2016 02 12

Vytautas Vyšniauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Tikėjimas kaip neišsipildęs noras

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Diskutuojant religijos, teologijos ir apskritai tikėjimo klausimais neišvengiamai tenka fiksuoti vieną liūdną dalyką. Kad ir kuriai pozicijai atstovautų konkretus diskusijos dalyvis, jis ne tiek nori išsiaiškinti tiesą ar bent jau kito argumentus, kiek nori priversti kitą priimti tai, ką pats jau iš anksto laiko tikrąja tiesa. Tai dar nėra tas liūdnas dalykas, liečiantis religines diskusijas, nes šitai būdinga bet kokio pobūdžio ginčams, todėl dialogas yra ne tiek įrodymo, kiek įtikinimo terpė, kurioje, skirtingai nuo paplitusio požiūrio, tiesa dažniausiai negimsta, tačiau, pasak kito, nors galbūt ne tokio populiaraus, bet patirtimi grindžiamo supratimo, ginčuose tikrai gimsta migrena. Kartaus liūdesio prisodrintą migreną būtent religinių diskusijų atžvilgiu gimdo kitas, iš šios problemos išplaukiantis ir, mano galva, esminis dalykas tokio pobūdžio svarstymuose.

Jis susijęs su pernelyg gilia pažinimo ir pripažinimo sąvokomis žymimų procesų integracija, pasireiškiančia tuo, jog pažinimas kaip toks išnyksta, o jo vieton stoja pripažinimas, tačiau kartu nunyksta pripažinimo sąvoka, o visa, kas lieka, įvardijama vien tik kaip pažinimas. Tai sudėtinga problema, kurią būtų galima nagrinėti mokslo filosofijos ar pažinimo teorijos kontekste, bet mums svarbu aptarti tą jos aspektą, kuris liečia diskusinę kultūrą. Ir visų pirma tiek, kiek tai susiję su radikaliai priešingomis pozicijomis, t. y. su dialogu tarp tikinčiųjų ir ateistų.

Negali gero įspūdžio daryti tokia situacija, kurioje pokalbio dalyviai lieka su savo senais įsitikinimais, tačiau tarpusavyje susipykę ir galutinai įsitikinę oponento kvailumu bei savo pranašumu ar net ginčo pergale. Iš tiesų šitaip pasibaigęs pokalbis yra abipusis pralaimėjimas, nes tuo tik parodoma, kad nebūta jokio dialogo, o geriausiu atveju – tik bergždžias, nesėkme pasibaigęs ginčas su savimi. Ginčytis su savimi labai sveika ir sveikintina, tačiau ne tada, kai kitų akyse džiaugsmingai iškeliama menama nugalėtojo taurė, į kurią pačiam baiminamasi dirstelėti, nes kažkur giliai tartum išlieka jausmas, jog taurėje prikritę ne ko kito, o tik savo paties išsimuštų mąstymo dantų.

