Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Dr. Giedrius Alkauskas sujungė dvi aistras – matematiką ir muziką

Geriausias MIF dėstytojas tikisi, kad per šiuos porą metų pasirodys patys geriausi jo karjeroje matematikos darbai. Nuotrauka iš asm. archyvo

Dr. Giedrius AlkauskasMatematikos ir informatikos fakulteto dėstytojas, savo gyvenimą dalija į du etapus: vienas skirtas muzikai, kitas – matematikai. Kiekviename etape jis stengiasi nuveikti kuo daugiau. Apgintos dvi mokslų daktaro disertacijos, išleistos dvi kompaktinės plokštelės, surengti autoriniai kūrybos vakarai, padaryti keli išradimai matematikos moksle, planuojamas parašyti vadovėlis. Ir tai dar ne viskas. „Dabar – patys geriausi metai, ir per šiuos porą metų pasirodys patys geriausi karjeroje matematikos darbai“, – žada geriausias MIF dėstytojas. O pats smagiausias ir didžiausią pasitenkinimą jam teikiantis pedagoginis darbas – kurso „Muzika ir matematika“ skaitymas. Jį dėstydamas dr. G. Alkauskas sujungia dvi savo aistras – matematiką ir muziką.

Kokius kursus ir kokių specialybių studentams dėstote?

Dėstau aukštosios matematikos pratybas pirmakursiams – finansų ir draudimo matematikos, programų sistemų, informatikos, taikomosios fizikos, telekomunikacijų fizikos ir elektronikos studentams. Taip pat bendrą universitetinį kursą „Muzika ir matematika“, į kurį susirenka įvairių fakultetų studentai. Tai man svarbiausias ir maloniausias pedagoginis darbas. Visada šio kurso klauso labai daug matematikų, informatikų, fizikų, chemikų, gamtininkų, medikų, nemažai filologų, filosofų, pasirenka ir iš Užsienio kalbų instituto, Orientalistikos centro, Komunikacijos, Istorijos fakultetų. Tiesa, iš Teisės, Ekonomikos fakultetų bei TSPMI nesu turėjęs nė vieno studento, ir šių metų pavasario semestre nėra nė vieno iš minėtų trijų padalinių.

Kaip sutikote žinią, kad esate išrinktas geriausiu dėstytoju? Ar Jums tai svarbu?

Labai svarbu! Kai pradėjau dėstyti bendrą universitetinį kursą, labai susidomėjau, kuo gyvena kiti Vilniaus universiteto fakultetai. Turiu prisipažinti, kad kaip koks Gogolio revizorius slapčiomis buvau nuėjęs keletą kartų į kitus BUS‘us, įsimaišęs tarp studentų. Labai smagu pamatyti kitų padalinių gyvenimą.

Esu visiškai tikras, kad mūsų fakultete geriausių dėstytojų yra labai daug. Na, gal mano stiprybė ir kartu silpnybė yra ta, kad retai kada jaučiuosi psichologiškai užtikrintas, labai nerimauju, ar studentams patinka, tad stengiuosi visada viską daryti kiek galima atsargiau. Todėl labai liūdžiu, jei kur randu kritišką atsiliepimą, ypač iš studentų, kurie nebuvo tokie pareigingi. Vieną atvejį pamenu puikiai. Viena studentė viešai „Facebooke“ parašė, kad mano kurso kitiems nerekomenduoja. Buvo labai skaudu, nes puikiai pamenu jos pristatymą, kuris padarytas gana atmestinai. Bet, aišku, nuoskaudos nejaučiu ir negaliu iki galo įsijausti į kito žmogaus motyvus ar jausmus. Dar turiu nelemtą polinkį nematyti penkiasdešimties puikių atsiliepimų, o graužtis dėl vieno kritiškesnio.

Apgynėte net dvi disertacijas. Tad galima Jus vadinti mokslų daktaru kvadratu?

