2016 02 16

Ramūnas Garbaravičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Pažvelgti tiesai į akis

Ši kalba sakyta skelbiant metų Tolerancijos žmogų, kuriuo šiemet už pastangas įamžinti Žagarės žydų atminimą ir tiesti tiltus tarp užsienyje gyvenančių litvakų ir jų tėvų ar prosenelių gimtinės tapo verslininkas Valdas Balčiūnas.

Taip jau sutapo, kad 2015 metų Tolerancijos žmogaus vardą paskelbsime sutikdami didžiausią mūsų tautos šventę – Vasario 16-ąją. Tebūnie ir šventojo Valentino dienos išvakarės. Juk vis tiek yra aišku, kad mūsų tolerancija arba krikščioniška pakanta yra arčiau meilės žmogui ir toliau nuo neapykantos jam. Tad su didžiausiu džiaugsmu sveikinu visus šiandien susirinkusius Sugiharos fondo – Diplomatai už gyvybę iškilmėse. Linkiu stiprios tikėjimo idealais valios, kilnios išminties, kuri leistų derinti mūsų patriotizmą su jautriu pakantumu. Linkiu ir ryžto paaukoti bent truputį kasdienio gyvenimo komforto dėl kartais nepopuliaraus teisingumo, be kurio gyvenimas tiesiog nebetenka prasmės!

Per keliolika praėjusių metų Tolerancijos žmogaus paskelbimas nesyk įžiebdavo minčių, kad mūsų visų gyvenimo kokybei augant, o pasauliui tingiai plūduriuojant kasdienybės vartojimo ir patogumo iliuzijoje, nyksta kažkoks ypatingas poreikis kalbėti apie toleranciją, ieškoti Lietuvos visuomenės gyvenimo paviršiuje kilnių gestų. Kas šiemet galėtų taip pagalvoti?

Po 2014-uosius sukrėtusios Rusijos agresijos Rytų Ukrainoje globalus nerimas dar labiau sustiprėjo, kai „Islamo valstybė“ ir karas Irake bei Sirijoje sukėlė naująjį tautų kraustymąsi. Pabėgėlių srautai sudrebino Europos Sąjungos pamatus, o jų prieglaudos ir integracijos iššūkiai tapo svarbiausiu ginčų ir net riaušių pretekstu. Ar dar kas nors gali nutikti, kad Čijūnės Sugiharos vardas ir prieš septyniasdešimt penkerius metus pabėgėliams ištiesta pagalbos ranka taptų lemtingais simboliais?

Turim pripažinti, kad oficialioji Lietuva ir jos vardu kalbėję politikai kol kas į tuos iššūkius atsiliepė itin atsargiai. Sunku tai įvertinti. Gerai, kad neprisidėjom prie Višegrado klubo, kuriame valdantieji susivienija apie sprendimą nepriimti karo pabėgėlių. Kita vertus, akivaizdu, kad neturime nei labai aiškaus sutarimo, kaip elgtis, nei valios kantriai ir viešai tuos klausimus svarstyti. Laukiame, kur pasuks pagrindinė srovė? Visuomenės požiūriai taip pat vangiai bręsta, o slegiantis neaiškumas viešojoje erdvėje kelia didėjantį nerimą. Čia kilnus veiksmas kartais pralenkia artikuliuotą mintį ir paviršutinio politkorektiškumo deklaracijas.

Manau, kad esame kažko labai lemtingo pradžioje. Labiausiai tirpstančios Europos Sąjungos šalies ateičiai žūtbūt reikia daugiau žmonių. Reikia stebuklo, kad dėl meilės ir rūpesčio stokos nebėgtų nauji emigrantai, kad sugrįžtų bent dalis anksčiau išvykusiųjų, kurie svetur taip pat nerado gyvenimo pilnatvės. Reikia, kad gebėtume priimti savame krašte pabėgėlius taip kaip Vytautas Didysis, puikiausiai supratęs, kad tauta, kaip ir žmogus, yra stipri ne tuo, ką gali gauti, bet tuo, ką duoda. Juk, kaip sakytų istorikai, Lietuva ilgus šimtmečius buvo imigracijos šalis, gebėjusi priimti karų, marų ir persekiojimų iš gimtųjų vietų išvarytus bėglius.

Prisiminkime ir 1939 rudenį, kai paskutiniuosius savo pačios nepriklausomybės mėnesius gyvenusi Lietuvos Respublika prisiėmė sunkią naštą ir atsakomybę, priglausdama kone 30000 karo pabėgėlių – karių ir civilių – iš nacių ir sovietų užkariautos Lenkijos. Net jei po pusmečio pati mūsų valstybė buvo sutrypta Stalino ordų, niekas negali paneigti mažos, neutralios, pažeidžiamos Baltijos valstybės politinio poelgio.

Karo vėjai vis dar palieka Lietuvą toliau nuo svarbiausių įvykių židinio. Tačiau sena ir skausminga mūsų tautos atmintis bei užmarštys nerimo per pastaruosius metus. Labai savotiškas yra faktas, kad praėjusių 2015 metų Tolerancijos žmogaus titulas yra skelbiamas pačiame įkarštyje ginčų dėl naujausios Rūtos Vanagaitės knygos Mūsiškiai. Žydšaudžio paveikslas mūsų kartos – gimusios gerokai po karo – vaizduotėje yra lyg koks sąžiningo moralinio jautrumo patikrinimo įrankis. Turime suprasti, kad čia kalba ne tiek apie senus Holokausto įvykius, kurių dalyviais nebuvo ir dalyvio kaltės nešiotis negali net kelios po to gimusiųjų kartos, bet apie tai, kaip mes dalyvaujame savo atminties prievolėse, kaip pasakojame ir prisimename. Kada mes ir protu ir širdimi suprasime, kaip kad įvyko Žagarėje ir kitose Lietuvos vietose, kad mūsiškiai buvo ir tie, kurie žudė, ir tie, kurie žuvo. Mūsiškiai buvo ir tie, kurie gelbėjo ir tie, kurie skundė. Gal reikėtų pripažinti tiesą ir pažvelgti praeičiai į akis. Juk nėra labiau sofistikuoto melo kaip pusė tiesos.    

Jei šiame pasaulyje yra stebuklų, tai jie yra susiję ne su technologijomis ir institucijomis, bet su žmogaus širdimi ir žmogiškumo slėpiniais. Nors esu tiksliųjų mokslų adeptas, tačiau manau, jog ne statistika yra svarbiausia, bet žmogaus tikėjimas, kad nuo jo labai daug kas priklauso. Neužmirškime to, skelbdami titulus ir sveikindami visus vertus jais dabintis. Labai ačiū, kad esate čia! Sėkmės visiems šią valandą, per šventes ir dar ilgai ilgai!

Ramūnas Garbaravičius,

Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos pirmininkas

Kalba, pasakyta skelbiant 2015-ųjų Tolerancijos žmogaus nominacijas

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.