2016 02 24

Donatas Puslys

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

D. DiSilva: Dievo gailestingumas yra vienintelis gailestingumas, kurio man reikia

Sekmadienį Vilniuje įvyko kino juostos „Pirmasis Dievo gailestingumo paveikslas“ premjera. Ta proga kalbėjomės su filmo režisieriumi Danieliu DiSilva ir filmo konsultante Toma Bružaite.

Donatas. Filmo premjera pagaliau įvyko. Kaip jaučiatės po jos?

Danielis. Jaučiuosi nuostabiai. Lietuviai puikiai moka organizuoti renginius. Premjera buvo ypatinga ir viskas iki paskutinių smulkmenų buvo puikiai suorganizuota – nuo stendų, prie kurių fotografavosi žmonės, iki gausybės į premjerą sukviestų kunigų, tarp kurių jautiesi kaip Katalikų Bažnyčios šlovės muziejuje (aliuzija į NBA Šlovės muziejų, red. past.).

Pakartosiu dar kartą, kad šis filmas sukasi ne apie kažkokį konkretų kadre regimą asmenį, centrinė jo tema yra Dievo gailestingumas. Ar Dievo gailestingumas to nenusipelno? Nusipelno ir žymiai daugiau.

Nuostabu pagaliau išvysti filmą didžiajame ekrane, nes iki šiol jį kurdami žiūrėdavome tik kompiuterių ekranuose. Galimybė išvysti filmą didžiajame ekrane padėjo geriau suvokti tai, ką dar norėtume pakeisti. Mes nusprendėme, kad filmą dar trumpinsime.

Dievo gailestingumo paveikslas yra nuostabus kūrinys ir, kaip sako vienas iš filme kalbintų žmonių, argi ne nuostabu, kad gailestingasis Jėzus apsireiškė ne kuriam nors iš didžiųjų menininkų – Rembrandt‘ui ar Caravaggio. Jie niekada nebūtų baigę savo darbo nutapyti tai, kas dieviška. Jie iki mirties tiesiog būtų stengęsi vis tobulinti savo kūrinį kelyje į tobulybę. Būtume turėję neužbaigtą darbą. Tad nuostabu, kad šį darbą atliko paprastas dailininkas, suvokęs, kad svarbiausias čia yra ne jis, o Jėzus.

Donatas. Vienas iš filme kalbintų žmonių teigė, kad iš tiesų dailininkas Kazimierowskis tapė tai, ką neįmanoma nutapyti. Lygiai taip pat kalbėdami tiek apie paveikslą, tiek apie Dievo gailestingumą mes kalbame apie tai, ko iki galo negalime išsemti iki dugno. Tad kaip jautėtės kurdamas filmą, kuris tam tikra prasme buvo misija neįmanoma.

Danielis. Iš tiesų, tam tikra prasme neįmanomas sukurti filmą. Yra tiek daug detalių – ne tik apie patį paveikslą ir tai, ką jis vaizduoja, tačiau ir apie pačią paveikslo istoriją. Mes negalime atsukti laiko atgal ir kartu keliauti, kai paveikslas yra pergabenamas į Novą Rudą. Pats filmas tęsiasi dvi valandas ir atrodo, kad dar būtų galima jį tęsti valandas. Vis dėlto to negalime leisti. Žiūrėdamas filmą suvokiau, kiek daug informacijos iš jo iškirpta, kiek daug, rodos, visko trūksta. Tačiau mes privalėsime filmą trumpinti dar.

Donatas. Filme Jūs kalbate apie Dievo gailestingumo paveikslą, tačiau aš paklausiu, ką Jums pačiam asmeniškai reiškia Dievo gailestingumas?

Danielis. Dievo gailestingumas yra vienintelis gailestingumas, kurio man reikia. Kurdamas šį filmą išmokau labai daug. Teko peržiūrėti šimtus valandų filmuotos medžiagos. Turėjau galimybę išklausyti gausybės išmintingų žmonių, kalbančių apie dalykus, kurių aš pats nežinau.

Prisimenu Panevėžio vyskupą emeritą Joną Kaunecką ir Kauno arkivyskupą emeritą Sigitą Tamkevičių. Jų istorijos apie sovietinius laikus ir tai, ką jiems teko iškentėti, yra puikiausias Dievo gailestingumo veikimo liudijimas. S. Tamkevičius buvo paleistas iš įkalinimo anksčiau, nei baigėsi paskirtas nuosprendis, ir tai taip pat yra Dievo gailestingumo įrodymas.

