2016 02 18

Jonas Vabuolas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

„Homo sovieticus“ metamorfozės pagal Liudmilą Ulickają

Liudmila Ulickaja. Imagas: romanas. Iš rusų kalbos vertė Jonas Vabuolas. – Kaunas: Jotema, 2016. – 544 p.

Liudmila Ulickaja – pasaulyje plačiai žinoma šiuolaikinė Rusijos rašytoja, už savo kūrybą pelniusi nemažą kraitį rimtų prestižinių apdovanojimų ir premijų tiek gimtojoje, tiek svečiose šalyse. Jos knygos nuolat verčiamos į dešimtis užsienio kalbų, tarp jų – ir lietuvių. Lietuviškai jau esam susipažinę ir su kai kuriais jos romanais, ir su apsakymais: „Sonečka“, „Kukockio kazusu“, „Ievos dukromis“, „Medėja ir jos vaikais“, „Danieliu Štainu, vertėju“. (Pastarasis buvo patekęs į „2011 metų verstinės knygos“ rinkimų trumpąjį sąrašą, tarp penkių geriausių tais metais lietuvių kalba išėjusių užsienio autorių knygų.)

Ką tik lietuviškai išleistas L. Ulickajos romanas „Imagas“ – vienas šviežiausių rašytojos kūrybos vaisių, teberagaujamas, tebeverčiamas įvairių tautų. (Praėjusį rudenį pasirodė ir Amerikoje, pastaraisiais mėnesiais autorė ten keliavo, dalyvavo šios knygos pristatymuose.)

Pirmiausia gali kilti klausimas dėl knygos antraštės – nedažnas žodis; be to, originalus pavadinimas visiškai kitoks, santykinai aiškesnis – „Žalioji palapinė“ (Zelionyj šatior).

Kaip čia yra?

Pradedant nuo pačios sąvokos (lot. imago), prisireikia moksliško apibrėžimo, tegu ir mažumėlę adaptuoto: tai tokia vabzdžių raidos stadija, kai jie tampa subrendusiais, suaugusiais individais. Dažniausiai – sparnuotais. Įvykus metamorfozei, prieš tai pabuvus vikšru, lerva, lėliuke…

Antras (formalus) paaiškinimas: tiek originalaus, tiek lietuviško (beje, taip pat ir estiško, ir vengriško) leidimų pavadinimai romane lygia greta figūruoja ir kaip atskirų jo skyrių antraštės.

Trečias (esminis) dalykas – autorės valia. Kai prieš penkerius metus rusiškai pirmąkart pasirodė Zelionyj šatior, ji viena proga viešai išsitarė, kad ant pastarosios savo knygos viršelio, jei ši bus išleista užsienio kalba, labiau norėtų matyti „Imagą“.

Taigi – kodėl?

Imago sąvoka – centrinis romano įvaizdis, visus kūrinio epizodus (neretai – padrikus, perskaitomus kaip savarankiškus išbaigtus apsakymus) vienijanti ašis. Tokia žmogaus sąmonėjimo metafora. Ji ilgą laiką neišeina iš galvos vienam iš pagrindinių romano „Imagas“ veikėjų, vidurinės mokyklos mokytojui, beje, vėliau iš tos mokyklos su trenksmu išgrūstam, bet spėjusiam savo auklėtinių sielose pasėti savaip suprantamo dorovinio gėrio principus ir normas. „O galbūt homo sapiens, protingo žmogaus rūšiai, irgi būdingas reiškinys, atitinkantis kirmėlių, vabzdžių, varliagyvių neoteniją, – kai lytiškai daugintis geba ne suaugę individai, o esantys dar tik vikšro stadijos, ir tuomet būtybės, nepasiekusios brandžios būklės, veisia tokius pat vikšrus, ir nei vieni, nei kiti taip niekada ir nesuauga?“ – svarsto jis.

