2016 02 07

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Karo metų vandens lelijos: C. Monet gyvenimo sodai

Monumentaliosios Monet vandens sodą vaizduojančios drobės, tapytos paskutinį menininko gyvenimo dešimtmetį (1914–26), yra ryškiausia jo aistros sodininkystei ir meno simbiozė. Jos tarsi siūlo pasitraukti į ramaus grožio pasaulį.

Estetinis panirimas į sodą menininką paskutinius trisdešimt jo gyvenimo metų buvo tiesiog apsėdęs. Vis dėlto Monet šie darbai turėjo ir kitą prasmės sluoksnį, glūdintį už sodininkystės. Tai buvo jo itin asmeninis atsakas į Pirmojo pasaulinio karo tragediją. „Vakar aš vėl pradėjau dirbti, – rašė jis 1914-ųjų gruodžio 1-ąją. – Tai yra geriausias būdas išvengti minčių apie šiuos liūdnus laikus. Tačiau vis tiek man gėda pasinerti į savo mažytes formos ir spalvos paieškas, kai tiek daug žmonių miršta ir kenčia dėl mūsų.“

Monet jautė karą. Jo sodo ramybė kartais būdavo sugriaunama šūvių už penkiasdešimt kilometrų buvusiuose mūšio laukuose. Jo sūnėnas kovojo fronte, taip pat ir jo paties sūnus Michelis buvo pašauktas 1915-aisiais. Dauguma Givernos gyventojų išvyko kur saugiau, bet Monet pasiliko: “…jei tie laukiniai turi mane nužudyti, tai gali įvykti tik tarp mano drobių, prieš visą mano gyvenimo darbą.“ Vienintelis dalykas, kurį jis darė, buvo tapymas. Į tai menininkas žvelgė kaip į savo patriotinį įnašą. Paveikslai, kuriuose vaizduojamas verkiantis gluosnis, tradicinis gedulo simbolis, buvo pats ryškiausias Monet atsakas į karą. Ilgos, siūbuojančios virš vandens medžių šakos buvo iškalbinga sielvarto ir praradimo išraiška. 

1918-ųjų lapkričio 12-ąją, dieną po paliaubų, Monet parašė savo artimam draugui, Prancūzijos ministrui pirmininkui Georgui Clemencau, siūlydamas tautai dovanoti du darbus iš savo ciklo „Grandes Décorations“ taikos ir pergalės proga. Paveikslai buvo nugabenti į Paryžiuje esantį „Hôtel Biron“, kuris turėjo tapti „Musée Rodin“. 1921-aisiais šio plano buvo atsisakyta dėl finansinių priežasčių, ir jis nebuvo įgyvendintas iki 1927-ųjų gegužės, praėjus keliems mėnesiams po Monet mirties. Tik tada nuostabusis vandens lelijų ciklas buvo parodytas publikai dviejuose ovaliniuose kambariuose Oranžerijos muziejuje, Paryžiuje. Ten šie darbai tebėra ir šiandien. Trys nuostabūs darbai, Agapanthus triptikas, į kurį įeina ir „Vandens lelijos“ (tapytas 1916-26 m.), nepasirodė Oranžerijos ekspozicijoje. Jie buvo parduoti atskirai trims Amerikos muziejams – Klivlendo meno muziejui, Saint Louis meno muziejui ir Nelson-Atkins meno muziejui Kanzaso mieste. Išimties tvarka šios institucijos leido šiems darbams vėl susijungti Akademijoje kaip didžiam modernios sodo tapybos finalui. 

