Ingrida Korsakaitė. Išsaugota Jurgos dvasia

Prieš renginį Venclovų namuose-muziejuje, kur jau pakabintos Jurgos mandalos, pakalbinome rašytojos mamą INGRIDĄ KORSAKAITĘ.

Mūsų pokalbis vyksta tarp Jurgos pieštų mandalų. Jos kūryba prasidėjo nuo dailės, paskui sekė rašymas. Jūs pati esate dailėtyrininkė, tad įdomu sužinoti, kaip žiūrite į Jurgos piešinius. Ką išskirtumėte, kas Jums pačiai brangu?

Jurgos gyvenime dailė ir rašymas ėjo paraleliai. Dar besimokydama dailės mokykloje žurnale „Moksleivis“ debiutavo kaip poetė. Žinoma, pradėjusi intensyviai rašyti nuo dailės nutolo, tačiau ji vėl atsirado susidomėjus Tibeto kultūra. Budizmo filosofija, simboliai, tibetietiški ritualai ir vaizdiniai tapo jos ciklo „Mandalos“ pagrindu. Vėliau jau dailės nebeapleido iki gyvenimo pabaigos ir kai tik likdavo laiko nuo rašymo, kelionių – piešdavo. Tibeto kultūra tapo jai „Pažadėtąja žeme“.

Man sunku vertinti jos kūrybą, nes viskas brangu. Bet „Mandalų“ ciklas yra unikalus, nes jas piešė nesilaikydama Tibeto kultūroje mandaloms priskiriamų piešimo kanonų, piešė savaip, būtent dėl to šie piešiniai atspindi ne tik Tibeto kultūrą, bet ir pačios Jurgos individualybę. Šį ciklą sudaro net 110 mandalų, dalis jų tiek estetiniu, tiek meniniu požiūriu yra labai stiprios, kai kurios – mažiau įtaigios.

Man labai gražios mandalos, kuriose ji naujam gyvenimui prikėlė žolynus, gėlių lapelius ir jais „apkaišė“ savo mandalas. Ji mėgo džiovintus augalus, ir dabar jos skaitytose knygose atrandu sudžiovintų gėlelių. Jūratė Baranova savo neseniai išleistoje knygoje „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas“ šį Jurgos pomėgį sieja su Vilniaus verbomis.

Ji paliko dar kelis piešinių ciklus – tai 12 darbų ciklą „Angeliariumas“, kurio pusę dovanojo ją operavusiems gydytojams, bei „Tibeto mirusiųjų knyga“, kuriame savaip transformavo Tibeto kultūros santykį su mirtimi.

O literatūrinis palikimas? Ar viską skaitėte?

Taip, be abejo, esu skaičiusi visas jos knygas. Kai knyga pasirodydavo, ji man visada padovanodavo su dedikacija, aš dar tą patį vakarą pradėdavau skaityti ir paprastai vienu ar keliais prisėdimais baigdavau. Jurga buvo slapukė, kol rašydavo – nieko nepasakodavo ir nerodydavo, tad kiekviena knyga man buvo netikėta.

Kuri knyga Jums brangiausia?

Man padarė didelį įspūdį „Ragana ir lietus“, joje nemačiau nieko tokio nuodėmingo ir baisaus, dėl ko Jurga buvo taip užsipulta anuomet. Ta knyga man primena vientisą muzikinį kūrinį. O žvelgiant iš dabarties perspektyvos, šis jos romanas, palyginti su mūsų kasdienybe, žiniasklaida, televizija, kai kuriais vos ne pornografiniais leidiniais, pasirodančiais šiandien, yra gan tyras ir nekaltas.

Beje, kaip tik šis romanas po lietuviško leidimo buvo išverstas į latvių ir estų kalbas, o po autorės dalyvavimo Frankfurto knygų mugėje, kurioje jis buvo pristatytas vokiečių kalba, pasirodė vertimai ir švedų, čekų, prieš keletą metų – italų bei slovėnų kalbomis.

Taip pat man patinka „Sapnų nublokšti“ – pirmasis romanas po „Tibeto trilogijos“. Čia Jurga bandė sujungti Tibeto ir Lietuvos tikrovės aspektus, sapną ir realybę, o sutartinės kūrinyje skamba lyg mantros. Manau, kad šis romanas Lietuvoje nesulaukė tinkamo atgarsio.