Kažką panašaus ir su panašia ironija juk esam pagalvoję ne vienas iš mūsų, ar ne? Paskatinti savo asmeninės, dabartinės patirties – ne L. Ulickajos herojaus, ne knyginės, ir netgi ne istorinės…

Pati L. Ulickaja, išėjus knygai, viename savo interviu irgi yra nusistebėjusi: rašiau romaną apie praeitį, o, pasirodo, parašiau apie dabartį… Suprantama, turėjo omeny ne mūsų bendražmogišką „dabartį“ globalia prasme, o savo šalies socialinę. Kitaip tariant, dar ir šiomis dienomis tebesitęsiančias „homo sovieticus“ porūšio mentalines metamorfozes.

Visgi romanas – apie praeitį, ir su ganėtinai tiksliais laiko rėmais: pradedamas J. Stalino mirties rytu Maskvoje ir baigiamas poeto, Nobelio premijos laureato J. Brodskio mirties naktimi Niujorke. Pabrėžtinai fiksuojamos laiko ribos – itin simbolinės, jei turėsime omeny „homo sovieticus“ kokono ir „homo sovieticus“ plaštakės paralelę. Bet romano vyksmo chronologija tarp šių ribų nėra nei nuosekli, nei sustingusi, o kaip tik atvirkščiai – įvairialypė, nenuspėjamai išsikerojusi, neapibrėžtai besiblaškanti ir gyvybinga. Sakytumei žmogiškoji atmintis ar likimai, kurių čia, „chruščiovinio atšilimo“ ir „brežnevinio sąstingio“ istoriniame fone, begalinė galerija: ir pavienių, ir tarpusavy susipynusių, neatsiejamai vienas su kitu sukibusių – tiek atskalūnų, laisvamanių disidentų, neprisitaikiusių prie jiems primetamų sovietinės gyvensenos dogmų, tiek prisitaikiusių arba bent jau su jomis susitaikiusių, ir pasiaukojusių, ir palūžusių, ir išdavusių…

Romane tiesiogiai ar netiesiogiai veikia ir daugiau „brandžiojo sovietmečio“ iškilių asmenybių, ne tik jau minėtas poetas J. Brodskis epiloge, be kita ko, įvardytame jo paties poezijos rinkinio „Nuostabios epochos pabaiga“ pavadinimu; taip pat ir akademikas A. Sacharovas, mėginantis pagelbėti vienam iš pagrindinių romano herojų, kuris ima nesavanaudiškai rūpintis pamintomis Krymo totorių žmogaus teisėmis. Už kulisų šmėžuoja ir A. Solženicynas, ir B. Pasternakas, ir daugybė kitų sovietinės cenzūros užgintų kūrėjų, pagarsėjusių disidentų, konkrečių ir nesunkiai numanomų jų prototipų.

Bet jautriuosius tos epochos disidentinius taškus čia reprezentuoja ne iškilios asmenybės, o „paprasti eiliniai“ (dabar jie būtų vadinami „marginalais“, tik anuomet apyvartoj kursavo kitokios kalbos klišės – „tėvynės išdavikų“ ir pan.) – trejetas per daug niekam nežinomų vaikinų, minėto mokytojo auklėtinių, ir trejetas merginų – jie ir yra pagrindiniai romano herojai. Totalitarinės šalies „imagai“, iš ankšto sovietinio kokono išsinėrusios, išsilaisvinusios sparnuotos plaštakės… Tegu ir ne tokios spalvingos, kaip anksčiau paminėtos iškilios „nobeliškos“ asmenybės, o jų, užspeistų į kampą valdžios represijų ir asmeninio gyvenimo negandų, skrydis kartais tesiekia tiktai tiek, kiek trunka šuolis pro langą iš šešto aukšto, prieš kūnui ištikštant ant šaligatvio grindinio…

Šie jauni žmonės bando išsiveržti iš sovietinio gyvenimo nykumos, neteisybės, melo ir baimės atmosferos į muzikos, neveidmainiškos, todėl dažniausiai draudžiamos poezijos, literatūros sritį, imasi pogrindinės savilaidos, o KGB persekiojimai, grasinimai ir bausmės brėžia tokias nenuspėjamas jų lemties trajektorijas, kurios pakeri savo gyvenimiškais netikėtinumais ir stebėtinu natūralumu.