Kalbant paprastai ir aiškiai, pažinimu maskuojamas pripažinimas yra tokia mąstymo forma, kai ne tiek esama įsitikinus kokiu nors dalyku, kiek norima tikėti, jog tas dalykas yra tiesa, ir pagal šį norą atitinkamai modeliuojama tariama tiesa, kurią bandoma įrodyti ar netgi atrasti, ypač (tegul tariamai ir nepagrįstai) paneiginėjant ir atmetinėjant priešingos stovyklos argumentus ar faktų interpretacijas. Kitaip tariant, dar prieš bet kokio tyrimo ar pokalbio pradžią jau turimas subjektyvus įsitikinimas, o vadinamasis pažinimo procesas tampa tik paieškomis tam subjektyviam norui, kad tai būtų tiesa, gauti patvirtinimą, ir tokiu būdu savo norą tarytum perjungti į objektyvumo režimą bei paversti visuotine tiesa. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti panašu į mokslinio tyrimo specifiką, kada iškeltai hipotezei ieškoma ją patvirtinančių duomenų. Noras, jog hipotezė būtų teisinga – labai žmogiškas mokslininko psichologijos elementas. Tačiau šio psichologizmo santykis su moksliniu pažinimu – mokslo filosofijos objektas. O štai mūsų aptariama problema dialogo atžvilgiu pasireiškia norų kova – ir vieni, ir kiti nori būti teisūs, tačiau pati tiesa šiame norų konflikte pamirštama, todėl kiekvienas ima kovoti už savo norą būti teisiu, o bet kas, kas drįsta pasipriešinti tokio noro išpildymui, imamas traktuoti kaip kvailys, asmeniškai žeidžiantis ir todėl patyčių vertas nevėkšla, nesugebantis tinkamai norėti, t. y. norėti taip, kaip noriu aš. Diskusija virsta vaikišku ginču, kurio tikslas – visais įmanomais būdais parodyti oponentui jo vietą, nurungti jį ir žūtbūt primesti savo valią. Tad nenuostabu, jog dažniausiai viskas baigiasi ne argumentų, o piktdžiugiška asmenų kritika, projektuojama jau vien dėl to, kad asmuo užima priešingą poziciją, visiškai nepaisant jo argumentų svarumo, kurie irgi tampa asmeniui priskiriamo išankstinio kvailumo iliustracijomis. Tą ryškiausiai galima matyti kaip tik šiuolaikiniuose tikinčiųjų ir ateistų kivirčuose, kai to nepavyksta išvengti ne tik įvairiausių prašalaičių atsitiktiniuose susikibimuose internete, bet ne taip jau retai ir akademikų debatuose.

Konkreti to išraiška yra ta, kad tiek tikintieji, tiek netikintieji, nepaisydami savo įsitikinimų tvirtumo, nori įrodyti savo teisumą, tačiau nė nebando užklausti savo pačių pretenzijos į teisėtumą su tuo metu turimomis pažiūromis. Šiuo atveju ateistas ne tiek yra įsitikinęs, jog nėra jokio Dievo, jokio pomirtinio pasaulio ir jokio atlygio ar nuobaudos už nuveiktus darbus, kiek nori, kad nebūtų nei Dievo, nei pomirtinio gyvenimo, nei antgamtinio teisingumo. Tas pat galioja ir tikinčiųjų atžvilgiu – teistas ne tiek tiki Dievu ar pomirtiniu gyvenimu, kiek nori, jog visa tai būtų tiesa. Įdomu tai, kad kaip tik ateistai dažnai naudoja tokio pobūdžio argumentaciją – esą tikintieji kliaujasi Dievo idėja ir tiki pomirtiniu teisingumu, nes tai yra labai gražu ir padeda ištverti šio pasaulio negandas, tačiau visa tai – silpno žmogaus bruožas, ir tik ateistas yra laisvas nuo prietarų bei atvirai ir drąsiai žvelgiantis į nuogą pasaulį be jokių antgamtinės prasmės iliuzijų. Tačiau tik retas pastebi (o tai mokslu, logika ir kritiniu mąstymu besidangstantiesiems yra ypač nedovanotina!), kad ta pati logika galioja ir kitai pusei. Mat lygiai taip pat, kaip šio pasaulio nuskriaustieji nori, kad jiems po mirties būtų atlyginta, šio pasaulio neteisieji nori, kad po mirties jiems nebūtų jokios bausmės ir jokių kančių, lygiai taip pat save dievinantis žmogus nenori po mirties susidurti su kažkuo, kas nuvainikuotų jo paties dieviškumą, nenori susidurti su tuo, kuris jam galėtų primesti, kaip jis turi gyventi, kuris nustatytų jo gyvenimo prasmę ir tikslus.