Tapyba ir sodininkystė buvo dvi neatsiejamos aistros, kurios formavo Monet gyvenimą. Viename ankstyviausių savo darbų „Spring Flowers“ (nutapyta 1864 m.) matome per dešimt rūšių turtingai ištapytų ką tik iš sodo nuskintų gėlių. Tai atskleidžia ne vien nuostabų tapytoją savo karjeros pradžioje, bet ir aistringą botaniką. „Lady in the Garden“ (nutapyta 1867-aisiais) matome menininko tetos sodą Normandijos pakrantėje. Šis paveikslas turi stiprių asociacijų su Monet asmeniniu gyvenimu, nes jis būtent ten jaunystėje išmoko sodininkystės. Paveiksle matome tipišką XIX a. vidurio Prancūzijos sodininkystės pavyzdį. Medelynai, augalų katalogai, daugybė gėlių rūšių universalinėse parduotuvėse, mugės ir parodos klestinčiai buržuazijai buvo tarsi galimybė kurti savo asmeninį Edeną vis labiau tampančiame pramoniniu amžiuje. Mokslinis augalų kryžminimas bei hibridizacija, taip pat egzotiškų augalų rinkimo ekspedicijos moderniam sodui pridėjo daug augalų rūšių. Naujos didesnių ir ryškesnių jurginų rūšys sodininkams menininkams atnešė naujų palečių tiek sodams, tiek tapybai. 

Renoiras užfiksavo savo draugą Monet, tapantį akinančius jurginus savo pirmąjame sode, kurį buvo išsinuomojęs Paryžiaus priemiestyje. Kaip avangardinio impresionizmo pradininkas, Monet atrado sodą kaip idealų šaltinį, per kurį galima atskleisti neformalų modernų gyvenimą, atrasti naujų kompozicijų bei spalvų, kurios impresionistams buvo svarbiausios, galimybių. Savo kitame sode, kiek toliau nuo Paryžiaus, Monet augino saulėgrąžų lauką. Tai buvo terasinis sodas, kurį puošė mėlynos ir baltos dekoracijos, kurios keliavo su menininku iš vieno sodo į kitą. (The Artist’s Garden at Vétheuil, nutapytas 1881-aisiais)

1883-iaisiais Monet turėjo galimybę iki galo atsiduoti savo aistrai sodininkystei. Tuomet jis su savo gyvenimo drauge Alice Hoschedé bei jos šešiais vaikais ir jo dviem vaikais iš pirmos santuokos išsinuomojo didžiulį rožinį namą su žaliomis langinėmis Givernos miestelyje, maždaug 50 mylių nuo Paryžiaus. Nors Monet sodą puoselėjo su aiškia intencija jo motyvus perkelti į tapybą, pirmuosius penkiolika savo gyvenimo toje vietoje metų, išskyrus kelias išimtis, jis netapė sodo, bet visą savo energiją atidavė jo kūrimui – pats kasė, ravėjo, sodino augalus, o vaikai laistė. 1890-aisiais, kai tapo žymus ir turtingas, jis nusipirko sodą ir įdarbino aštuonis sodininkus. 

Sodininkystė Monet nebuvo vien pomėgis. Givernos sodo paveikslai yra žinomi visame pasaulyje, tačiau kur kas mažiau žinoma apie šio menininko sodininkystės meno išmanymą. Jo biblioteka buvo perpildyta sodininkystės knygų bei žurnalų. 1900-aisiais siųstos instrukcijos vyriausiam sodininkui Felixui Brueiliui leidžia mums pažvelgti į jo praktines žinias bei neįtikėtiną dėmesį kiekvienai sodo detalei: „Nuo 15 iki 25 dienos pasodink jurginų ūglius iki tol kol aš grįšiu. Kovą pasėk žolės sėklas, pasodink mažąsias nasturtas, stebėk gloksinijas bei orchidėjas. Taip pat nepamiršk šiltnamio.“

Monet kūrė savo sodą dailininko žvilgsniu. Skrtingos augalų rūšys buvo sodinamos pagal spavlų blokus kaip dažų dėžutėse. Keletas sodų lankytojų, tarp kurių buvo ir kritikas Arsenijus Alexandras, pastebėjo subtiliai išdėliotą spalvų melodiją. Tai buvo gėlių paletė, į kurią galima žvelgti ištisus metus. Visada esanti čia ir dabar, tačiau kiekvienu metų laiku kitokia. Nors sodo schemoje pagrindinis momentas buvo geometrinė struktūra, tačiau Monet nevengė ir spontaninio spalvų žaismo. Čia atsiskleidžia angliško sodo dizainerių Williamo Robinsono ir Gertrude Jekyll, kurie naują, neformalų žvilgsnį į sodininkystę, idėjos.