Per visą savo gyvenimo kelią išmokau vieno – svarbiausias dalykas, kurio man reikia, yra Dievo gailestingumas. Kartais, kai mes žvelgiame į savo nuodėmes, galime klausti savęs, ar egzistuoja toks gailestingumas, kuris už visa tai pajėgtų atleisti. Jei žvalgomės šio gailestingumo kažkur aplinkui, tai atsakymas yra aiškus – ne. Pasaulyje tokio gailestingumo nėra. Tačiau yra Dievo gailestingumas, kuris yra ne iš šio pasaulio. Jei ne šis Dievo gailestingumas, aš paprasčiausiai būčiau pasmerktas.

Suvokiau, kad Dievo gailestingumas yra skirtas ir man, nesu žlugęs. Tai yra svarbiausia žinia, kad Dievo gailestingumas prieinamas kiekvienam.

Donatas. Kaip kito pats filmas jo kūrybinio proceso metu? Ar kito pati filmo idėja?

Danielis. Taip, be abejo. Norėjau filme pateiktų gausybę teologinių įžvalgų. Norėjau būti tas pagrindinis kadre regimas pasakotojas. Tačiau puikiai jaučiau, kad nesu tam tinkamas žmogus. Vis galvojau, kas tai galėtų padaryti geriau. Kas galėtų būti šio filmo pasakotojas? Galvojau apie komiką Jimą Gaffiganą. Vėliau atradau tėvą Michaelą, priklausantį broliams marijonams Stokbridže (JAV). Jie yra itin pasišventę Dievo gailestingumui. Tėvas Michaelas atskrido į Austriją, ir aš jo norėjau paprašyti būti pasakotoju. Jis nedelsiant atsakė, kad ne. Tad teko suktis iš situacijos.

Filme kalbinome gausybę ekspertų, pavyzdžiui, Los Andželo vyskupą augziliarą Robertą Barroną, kuris mums yra tikras autoritetas. Aš daugeliui kalbintų žmonių sakiau, kad norėčiau filme pasakyti vieną ar kitą svarbią detalę, kad ir apie Šv. Tomo Akviniečio norą sunaikinti savo darbą, kuris, jo nuomone, yra šiaudai, nors mes ir laikome tai vienu didingiausių teologinių darbų. Aš tėvui Barronui sakiau, kad tokiu atveju, jei jūs tai pasakysite filme, tai susilauks visiškai kitokio dėmesio, nei kad tai ištarčiau aš. Tad visur, kur tik keliavome, aš prašydavau šių ekspertų pasakyti tam tikrą svarbią informaciją savo lūpomis. Aš pats nesu teologas, tad geriau, kad svarbios įžvalgos skambėtų iš autoritetingų žmonių lūpų.

Saulena. Filme pasakojama Dievo gailestingumo paveikslo istorija iš tiesų primena trilerį. Tačiau, prisipažinsiu, tikėjausi kažko, kas paliestų mane giliau, galbūt Dievo gailestingumo patirties. Tikriausiai panašaus žanro filme nėra įmanoma tai padaryti – jo paskirtis, greičiau kvietimas žengti žingsnį pačiam: toliau domėtis, atsiverti, leistis į Dievo gailestingumo gelmę.

Danielis. Aš manau, kad yra tiek daug filmų, kompaktinių diskų, vaizdo kasečių apie Dievo gailestingumą. Visa tai yra puiku ir visa tai prisidėjo prie mano paties atsivertimo. Tačiau aš nenorėjau sukurti dar vieno filmo apie Dievo gailestingumą. Aš norėjau atskleisti, kad yra tik vienas originalus Dievo gailestingumo paveikslas. Tad filmas yra labiau faktinė dokumentika. Šis filmas yra tam, kad sužinotume šio paveikslo istoriją, kad jis mums taptų pažįstamas.

Šis filmas nėra bandymas atskleisti, kaip veikia Dievo gailestingumas. Mes mažai kalbėjome netgi apie prierašą po paveikslu: „Jėzau, pasitikiu tavimi“. Mūsų tikslas buvo pati drobė, pats paveikslas, kuris buvo pirmasis toks.

Saulena. Toma, tu visą laiką lydėjai kūrybinę grupę ir matei filmo atsiradimo procesą nuo pat pradžių. Ką tau reiškė šis nuotykis? Kaip apskritai atsidūrei komandoje, kuri nusprendė papasakoti Lietuvai ir pasauliui apie Dievo gailestingumo paveikslą?

Toma. Pernai vykusio Vilniaus arkivyskupijos šeimų festivalio „Šeimadienio“ metu man buvo pavesta rūpintis užsienio svečiais, o vienas iš jų buvo Danielis. Tada ir susipažinome bei susibičiuliavome. Po „Šeimadienio“ kilo mintis Danieliui papasakoti apie šį paveikslą. Vėliau viskas vystėsi savaime: bičiuliui tiesiog reikėjo padėti – kažkam paskambini, kažko paprašai. Taip po truputėlį ir įsijungiau į šį projektą – galima sakyti, nejučia.

