2016 02 19

VU naujienos

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Geriausiai VU Filologijos fakulteto dėstytojai prof. Ligijai Kaminskienei paskaita prilygsta ritualui

Portretas.
Vertimo studijų katedros profesorė Ligija Kaminskienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vertimo studijų katedros profesorė, geriausia Filologijos fakulteto dėstytoja Ligija Kaminskienė prisipažįsta per daugiau nei 40 darbo metų Vilniaus universitete pagaliau radusi atsakymą, kas yra paskaita.

Tai ypatingas socialinis aktas, prilygstantis ritualui. Jam mokslininkė atiduoda visą save, su studentais bendrauja ir po paskaitų (kaip anglai sako, kartu „degina vidurnakčio alyvą“), o semestro pabaigoje graužiasi dėl objektyviai parašyto mažesnio balo.

Kaip sutikote žinią, kad buvote išrinkta geriausia Filologijos fakulteto dėstytoja? Ką Jums reiškia toks įvertinimas?

Žinutė, kad šiais metais man teko geriausio Filologijos fakulteto dėstytojo vardas, atėjo prieš pat šv. Kalėdas. Ji buvo trumpa ir aiški, bet jos poveikis toli gražu nebuvo trumpas – buvau sukrėsta iki sielos gelmių. Širdyje atsigręžiau į minią šviesių veidų, kuriuos matydavau kasdien, ir bandžiau surasti atsakymą – kodėl? Už ką? O jie visi, kaip visada, šypsojosi… Kažin ar gali būti didesnis įvertinimas nei tas, kurį skiria studentai.

Ar domitės buvusių studentų karjera, ar bendraujate su jais po studijų?

Vertėjams anksti užauga sparnai. Tam daug priežasčių – ir tai, kad mūsų Vertimo studijų katedros absolventai užpildė visas įmanomas darbo vietas ES institucijose Briuselyje ir Liuksemburge, ir tai, kad tokios taikomojo ir kartu plečiamojo pobūdžio studijos leidžia užimti darbo vietas ten, kur reikalingi vadybiniai gebėjimai, gebėjimai greitai mokytis ir prisitaikyti darbo vietoje. Todėl mūsų absolventų yra visur, visur su jais ir susitinku – konferencijose, renginiuose, matau juos diskretiškai lydinčius valstybės vadovus. Na, o kai parskrenda į Lietuvą, susitinkame „Pilies kepyklėlėje“. Ta vieta turėtų priklausyti Vilniaus universitetui – tiek jo absolventų ten pasakoja savo sėkmės istorijas.

Kaip sudominate studentus dėstomais dalykais? Kaip stengiatės išlaikyti jų dėmesį per užsiėmimus? 

Mūsų vertimo studijų sritys – politika, teisė, ekonomika – savaime įdomios. Tiesa, bakalaurantams netenka daug nardyti šių sričių tekstuose, jie turi pasirengti tai daryti, o magistrantai dirba tose srityse nuolatos. Kiekvienas tekstas yra tam tikro socialinio momento, įvykio rezultatas. Taigi visų pirma domimės ne tekstu, o tuo socialiniu ir istoriniu fonu, kuris išprovokavo teksto gimimą. Tik tada, kai visiškai suvokiame teksto socialinį „apsodą“, imamės paties teksto. Teksto kultūrinę aplinką visada analizuojame kompiuterių klasėje, kur studentai intensyviai ieško informacijos apie pasirinktą tekstą. Dar tris ar keturias valandas jie praleidžia namie prie vertimo ir tada atsiunčia man. Jaučiu šventą pareigą rašyti teorinius komentarus, jei pastebiu sisteminių klaidų. Kito susitikimo metu aptariame gerąsias ir silpnąsias vertimų savybes.

Ko sau neleistumėte bendraudama su auditorija?

Matau didžiulę kiekvieno žmogaus vertę, visų pirma jo pozityviąsias galias. Gal tai ir naivoka, tačiau itin padeda darbe. Gerbiu studentų privatumą – gal dėl to jie pagerbia mane savo pasitikėjimu. Niekada viešai nekomentuoju, jei kam nepasisekė, tačiau rašau išsamius teorinius komentarus vertimų paraštėse tikėdama, kad jei ne dabar, tai ateityje, kai jie bus vertėjai, perskaitys ir žinos, kaip iš tikrųjų turėtų būti.

Susirašinėjimas su kiekvienu studentu užima labai daug laiko, ypač jei grupės didelės, tačiau manau, kad tai mano, o ne studentų problema.

Kiekvieno pažanga, kaip ir gyvenimas, negali būti pamatuotas tuo pačiu matu, dėl to visą gyvenimą kankinuosi dėl vertinimo. Taikau matematinį principą, dėlioju pažymio dešimtąsias ir šimtąsias dalis, o semestro pabaigoje nemiegu, graužiuosi – štai ir vėl viena šauni mergina gavo mažesnį pažymį, nei jai subjektyviai parašyčiau.