Susidomėjusi Tibetu, Jurga buvo nusprendusi išvis neberašyti, manė, kad tai jos egoizmo išraiška, su kuria turi kovoti. Tačiau kuo labiau domėjosi Tibeto kultūra ir tibetiečių laisvės byla, tuo labiau jautė atsakomybę papasakoti Lietuvos žmonėms apie šios tautos likimą po komunistinės Kinijos jungu. Taip atsirado publicistinė knyga „Ištremtas Tibetas“, o „Kelionė į Šambalą“ ir „Prarasta Pažadėtoji žemė“ vadintinos kelionių literatūros knygomis. Tačiau būtent „Sapnų nublokšti“ tapo jos pirmuoju romanu po „sugrįžimo“ į grožinę literatūrą.

Aš visiškai pritariu J. Baranovai, teigiančiai, kad kiekviena Jurgos knyga yra vis kitokia. Todėl sunku pasakyti, kuri iš jų brangiausia ar įdomiausia – kiekviena jų savaip įdomi.

Spaudoje Jurga debiutavo kaip poetė dar būdama moksleivė. Simboliška, kad ir gyvenimo pabaigoje vėl grįžo prie eilėraščių ir parašė savo „Odę džiaugsmui“.

Eilėraščius pradėjo rašyti paauglystėje, o paskui ėmėsi novelių – jos pirmoji knyga – novelių rinktinė „Pakalnučių metai“. O vėliau pamėgo romano žanrą. Sykį jos paklausiau, kodėl neberašo novelių, juk pirmoji knyga buvo sutikta labai palankiai ypač jaunimo, kuris jos kūriniuose atrado pasakojimą apie save pačius. Sakė, kad nebeišsitenka novelėse…

Pirmuosius eilėraščius po ilgo laiko ji parašė savo „tibetiniu laikotarpiu“. Knygoje „Prarasta pažadėtoji žemė“ publikuojami eilėraščiai, tačiau ne Jurgos, bet Tibeto vienuolės vardu, mat Jurga savęs nedrįso vadinti poete ir varžėsi to rašymo. Bet kai skaitytojai ėmė jai sakyti, kad šioje knygoje bene geriausia ir yra eilėraščiai, ji pasijuto drąsiau. Tuomet parodė eilėraščius D. Kajokui, D. Zelčiūtei, jie palaikė, ir taip gimė jos pirmoji eilėraščių knyga „Šokis dykumoje“. Šioje knygoje daug rytietiškų motyvų, eilėraščiai lyg poetinės meditacijos, prie kurių puikiai dera jos tapytos mandalos.

Na, o „Odė džiaugsmui“ – tai išėjimo eilėraščiai. Ne viskas ten taip džiugu, ir pats eilėraštis, davęs pavadinimą knygai, yra gan skausmingas. Bet paskutiniais gyvenimo metais eilėraščio žanras jai buvo tinkamiausia forma kalbėti ir pasakoti savo patirtį…

Žvelgiant į Jurgos Ivanauskaitės apdovanojimų sąrašą galima labai nustebti, nes iki Nacionalinės premijos 2005 metais ji buvo pagerbta vos vieną kartą – 1986 metais Lietuvos aklųjų draugijos A. Jonyno premija. Tai gan paradoksalu, nes iš esmės visas jos kūrybinis palikimas telpa tarp šių dviejų datų. Kaip Jurga jautėsi lietuvių literatūroje, jos bendruomenėje?

Ji stipriai išgyveno, žinoma, ne dėl premijų, bet dėl kai kurių kritikų požiūrio į jos kūrybą. Jai rūpėjo argumentuota kritika, skaudino tylus abejingumas. Kai kas laikė, kad jos kūryba priklauso popkultūrai, dėl to apie ją net neverta kalbėti… Toks buvo literatūrinis procesas, bandymas atskirti elitą nuo masių. Dabar matome, kad viskas yra susimaišę ir nebelieka tokių aiškių ribų. Anuomet kažkam labai rūpėjo išlaikyti „grynąją“ mūsų literatūrą, o Jurga kaip tik stojo skersai kelio…

Jurgos gyvenime ir kūryboje labai svarbią, gal net svarbiausią, vietą užėmė dvasinė-religinė patirtis. Katalikybė ir budizmas – dvi tradicijos, kurias ji pažino ir su kuriomis augo. Įdomu, kaip ji tai bandė suderinti?