Čia yra tikras paradoksas! Savo gyvenimą daliju etapais, kurie trunka apie metus ar dvejus, ir kas antras tų etapų yra skirtas matematikai, o kas antras – muzikai. Dabar jau galiu tas dvi veiklas derinti ir bent jau minimaliai vykdyti greta, dažnai tos dvi veiklos dabar persidengia, bet anksčiau tai buvo visiškai neįmanoma. Taip jau nutiko, kad 2004-aisiais išvykau į matematikos doktorantūrą Notingamo universitete, bet jau po pusantrų metų dingo bet koks susidomėjimas matematika – tai reiškė, kad grįžta muzikinis periodas. Laikinai sustabdžiau studijas Notingame, grįžau į Vilnių, čia įstojau į doktorantūrą. Muzikinio periodo pabaigoje 2006-ųjų lapkritį įvyko mano kūrybos vakaras. Paskui vėl grįžo ir susidomėjimas mokslu. Grįžau į Notingamą, ten apgyniau daktaro disertaciją, gavau podoktorantūros stažuotojo vietą Vokietijoje ir vėliau Austrijoje, o dar po trumpučio muzikinio epizodo (2009-ųjų spalį įvyko antrasis koncertas), prieš išvykdamas į užsienį, iš kitų straipsnių apsigyniau antrąją disertaciją Vilniaus universitete.

Kaip manote, kas dėstytoją paverčia autoritetu studentų akyse?

Labai svarbu nuoširdumas, paprastumas ir lygiavertiškumas. Amžius – labai sąlyginis dalykas. Tad bendrauju su studentais, ir bendrauju atsargiai, juk tai gali būti labai jautrūs ir kūrybingi žmonės, bet kartu visada tikiuosi, kad jie įžvelgs ir dėstytojų kūrybiškumą ir jautrumą, gaivališkumą ir vitališkumą, nesvarbu, kad jiems ne 19, o 37 ar net 60 metų.

Kokie studentai Jums patinka, Jus žavi, o kokių – nenorėtumėte matyti?

Beveik visi studentai man patinka. Aišku, jie patriukšmauja, ypač pirmakursiai fizikai, ir kuo gabesni, tuo garsiau. Po „Muzikos ir matematikos“ kurso labai mažai telieka tokių studentų, su kuriais toliau bendrauju. Šis reiškinys mane kartais liūdina, nes kurso metu atrodo, kad studentai ir domisi, ir klausosi, tad bandau, jei netyčia sužinau, juos ir su gimtadieniu pasveikinti, ir padėti, jei matau, kad studentas kuriam laikui prarado motyvaciją ir svarsto apie studijas ir tolesnes jų perspektyvas. Suprantama, kad jų studijos tęsiasi toliau, jie turi naujus dėstytojus, bet kartais norisi, kad ir jie gatvėje sutikę atpažintų, o juk dažniau tik aš juos gatvėje atpažįstu.

Ko reikia šiandieniniam matematikos mokslo dėstymui? Ar šiame moksle inovacijos randa savo vietą? 

Reikia tik labai gerų programų ir gero kompiuterio. Bet svarbiausia – geras dėstytojas. Tarp matematikų, kad ir kokie jie būtų inovatyvūs savo moksle, palyginti su humanitarais, yra likę dar labai daug konservatyvumo. Galiu palyginti muzikologų konferencijas, kur jie moka padaryti nuotaikingus ir suprantamus pranešimus, su matematikų, kur dažnas pradeda gilintis į įrodymo detales, nors didžioji dalis auditorijos jų negali sekti. Nemaža dalis matematikų priešinasi naujai madai – pranešimų darymui su prezentacija. Tad matematikai konservatoriai savo pranešimus skaito senoviškai, su kreida ir lenta. Aš pats visada darau pranešimus su paruoštomis skaidrėmis, bet metodo pavojus puikiai žinau, tad reikia stengtis papasakoti kuo mažiau, bet lėčiau ir kuo nuosekliau.

Kokia Jūsų sėkmingos paskaitos paslaptis?

Tikrai gaunu labai daug komplimentų. Po paskaitų visada parašau visiems studentams bendrą laišką ir aptariu tai, kas buvo paskaitoje, kad ir nebuvę joje galėtų pasiskaityti ir įsigilinti. Tie laiškai būna gana ilgi, bandau ir pajuokauti, bet daugiausia kiek galima paprasčiau išaiškinti gana sudėtingus dalykus.

