Umberto Eco išminties trupinėliai

Nėra nieko geriau, nei įsivaizduoti kitus pasaulius, kad užmirštum, koks skausmingas tas, kuriame gyvename. Bent taip galvojau anuomet. Tada dar nesupratau, kad įsivaizduodami kitus pasaulius keičiame šį.

Tik menki žmonės mums nekelia jokios nuostabos.

Vienintelis dalykas, apie kurį verta galvoti, ir tai supratau savo gyvenimo kelio gale, yra mirtis.

Aišku, priskiri kitiems tai, ką pats darai. Kadangi darai kažką bjauraus, tai ir kiti tampa bjaurūs. O kadangi kiti paprastai norėtų daryti tik tai, ką darai tu, jie padeda tau įtikėti, jog tai, ką jiems priskiri yra būtent tai, ko jie visą gyvenimą troško. Dievas apakina tuos, kuriais nori atsikratyti, tereikia Jam padėti.

Ir šventas karas yra karas.

…pasaulis yra košmaras. Norėčiau išlipti, bet man sako: negalima, važiuojame greituoju be tarpinių stotelių.

Į save žiūriu kaip į rimtą profesorių, kuris savaitgaliais rašo romanus.

Vertimas – tai nesėkmės menas.

Kai poetas įsimylėjęs, jis negali rašyti apie meilę. Jis tai gali tik tada, kai prisimena laikus, kuriais mylėjo.

Muzikinės kompozicijos gali būti labai liūdnos – kaip kad Chopino – bet gali jausti to liūdesio malonumą. Pigi paguoda ta, kad tu būsi laimingas. Kuo didesnė galia, padedanti pastebėti savo nelaimes, atpažinti savo likimą, tokį, koks jis yra, tuo didesnė galimybė pasiekti kuo aukštesnį sąmoningumo lygį.

Žmonės pavargo nuo paprastumo. Jiems reikia iššūkių.

Niekas neduoda bailiui daugiau drąsos nei akistata su dar viena baime.

Tikras herojus visada juo tampa netyčia. Jis tiesiog nori būti nuoširdžiu bailiu, kaip visi likusieji.

Knyga yra kaip šaukštas, šakutė, plaktukas ar ratas. Vieną kartą sukurtas, jis negali būti patobulintas. Negali sukurti šaukšto, kuris būtų geresnis už šaukštą… Knyga būna sumaniai išragaujama ir labai sunku pamatyti, kaip galima būtų ją patobulinti, atsižvelgiant į jos dabartinį tikslą.

Dėl melo mes galime išrasti įmanomą pasaulį.

Grožis nuobodus, nes jis nuspėjamas.

Mūsų lentynose esti knygų, kurių neskaitėme, ir vargiai dar skaitysime. Kažkur viduje tikime, kad perskaitysime jas vėliau. Galbūt kitame gyvenime.

Poezija nėra vien jausmai, tai – kalba. Tai kalba, kuri sukelia jausmus.

Tu miršti, bet ne viskas miršta su tavimi. Tu palieki žinutę butelyje.

Kai tik parašau romaną, bent dvejus metus esu įsitikinęs, kad šis bus paskutinis. Romanas primena vaiką. Prireikia dvejų metų po jo gimimo. Turi juo kantriai rūpintis. Tada jis pradeda vaikščioti ir kalbėti.

Kad išgyventum, turi pasakoti istorijas.

Pradėjau tikėti, kad visas pasaulis tėra nekenksminga mįslė, sukurta mūsų pačių beprotiško bandymo interpretuoti jį taip, tarsi jame būtų visuotinė tiesa.“

Parengė Dominyka Navickaitė.