Taip, dvasinės temos, dievoieška buvo jai labai svarbu. Senelio knygų lentynoje antroje eilėje buvo radusi Bibliją bei maldaknygių, jomis labai domėjosi. O pačioje Sąjūdžio pradžioje ji, nieko mums nesakiusi, pasikrikštijo. Pamenu, sugrįžo visa švytinti… Ją pakrikštijo mons. Kazimieras Vasiliauskas, su kuriuo užsimezgė graži draugystė. Taip pat jai buvo labai brangus tėvas Stanislovas, pas kurį lankydavosi, padėdavo tvarkyti bažnyčios aplinką bei vienuolio kapucino renkamą senų bažnytinių rakandų kolekciją.

Tuo pat metu skleidėsi jaunimo domėjimasis budizmu ir apskritai Rytų kultūra, dar sovietmečiu atėjusia per hipių kultūrą, Vakarų literatūros kūrinius. Jurga ir ten ieškojo dvasinio pamato, ko negalėjo duoti sovietinė sistema. Vėlesnis jos susidomėjimas Tibetu jai davė nepaprastai daug tiek dvasiniams ieškojimams ir atradimams, tiek kūrybai, tiek ir visuomeninei jos savimonei.

Jurga visada kartojo, kad Dievas yra vienas, ir kiekvienas susirandame savo takelį, kaip jo link artėti. Žinoma, jos kelias nebuvo tradicinis, ji pati sunkiai galėjo įtilpti į kažkokias dogmas. Tačiau Jurga buvo tikintis žmogus. Prieš mirtį ji paniro į katalikybę. Prie to daug prisidėjo kunigas Julius Sasnauskas, kelis paskutinius mėnesius ją palaikantis tiek žodžiu, tiek ir malda.

Paskutines dienas Jurga praleido savo bute tarp iš kelionių po Indiją ir Tibetą parsivežtų budistinių daiktų ir atributų, tačiau šalia buvo ir krikščioniškos ikonos su Kristaus nukryžiavimo scenomis, kurias ji giliai išjautė.

Jurgos namų aplinką esu matęs keliose televizijos laidose – tai tikrai panašu į budistinį kultūros centrą. O kas šiandien yra jos namuose?

Septynerius metus po jos mirties aš nedrįsau nieko judinti nei keisti. Viskas buvo kaip buvę. Šiame bute dažnai susitikdavo „Jurgos Ivanauskaitės kūrybos paveldo centro“ aktyvas, tarėmės dėl centro veiklos, rūpinomės Jurgos skvero įkūrimu, organizavome apžvalginę jos kūrybos parodą, kelis moksleivių konkursus, įsteigėme Jurgos vardo premiją, nuveikėme ir kitų svarbių darbų.

Dažnai norėdavo užeiti mokinių ar studentų grupės, rengėme ir kitų kameriškų susitikimų su visuomene vakarų. Tad veikė savotiškas Jurgos muziejus. Tačiau po sėkmingos penkerių metų centro veiklos dėl finansinių ir kitų sunkumų teko nutraukti jo gyvavimą.

Tolimasis Tibetas ir jo kultūra Jurgai tapo ne tik įkvėpimo šaltiniu, asmenine dvasine patirtimi, bet ir kovos lauku – Vilniuje ji įkūrė Tibeto rėmimo grupę, organizavo tibetiečių palaikymo akcijas bei protestus prie Kinijos ambasados. Kaip manote, ar ši jos veikla, kuriai buvo pasišventusi iki pat galo, davė vaisių?

Taip, gražų vaisių… Jurga labai karštai palaikė Tibetą. Matydami jos užsidegimą ir kiti žmonės jungėsi prie akcijų. Jei ne Jurgos pasėtos sėklos, Vilniuje galbūt nebūtų atsiradęs Tibeto skveras, kuriame šiandien vyksta gražių renginių, pritraukiančių būrius žmonių. Ši vieta jau yra tapusi neatsiejama Vilniaus kultūrinio gyvenimo dalimi. Prieš kelias savaites mačiau vaizdo klipą, kur Tibeto rėmimo grupė iš Vilniaus siunčia linkėjimus Dalai Lamai XIV ir visai tibetiečių tautai Naujųjų metų – Losaro proga. Tame būryje buvo keli vyresni Jurgos bendražygiai, o visi kiti – jauni žmonės. Arba prieš metus jų surengta akcija Rotušės aikštėje primenant susideginusius tibetiečius… Man tai be galo brangu.

Suprantu, kad šiandien Tibeto rėmimo grupė veikia sudėtingomis sąlygomis – kalba apie Tibetą, kai politiniu-ekonominiu lygiu mūsų prioritetas yra geri santykiai su Kinija. Bet kažkas juk turi stovėti sargyboje…