Man visa tai buvo labai asmeniška kelionė. Iki tol nelabai daug žinojau ir domėjausi šiuo paveikslu. Tiesiog žinojau, kad jis toks yra. Tad man ši patirtis buvo tarsi atsivertimo kelionė, nes ne tik susipažinau su pačiu paveikslu, bet ir giliau suvokiau Dievo gailestingumą.

Toje kelionėje man įstrigo vieno mūsų pašnekovų pasakytas raktinis sakinys, kad tas paveikslas yra skirtas tarsi vaikams, mažutėliams, kuriems reikia paaiškinimo, kas gi yra Dievo gailestingumas. Aš tada labai gerai suvokiau, kad ir man pačiai reikia to paaiškinimo, kas yra Dievo gailestingumas. Pradėjau žiūrėti į tą paveikslą kaip į Dievo būdą prakalbėti ir pasiekti žmogų. Jaučiausi taip tarsi mano tikėjimo kelionėje atsivėrė dar vienos durys. Šis etapas tebesitęsia ir dabar.

Saulena. Toma, tau reikėjo įsilieti į tarptautinę kūrėjų komandą ir savotiškai jų akimis pamatyti Lietuvą bei katalikiško pamaldumo tikrovę. Kaip sekėsi?

Toma. Aš pasakysiu, kad niekada taip nesididžiavau lietuviais ir tuo, kad pati esu lietuvė. Tikriausiai jau ne vieną kartą yra kartota, kad esame labai kuklūs ir visa, ką turime, priimame tarsi savaime. Ne tai, kad nevertiname, tačiau veikiau ne iš karto suprantame, kokį lobį iš tikro turime. Man buvo labai svarbu pamatyti, kad mano šalis ir Vilnius yra lobis. Čia yra daug nuostabių žmonių, o Dievas čia labai aktyviai veikia. Nesame Dievo pamirštas užkampis. Lietuva irgi yra dvasingumo ir religinio gyvenimo centras. Vilnius man labai siejasi su ta mūsų tarptautine komanda, nes pati sostinė yra labai tarptautinis miestas, svarbus miestas kitataučiams. Iš ne vieno užsieniečio girdėjau, kad čia greitai pasijuntama kaip namuose. Mes esame svetingi žmonės.

Toma Bružaitė

Donatas. Šiame filme man didžiulį įspūdį paliko tai, kad jūs daug kur kartu su savimi gabenotės ir viešai aikštėse bei kitose masinio susibūrimo vietose demonstruodavote Dievo gailestingumo paveikslo kopiją. Kokios reakcijos sulaukdavote iš praeinančių žmonių?

Danielis. Reakcijos buvo ne tokios, kokių laukėme. Mes laukėme, kad paveikslas atkreips dėmesį, žmonės jį atpažins, prieis. Tačiau niekas nežino šio paveikslo. Dėl to mes jį visur ir gabenomės su savimi.

Mes jį rodėme Vatikane, Šv. Petro aikštėje, ir tik keli žmonės priėjo bei nusifotografavo prie šio paveikslo. Vienas policininkas mums net priekaištavo, kad stovime su paveikslu ant praėjimo ir kliudome praeiviams. Jei žmonės būtų susidomėję paveikslu, tai jis galbūt būtų suorganizavęs eilę ar kažką panašaus, tuo tarpu dabar tapome paprasčiausia kliūtimi.

Nugabenome paveikslą į Krokuvą, į Balstogės katedrą, kur tuo metu vyko jaunimo pamaldos. Mes manėme, kad jaunimas po Mišių, išėję iš bažnyčios, apspis paveikslą. Tačiau to neįvyko. Priėjo tik viena mergina, pažiūrėjo taip, tarsi būtų muziejuje ir nukeliavo. Niekam nerūpėjo.

Niujorke pastatėme šį paveikslą Times aikštėje. Priėjo tik keli žmonės, kurie žinojo šį paveikslą ir tikrai buvo atsidavę Dievo gailestingumui.

Tad tikiu, kad šis mūsų filmas padės žmonėms geriau pažinti šį išskirtinį paveikslą.

Donatas. Na tada po kurio laiko turėsite dar kartą su šiuo paveikslu apkeliauti tas vietas ir patikrinti, ar žmonės kitaip priima šį Dievo gailestingumo atvaizdą.

Toma. Tiesa, ir praeiviams veikiausiai nebuvo taip kasdieniška savo aplinkoje netikėtai susidurti su tokiu paveikslu, staiga prieš save išvysti Jėzų.

Danielis. Šis paveikslas reikalauja iš žmogaus, kad tu jam atsivertum. Nieko nebus, jei tik stovėsi ir žiūrėsi prašydamas, kad įvyktų kažkoks stebuklas. Tu turi prašyti ir būti atviras, turi prieiti. 

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.