Šiais metais planuoju pradėti rašyti vadovėlį, jis turėtų būti originalus, norėčiau, kad naujame vadovėlyje atsispindėtų ir praktinė muzikanto patirtis, ir kad jis turėtų platesnį literatūrinį ir poetinį kontekstą.

Ar Jums svarbu grįžtamasis ryšys? Ar skatinate diskusijas? Ar skatinate studentus turėti savo nuomonę, savo požiūrį ir jį išreikšti?

Grįžtamasis ryšys labai svarbus. Kartais naiviai tikiuosi, kad tas ryšys išliks ir pabaigus skaityti kursą, po egzamino, nors tai, deja, nutinka tik su labai maža dalimi studentų.
Taip, skatinu studentus reikšti savo nuomonę. Bet žinau, kad studento sąmonė kartais būna skaidresnė nei mano, ir jam taip pat naivios gali pasirodyti kai kurios mano mintys.

Ko netoleruojate darbe su studentais? Ar įmanoma per Jūsų egzaminą nusirašyti?

Deja, per mano egzaminus ir kontrolinius nusirašyti kartais galima. Esu tikrai labai pastabus ir tokius atvejus visada pamatyčiau, bet negaliu per save perlipti, būti sekliu-detektyvu žeidžia mano orumą ir yra labai nejauku. Sąžiningumas turi būti, bet ir patys studentai turėtų jausti savo pareigas. Beje, matematikoje nusirašymo klausimas yra ne toks aktualus. Iš tiesų, jei tik gerai suprantu, tam, kad studentas būtų pripažintas nesąžiningu, reikia jį pagauti su įkalčiais. Bet dažnai užtenka vien pažiūrėti į egzamino atsakymų lapą, kad bet koks matematikas profesionalas iškart viską apie nusirašymą suprastų.

Ko sau kaip dėstytojas neleidžiate dirbdamas su studentais?

Aišku, tiems studentams, kurie lanko paskaitas, įdėmiai klausosi, rašo laiškus su dalykiniais klausimais, jaučiu didesnę simpatiją, bet niekada negaliu leisti, kad asmeninė simpatija ar kiti su studijomis nesusiję dalykai kaip nors darytų įtaką vertinimui ar objektyvumui. Niekada negaliu kreiptis į studentą iš aukšto ar familiariai. Teko keletą kartų susidurti ir su apgaulės atvejais, kai studentas pamelavo, kad negali rašyti kontrolinio, nors tikrai galėjo. Tada reikia elgtis pagal studijų nuostatus, bet visada tokiais atvejais kritikuoju tik konkretų atvejį ir poelgį, jokiu būdu ne pačią asmenybę, apie kurią tikrai neturiu ir negaliu turėti viso supratimo.

Kokie Jūsų pastebėjimai – studentai, su kuriais dirbate, koks jų pasirengimo lygis, gerėja ar prastėja?

Jei spręstume pagal dešimties metų patirtį – ne, neprastėja. Negaliu skųstis studentais – taikomosios fizikos, finansų ir draudimo matematikos, medicinos, psichologijos, filologijos, chemijos, gamtos mokslų studentai, kurie renkasi kursą „Muzika ir matematika“ arba lanko aukštosios matematikos pratybas – tikrai labai geri! Mūsiškiai informatikai – šiek tiek silpnesni. Silpnesni yra ir kiti fizikai – branduolio fizikos, telekomunikacijų fizikos ir elektronikos. Aišku, ir aš toli gražu nesu pats griežčiausias dėstytojas: visi, kurie ateina į egzaminą ir atsiskaito privalomus darbus, egzaminą išlaiko, bet ne kartą mane nustebino studentų kūrybiškumas, kruopštumas ir pareigingumas. Kartais pamatau, kokie skirtingi santykiai mūsų fakultete, palyginti su kitais padaliniais. Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetų studentų rašto darbai visada būna gerokai kruopštesni ir tvarkingesni nei mūsiškių studentų. Geroji pusė ta, kad galbūt mūsų fakultete daugiau demokratijos. Tas atmestinumas gali būti ir familiarumo ženklas, rodantis, kad studentai draugiškai bendrauja su dėstytojais, ir jei bus kokių pastabų, atneš kitą, geresnę darbo versiją.