Sodininkystę paveikusi Robinsono knyga „Laukinis sodas“ pirmą kartą buvo išleista 1870-aisiais, o Jekyll straipsnius Monet skaitė tuo metu populiariame leidinyje „Kaimo gyvenimas“. Rožinių irisų (vienų mėgstamiausių Monet gėlių) jūra užpildo „Meniniko sodą Givernoje“ (1900).  Kaip ir kitos Monet mėgstamos gėlės, bijūnai ar chrizantemos, irisai buvo kilę iš Japonijos. Monet, kaip ir daug jo amžininkų, puoselėjo japonizmo vagą ir buvo aistringas japoniškų graviūrų kolekcininks.  Arkos formos tiltas, kurį jis sukūrė savo naujam vandens sodui (Baltosios vandens lelijos, 1899 m.), priminė Hirošigos graviūras.  

1893-iaisiais Monet įgijo papildomą žemės sklypą ir gavo leidimą užtvenkti mažą upelį, kad galėtų kurti vandens sodą. Nugalėjęs vietos ūkininų prieštaravimus, esą vandens augalai užnuodys vandenį ir nužudys jų gyvulius, Monet sodino isrisus ant vandens telkinio krantų, japonišką tiltą apsodino glicinomis, o tvenkinį užpildė naujomis hibridinėmis rožinėmis ir baltomis vandens lelijomis. 

Paskutiniuosius dvidešimt gyvenimo metų vandens sodas Monet tapo didžiule manija. Iš pradžių jis lygiavosi į japonišką sodą, bet vėliau jo sodininkystė įgijo ir visiškai unikalių bruožių. Jis keldavosi ketvirtą ryto stebėti saulės spindulių žaismą vandens paviršiuje, kad prasidedant dienai fiksuotų subtiliausius šviesos kismo niuansus vandenyje, lelijose ir debesų atspindžiuose. Nuo 1902-ųjų iki 1908-ųjų jis sukūrė tvenkinio piešinių seriją. Jis vienu metu tapydavo kelias drobes, kurdavo jų tarpusavio sąryšingumą. Šis procesas jam būdavo labai sunkus. 

Galiausiai šios serijos buvo iškabintos Durand Ruel galerijoje, Paryžiuje, 1909-aisiais ir pavadintos „Vandens peizažai“. Šie kūriniai pelnė didelį pripažinimą. Kritikai buvo sukrėsti radikaliai kitokių šių paveikslų kompozicijų ir laisvai plaukiančios perspektyvos. Kritikas Rogeris Marxas buvo pasakęs: „Daugiau jokios žemės, jokio dangaus, jokių ribų.“ Jo paskutiniu gyvenimo dešimtmečiu didžiulių panoramų ribos išnyksta šviesa raibuliuojančiame ore ir vandenyje. 

Nors gamta Monet visada buvo pagrindinis atspirties taškas, paskutiniu etapu jis niekada tiesiogiai nebetapė jos motyvų, o dirbdavo savo studijoje, pasikliaudamas atmintimi ir giliu sodo vizualikos išmanymu. Potėpiai ir dažų atspaudai, reljefiniai paviršiai suteikė drobėms lyrinės ekspresijos. Šie kūriniai sulaukė XX a. menininkų abstrakcionistų ir niekada nebuvo pranokti. Išsilaisvinus nuo būtinybės vaizduoti atskirus augalus, jo menas paskutiniais metais įgijo didžiulę vaizdų galimybių laisvę. Tuo pat metu Monet aistra sodininkystei išliko tokia pati iki pat pabaigos. Mes tai sužinome iš paskutiniaisias jo gyvenimo metais jį lankiusio žurnalisto. Menininkas tuomet buvo ką tik iš Japonijos gavęs vandens lelijų sėklų ir tikėjosi nuostabios spalvos žiedų. Galiausiai Monet pasakė: „Mano sodas yra pats nuostabiausias meno kūrinys.“

Pagal užsienio spaudą parengė Vaiva Lanskoronskytė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.