Visi šie dalykai, kad ir kaip juos atskirai įvardytume, bendriausia prasme yra baimės ir nenorai. Paradoksalu, tačiau kaip tik šiuo požiūriu būtent ateistai yra patys dievobaimingiausi žmonės. Tikinčiojo baimė yra sąlyginė – galima atgailauti, išpirkti kaltę ir tikėtis atleidimo. Bijoma to, ką Dievas gali padaryti, tačiau ne paties Dievo buvimo. Tuo tarpu ateisto, kurio įsitikinimą lemia ne tiek mąstymas ir patirtis, kiek norai ir nenorai, baimė yra absoliuti – jis tiek bijo Dievo, kad jo net nepripažįsta. Ateistas nenori atleidimo, jis nepalieka jokios galimybės egzistuoti kažkam, kas turėtų teisę teisti, ir nori savimi kliautis absoliučiai. Jo baimė yra ne ta, kad jam gali neatleisti, – jis bijo, kad gali būti, jog egzistuoja kažkas, kas turi tokią galimybę atleisti arba neatleisti. Kitaip tariant, ateistas bijo pačios Dievo buvimo galimybės. Tikintysis bijo Dievo, kurį pripažįsta, veiksmų, o netikintysis bijo paties Dievo buvimo, kurio nepripažįsta, todėl ir jo baimė yra absoliuti. Šios baimės skiriasi dar ir tuo, jog pirmoji – tikinčiojo – baimė yra moralinė baimė, susijusi su veiksmais, kuriuos jis pats daro, ir veiksmais, kurių už savo veiklą gali susilaukti iš Dievo, tuo tarpu antroji – netikinčiojo – baimė yra egzistencinė ar, sakytume, ontologinė baimė, susijusi su pačiais tikrovės pamatais ir egzistencijos ribomis. Kartu ateisto baimė susijusi su pačiu pripažinimu – bijoma to, ko nepripažįstama, kai tuo metu tikintysis tokio pobūdžio baimės neturi, nes jis, skirtingai nuo ateisto, pirmiausia prisibijo to, ką pripažįsta. Šiuo požiūriu ateisto baimė, kiek jis ją apskritai jaučia, priešingai tikinčiojo baimei, yra iracionali. Tačiau negalima užmiršti ir to, kad tikintiesiems taip pat būdinga egzistencinė baimė dėl tikrovės pamato – mat kuo tikėjimas silpnesnis ir kuo tvirtesnis noras tikėti, tuo labiau bijoma, jog noras neturi nieko bendro su tiesa.

Atkreiptinas dėmesys, kad čia toli gražu nekalbama apie visus tikinčiuosius ir visus netikinčiuosius – aptariami tie norais konfliktuojančiųjų atvejai, kurie ir kuria pačią problemą, lemiančią tą diskusinės kultūros ypatumą, kuris sunaikina bet kokio dialogo galimybę, išsigimdamas į psichologinį karą, nulemtą išankstinių įsitikinimų ir niekaip nemotyvuojamą konkrečių argumentų.

Tokius atvejus, kai veikiau norima tikėti, negu tikima, kaip ir kai norima netikėti, negu netikima, galima vadinti neišsipildžiusiu noru – tokiu, kuris dar nėra realizuotas ir nėra tapęs pilnaverčiu tikėjimu ar netikėjimu. Svarbu nesupainioti pastangos realizuoti norą ir noro išsipildymo. Pastanga realizuoti norą priklauso nuo paties norinčiojo, o noro išsipildymas – nuo tiesos, kokia ji yra. Čia galima įžvelgti dar vieną paradoksą – tik tikintysis gali patirti savo noro išsipildymą, nes jeigu mirtyje asmens egzistencija nesiliauja, tai tikintysis patiria savo noro išsipildymą ar bent jau patiria, kiek jo įsivaizdavimas atitinka arba neatitinka pomirtinę tikrovę. Savo noro neišsipildymo griežta prasme tikintysis patirti negali – mat jeigu nėra jokios pomirtinės tikrovės ir pasaulis baigiasi fizine mirtimi, tuomet bet kokia patirtis tą akimirką nutrūksta ir žmogus nebepajėgus sužinoti ar patirti net to, kad jis klydo, nes mirties taškas yra omegos taškas, po kurio nieko nebesama. Netikinčiojo atveju yra visiškai atvirkščiai. Jis gali patirti tik ir tik savo noro neišsipildymą, nes tik tuo atveju, jeigu egzistuoja pomirtinė tikrovė, ateistas suvokia klydęs ir patiria tai, ką neigė ir ko galbūt bijojo – tuomet išsipildo ateisto baimė, kurią gimdo nenoras, o baimės nesant – neišsipildęs lieka bent jau pats noras netikėti. Jeigu vis tik ateistas yra teisus ir jokio pomirtinio pasaulio nėra, tuomet jis, kaip ir niekas kitas, niekada to negali sužinoti, nes mirties įvykyje pasibaigia visas žinojimas ir bet kokia patirtis.

