2016 02 25

Dalija Epšteinaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

„Mūsiškių“ fenomenas

Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“

Knygų apie Holokaustą niekada nebus per daug. Paradoksalu, bet kuo labiau laikas nutolina Antrojo pasaulinio karo tragediją, tuo daugiau atsiskleidžia faktų, o juk liudytojų vis mažėja. Trejus metus (1941–1944) siautėjęs karas vieną Lietuvos populiacijos sluoksnį sunaikino beveik visą, palikus gyvųjų kolektyvinėje atmintyje nemažai juodų skylių, vėlesniais metais pavirtusių baltomis dėmėmis. Apie Holokaustą Lietuvoje kalbėta aptakiai arba iš viso nekalbėta. Tik atgavus nepriklausomybę ir įstojus į Europos Sąjungą, atidengus archyvų sarkofagus, prabilo istorikai – Holokaustą imta tyrinėti. Šalia sovietmečiu išleisto ir savo vertės nepraradusio dvitomio „Masinės žudynės Lietuvoje“ pasirodė kitų solidžių darbų. Holokaustas suskirstomas laikotarpiais, pateikiami gausūs skaičiai, procentai, o kai kuriuose leidiniuose sutinkame žinių ir apie vykdytojus. Štai Vilniaus Gaono žydų muziejus išleido „Holokausto atlasą“, kur minimi žudynėms vadovavę asmenys – tie, kuriuos pavyko nustatyti. Nė vienas iš leidinių nesukėlė ažiotažo, neatkreipė ypatingo dėmesio, aukštai specialistų vertinami darbai tebestovi knygynų lentynose, prieinami visiems, bet ne itin godžiai skaitomi. Tad kodėl taip audringai sutikta neseniai pasirodžiusi Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“? Autorė nėra istorikė, kas iškart krenta į akį, ji net neišstudijavusi visos publikuotos medžiagos, ji daro klaidų, tačiau būtent ši knyga, vietomis pateikianti medžiagą skubotai ar ne visai sklandžiai, sukėlė Holokausto tyrimuose tikrą perversmą.

Priežastis ta, kad tos knygos reikėjo seniai. Tik turėdami tokią knygą, taigi žinodami visą teisybę, galime Holokaustą tyrinėti, skirstyti periodais, daryti prielaidas ir išvadas. Tokios knygos nebuvo. Mes nežinojome žudikų vardų, o kas žinojo tylėjo: „ne mano tai reikalas“. Dar kiti žinojusieji turėjo „argumentų“ žudynėms pateisinti: žydai Lietuvą pardavė bolševikams, žydai komunistai, žydai žudė lietuvius, trėmė į Sibirą. „Ešelonų broliai…“ – tai vien lietuviai, nors kai kuriose prisiminimų knygose šmėsteli žydiškos pavardės, epizodai. Pažymėtina, kad „žydai trėmė lietuvius“ – paprastai teigiama tokių, kurie apie tremtį žino iš nuogirdų, nes buvę tremtiniai labai gerai prisimena tuos, su kuriais šalo ir badmiriavo prie Laptevo jūros ar Vorkutoje.

Kas paskatino, dar knygai nepasirodžius, kelti triukšmą, smerkti autorę, neva išdavusią tautą? Nejaugi tai, kad supainiojo kai kuriuos istorinius faktus ar paskleidė klaidingą informaciją, neva įėjimas į Panerių muziejų kainuoja 3 eurus, kai iš tikro jis nemokamas? Gal ką sutrikdė netiksliai išversta dokumento citata, papiktino naivus klausimas: kodėl muziejuje toks trumpas aukų sąrašas (kompetencijos stoka – iš kur jį gavus?)… O gal kam nors nepatiko sukonstruoti, tiesmuki dialogai su E. Zuroffu ar neskoningas žodžio „priešas“ vartojimas („Kelionė su priešu“), kai pagal prasmę žodis turėtų būti rašomas kabutėse, nes E. Zuroffas nei prisistato kaip priešas, nei toks esąs.

Pasirodo, kad susierzinimo priežastis yra ne raiškos priemonės, ne stilius ir ne medžiagos pateikimas. Pasipiktinimą sukėlė knygoje paminėti faktai, o svarbiausia – vardai! Faktai buvo minimi kituose veikaluose, kartais pateikiami ir vardai, bet šioje knygoje vardų tiek daug, o faktai, tokie siaubingi, pateikiami visi kartu, kad, žinote, nejauku. Neįtikėtini faktai, bet tikri vardai. Ir nuorodos į dokumentus, tardymo protokolus.

Pabandykime pretenzijas suskirstyti kategorijomis.

Vanagaitė juodina lietuvių tautą. Lietuviai žudynių nevykdė, na, gal kokie pavieniai atmatos. (Jonavoje žudynėms vadovavo J. Jurevičius –buvęs karininkas, turėjęs aukštąjį išsilavinimą).

Jeigu žudė tuos žydus, vadinasi būta dėl ko. Žydai – komunistai, Lietuvą pardavė bolševikams. Žudynės – kerštas už trėmimus (pavyzdys: „trėmimui vadovavo du žydai. Ištrėmė nėščią moterį, kuri vagone mirė. Vyras todėl žiauriai susidorojo su kaimynystėje gyvenusiais žydais). Čia verta priminti, kad tremiant paprastai dalyvavo keturi ginkluoti vyrai. Matyti, minėtą kartą du buvo žydai, kas kiti du – nesvarbu.