Gal turite sėkmingos paskaitos ar seminaro receptą?

Jei turėčiau, tikrai pasidalinčiau! Kiekvieną kartą, eidama į auditoriją, labai jaudinuosi. Nuo mažų nesėkmių dėstytojo nesaugo nei patirtis, nei populiarumas, nei aiški paskaitos vizija. Tačiau man lengva pripažinti savo klaidas, matyti studentų pranašumą. Šiais moderniųjų technologijų laikais nė vienas neturi tiesos monopolio. Mano užduotis – niekada neišleisti iš akių esmės – mūsų bendro darbo tikslo, neleisti smulkmenoms užgožti svarbių dalykų.

Kuo perspektyvi vertėjo specialybė? 

Vertėjo specialybė gimė ir augo su nepriklausoma Lietuva. Ji atspindi mūsų valstybės siekį bendrauti su pasauliu, duoti ir imti viską, ką aprėpia progresyvioji šiuolaikinė mintis. Nenuostabu, kad šią specialybę renkasi žmonės, matantys save Europos kontekste. Vertėjas šiandien – tai ne šv. Jeronimas, atsiskyrėlis, skrebenantis žąsies plunksna. Tai drąsus, ryžtingas žmogus, puikiai valdantis kompiuterines vertimo programas, organizuojantis ir vykdantis kalbos paslaugų projektus, dirbantis komandoje, susidorojantis su stresu ir mėgstantis daug pasiekti per labai trumpą laiką. Kita vertus, tai labai išsilavinęs, rafinuoto skonio žmogus, kurio gyvenimo reikalavimų kartelė yra itin aukštai iškelta – daug reikalaudamas iš savęs jis norom nenorom to reikalauja ir iš kitų.

Sakysite, yra daug verčiančių žmonių, kurie tai daro ir be specialiųjų studijų. Tačiau viena yra versti ir nuolat savęs klausinėti, pataikiau ar ne, o kita – versti ir žinoti, kad tokie yra vertimo principai, strategijos, procedūros ir galimybės.

Kokia yra gerai išversto teksto paslaptis?

Visa vertimo teorija skirta šio atsakymo paieškai. Nėra tobulai išversto teksto. Jei jis būtų, pakaktų vieną kartą kokiam nors genialiam vertėjui išversti „Iliadą“ ar „Odisėją“, ir visi nurimtų. Tačiau ne – tekstus verčiam dar ir dar kartą, nes tekstas visada susijęs su šios akimirkos visuomenės poreikiais. Keičiantis visuomenei jis interpretuojamas naujai. Kalba taip pat nuolat kinta, reaguodama į socialinę veiklą, verstinius tekstus. Taigi kintanti visuomenė tarsi „užsako“ naują, tobulesnį vertimą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Su Vilniaus universitetu Jus sieja beveik pusės šimtmečio ryšys. Koks buvo šis Jūsų gyvenimo tarpsnis?

Vilniaus universiteto slenkstį peržengiau 1967 m. Mus „krikštijo“ rektorius Jonas Kubilius, dėstė Leonas Valkūnas, Rachilė Aprijaskytė, Ričardas Mironas – didžios asmenybės. Fakulteto dekano Jono Balkevičiaus organizuojamas šventes, jo užkrečiamą juoką prisimenu ligi šiolei, jis mokėjo mus pakylėti virš skurdokos kasdienybės.

Pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį praleidau šalia universiteto, nors niekada nesilioviau dėsčiusi ir rašiusi. Dirbau tuometėje Švietimo ir kultūros ministerijoje, steigiau anglų kalbos mokyklą Soros International House, LCC International University Klaipėdoje, Baltic Management Institute Vilniuje. Į akademinį gyvenimą grįžau 2000-aisiais, nuo 2006 m. dirbu Vertimo studijų katedroje.

Dirbdama vadybinį darbą įvertinau humanitarinio išsilavinimo privalumus. Vidinę drąsą ir ryžtą, sprendimų priėmimą skatina mokėjimas analizuoti girdimus tekstus, mokėjimas suvokti kalbančiojo tikslus, jo vidinę programą, kartais – netinkamas užmačias. Vilniaus universiteto demokratinė tradicija lengvai persikelia į naujos veiklos sritis, leidžia bendrauti su kitais žmonėmis reikliai, pagarbiai, be nuolankumo ar baimės.

O dabar kasdien, kai įeinu į Sarbievijaus kiemą, pakeliu akis į Šv. Jonų bažnyčios frontoną, pagalvoju – štai mano gyvenimo pridėtinė vertė. Ši ir kiekviena diena, inkrustuota amžinybės didybėje.