniškojo egzistencializmo filosofas Nikolajus Berdiajevas. Ir vienas, ir kitas norėjo išlaisvinti žmogų, suteikti jam begalybę. F. Dostojevskio sukurtas Stavroginas nusižudydamas atlieka paskutinį laisvos valios nusikaltimą. Jis kovotojas, ieškantis žmogus. Ir F. Nietzsche’ės antžmogis, ir F. Dostojevskio Stavroginas – ateities žmogaus projekcija. F. Nietzsche ne tik skaitė Dostojevskį, bet ir patyrė jo įtaką. Apie tai, kad F. Nietzsche’ės raštus būtų skaitęs F. Dostojevskis, informacijos nėra, visi žymesni vokiečių filosofo veikalai pasirodė jau po rusų rašytojo mirties. F. Nietzsche buvo sakęs, kad F. Dostojevskis vienintelis psichologas, iš kurio jis sugebėjo kažko išmokti. Straipsnyje „F. Nyčės politinio mokymo filosofiniai pagrindai“ rašoma, kad knygoje „Stabų saulėlydis“ (1888) F. Nietzsche ne tik giria F. Dostojevskį, bet leidžia suprasti, kad Rusija yra antžmogio tėvynė.  Abu šie kūrėjai laikomi „žmogaus gelmių psichologais“.

Tam, kad apibūdintume F. Dostojevskio sukurtą Stavroginą, neužtenka kelių žodžių ar sakinių. Į jį autorius sudėjo viską, ką matė pasaulyje ir žmoguje. Stavroginas yra visoks, kaip rašė S. Zweigas: „[…] Stavrogino geidulingumas – šaltas bejausmis palaidumas, šis žmogus – apskaičiuojantis paleistuvystės taktikas. […].“ Tačiau jis tuo pat metu vis dar žmogus, kuriam sąžinė neleidžia ramiai gyventi, kuris savyje gali atrasti moralę ir ieškoti atleidimo. Stavrogino personažas įkūnija amžiną gėrio ir blogio jėgų kovą žmogaus sieloje.