Šia prasme galbūt ir galima sakyti, jog ateizmas bent jau egzistenciniu požiūriu yra drąsesnė pozicija už tikėjimą, nes tikintysis arba patiria savo noro išsipildymą, arba nepatiria nieko, todėl yra psichologiškai patogesnėje padėtyje, kai tuo tarpu ateistas arba patiria savo noro neišsipildymą, arba nepatiria nieko. Jeigu tikintysis yra teisus – jis tai sužinos, o jei jis nėra teisus, tuomet niekada to nesužinos, skirtingai nuo ateisto, kuris būdamas teisus niekada negali žinoti, ar jis iš tiesų yra teisus, o tuo tarpu būdamas neteisus savo neteisybę bus priverstas patirti. Todėl prie garsios ištarmės, jog tiesa slypi kažkur anapus, privalu pridurti, kad mes ją sužinosime tik tuo atveju, jeigu teisūs yra tikintieji, o kitu atveju tos tiesos – tiesos, kad po mirties nieko nėra – niekada taip ir nesužinosime…

Todėl verta iškelti klausimą, ar tiesa, kurios neįmanoma suvokti, apskritai yra tiesa? Žinoma, mes ją galime suvokti dabar, dar būdami gyvi, tačiau tai yra tikėjimo statusą turinti tiesa, kurios niekaip negalima verifikuoti. Maža to, jos neįmanoma patvirtinti patirtimi net ir tuo atveju, jeigu tai yra tikra, nuo suvokiančio proto nepriklausoma tiesa. Taigi galime įsitikinti bent jau tuo, kad pasirinkimą tarp tikėjimo ir netikėjimo neretai apsprendžia būtent noras tikėti arba netikėti. Aišku, esama ir kitokio tikėjimo, kada, sakytume, negali laisvai pasirinkti, nes tiesiog tarytum jauti, jog kažkas yra, arba, atvirkščiai, tiesiog jauti, jog nieko nėra ir būti negali.

Tokia padėtis, kurioje svarbiausią vaidmenį atlieka norai, netikėjimas pasirodo besąs lygiavertis tikėjimo kaimynas, formaliai ne kažin kiek nuo jo ir besiskiriantis. Tačiau, kaip jau minėta, kaip tik ateistai yra labiau linkę kritikuoti tikinčiuosius kaip placebo efekto aukas, kaip tuos, kurie nori vienokio ar kitokio likimo ir todėl patys save apgauna įtikėdami savo norais ir projektuodami juos anapus savo sąmonės, kai tuo tarpu jie tik ten ir lieka. Kadangi taip besielgiantys ateistai nemato ar veikiau nenori matyti, jog tokia pat norų projekcija vyksta ir jų atveju, tenka pripažinti, jog tikintiesiems tuo sudaroma mažai problemų, nes moralinių ar kitokių interesų diktuojamas tikėjimas savo vertės nepraranda, tačiau ateistai šiuo atveju susiduria su rimtais sunkumais, nes tariamu objektyvumu, mokslu ar netgi kritinio mąstymo monopoliu besidangstydami, jie skelbiasi esą kitokie, nei tikintieji, nors iš tiesų vienintelis tokių specifiškai įnoringųjų ateistų skirtumas – nesugriaunama veidmainystės siena.

Ir vis dėlto diskusija tarp radikaliai priešingų pozicijų gali būti prasminga tik tuomet, kai atsiribojama nuo perdėm subjektyvių patirčių ir nuo asmeniškai diktuojamų norų. Negebėjimas tai padaryti sunaikina dialogo galimybę, įstumdamas į psichologinį terorą, kur kiekvienas manosi esąs teisus, tačiau kur bent jau formos požiūriu klysta absoliučiai visi. Pernelyg didelis (ne)tikėjimo kaip neišsipildžiusio noro sureikšminimas ne tik užstoja tiesą, bet kartu ir dialogą, jei tik jo apskritai norima, paverčia neišsipildžiusiu noru.