Na gerai, buvo tie keli tūkstančiai išgamų, kurie šaudė. Jie senai nuteisti, mirę ir jų nebėra. Koks tikslas dabar kelti šitą temą?

Aš nežudžiau, mano tėvas nežudė, tad atsikabinkite, palikite mane ramybėje.

Negalima taikyti kolektyvinės ir tautinės atsakomybės. Jei pradėsime aiškinti kiek lietuvių dalyvavo žydų naikinime, o kiek vėliau žydų dalyvavo lietuvių naikinime? Tai niekada nesibaigs

Vanagaitė tegu manęs nevadina žydšaudžiu saviškiu, aš ir mano giminė nešaudė. Nešaudė ir likę 99.9% lietuvių. Reikia ją paduot į teismą.

Pastaroji nuomonė – itin paplitusi. Čia kiek glumina ir autorės pozicija. Jos giminėje nebuvo žudikų, na dėdė lyg kažkokiu būdu kiek susijęs, bet nei žudė, nei varė prie duobių, tik vadovavo Panevėžio savisaugos batalionui… Senelis nežudė, tik sudarė žydų sąrašą… O jeigu būtų buvę giminėje žudikų, autorė nerašytų tokios knygos. Kodėl, Rūta?

2011 metų rudenį Vilnių pasiekė Gyvybės žygis iš Vokietijos miesto Tiubingeno. Senamiestyje, buvusioje geto teritorijoje, į negausiai susirinkusiuosius kreipėsi pastorius J. Bittneris: „Mes esame atsakingi už tai, kad lietuviai buvo įtraukti į žydų žudynes. Mes, kaip žudikų palikuonys, privalome atsiprašyti. Privalome pasakyti žodžius, kurių mūsų tėvai ir seneliai nesugebėjo pasakyti.“ Pastorius žino, kad tokius žodžius ištarti nėra lengva, nes tai, kas įvyko, yra neatleidžiama, nuo jo negalima pasislėpti ar pabėgti. „Neperrašoma“,– taip pavadino savo traktatą prancūzų filosofas Vladimiras Jankelevičius. Filosofas gavo laišką iš Vokietijos. „Aš nieko nežudžiau, – rašė po karo gimęs Wiardas Rawelingas. – Kad esu vokietis, tai jokia mano kaltė ar nuopelnas. Tikrai neturiu nieko bendra su nacių nusikaltimais, bet mano sąžinė nėra rami. Mačiau per televiziją „Naktį ir rūką“[1] ir tapau tos žmoniškumo nakties, to neįtikėtino barbariškumo liudininku. Nesakiau apie tą siaubą nei tėvams, ne ir bet kam pasaulyje. Gal todėl jis taip mane persekioja.“ „Brangus drauge, – atsakė jaunuoliui Jankelevičius, – gavau laišką, kurio laukiau trisdešimt penkerius metus. Jūs vienintelis radote žodžius, kurių stokoja visos formulės. Jei teks būti Paryžiuje, skambinkite prie mano buto durų. Mes sėsime prie fortepijono visi trys – mano žmona, duktė ir aš, ir grosime, grosime jums“.

Jaunuolis vokietis laikė save tautos dalimi, jis jautė gėdą dėl savo tautos. Ar lietuviai save laiko tautos dalimi? Kurgi ne – kai laimi „Žalgiris“, prie jų automobilių plevėsuoja trispalvės, jie saliutuoja petardomis, mūsiškiai laimi. O juk ne jie, ne jų broliai įmetė tritaškį ar įmušė įvartį. Betgi tai mūsiškiai! O taikius beginklius žmones žudė, na kažkokie atmatos, sauja niekšelių, o gal net nežudė, viską sugalvojo tie žydai…

Kodėl tokių gėdingų pareiškimų negirdime iš Vokietijos? Ar visi žino, kad vokiečiams teko praeiti skausmingą denacifikacijos procedūrą, savotišką šoko terapiją? 1946 m. jiems buvo liepta atkasti žuvusiųjų „Mirties maršo“ metu kūnus perlaidojant juos kapinėse. Prižiūrint sąjungininkų kariškiams, vietos gyventojai – vyrai ir moterys – rankomis pernešdavo irstančius kūnus į iškastus kapus. To neįvyko Lietuvoje. Nusikaltėliai net ne visi buvo nuteisti. Buvo ir išteisintų… Žudikų palikuonys ne visada žino, kas buvo jų seneliai. O jeigu žino, kad seneliai buvo dori žmonės, nežudė dėl pūkinės pagalvėlės ar krištolo vazelės ar aukso dantų, tai leidžia sau atsiriboti nuo tų, kurie tą darė. Tie – ne mūsiškiai. Mūsiškiai meta į krepšį, mūsiškiai muša įvarčius, veržiasi į Euroviziją, tad balsuokim kartą ir du, ir tris – nesvarbu, kad tik patektų, kad tik garsintų Lietuvos vardą!


[1] Pirmas dokumentinis filmas apie koncentracijos stovyklas (Rež. Alain Resnais,1952). Prancūzijoje įtrauktas į mokymo programas. Lietuvoje pirmąkart rodytas 2005 m.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.