Dr. Giedrius Alkauskas muzikinės medžiagos eskizų pavidalu turi dar trims kompaktinėms plokštelėms. Nuotrauka iš asm. archyvo

Esate ne tik matematikas, bet ir kompozitorius. Dėstote muzikologiją, muziką, akustiką.

Taip, BUS dalykas „Muzika ir matematika“ sujungia matematiką, muzikologiją (muzikos istoriją ir teoriją) bei pačią muziką (muzikos literatūrą). Jaučiuosi kompetentingas kaip matematikas ir muzikologas, tad tos kurso dalys, kurios yra iš šių sričių – derinimai ir dermės, instrumentų lygtys, psichoakustika, garso sintezė, Furjė analizė, elektroninė muzika, simetrija, forma muzikoje, muzikos istorija – yra malonios dėstyti, visada medžiagos yra daugiau, nei spėju pateikti. Bet kaip muzikas praktikas, kaip kompozitorius, nesijaučiu pajėgus to pristatyti viešai. Aišku, harmonijos šiek tiek išeiname. Bet tiek, kiek pats taikau kūryboje, viskas ateina iš patirties, estetikos, keistų pojūčių, eksperimentų, nuojautų, kažkokio pasąmoninio vedimo, nerimo ir ilgesio, tad praktiškai kompoziciją ir muzikos teoriją dėstyti nei esu pajėgus, nei mokėčiau – ir pats nuolat mokausi iš meistrų.

Kuo Jums svarbi muzika ir kuo save labiau laikote: matematiku ar kompozitoriumi?

Su muzikantais jau išleidome dvi kompaktines plokšteles. Bet šiuos ir kitus metus dar skirsiu matematikai. Dabar – patys geriausi metai, ir per šiuos porą metų pasirodys patys geriausi karjeroje matematikos darbai. Tad po poros metų grįšiu prie muzikos – muzikinės medžiagos eskizų pavidalu turiu dar trims kompaktinėms plokštelėms. Nėra visiškai nieko bendro tarp mano mokslinės ir muzikinės veiklų! Gal tik bendri psichologiniai bruožai: didžiulė pagarba autoritetams, savikritika, perfekcionizmas ir kartais tas malonus jausmas, kad pavyko kažką padaryti, po kuo kartais ir kompozitorius Musorgskis, ir matematikas Jacobi pasirašytų.

Kokie dar Jūsų pomėgiai?

Su draugais du kartus per savaitę žaidžiame protų kovas komandoje „O mažiukas“. Daile užsiėmiau labai trumpai, tikrai mėgėjiškai, ir tik tam, kad turėčiau šiek tiek iliustracijų antrosios kompaktinės plokštelės „Užburtas laikas“ knygelei. Kuriu eiles ir apsakymus, čia ambicijos didesnės. Daugiausia rašau humoristinius tekstus. Labai mėgstu bendrauti su vaikais. Taip pat kaupiu muzikos įrašus – turiu apie 1100 CD, 400 vinilinių plokštelių ir 100 audiokasečių. Dukart per savaitę žaidžiu krepšinį, labai domiuosi NBA ir krepšinio statistika, sergu už krepšininką LeBroną Jamesą nuo pat jo karjeros pradžios. Be jo komandos Clevelando „Cavaliers“, sergu už Lietuvos krepšinio ir Vokietijos futbolo rinktines. Vaikštau į turistinius žygius, kurie man lyg meditacija.

Ar užtenka paroje valandų, kad tiek visko spėtumėte nuveikti?

Valandų tikrai užtenka. Labai stengiuosi nepalikti darbuose net mažiausios klaidelės, tikrinu ir pertikrinu viską daugybę kartų, daug laiko skiriu mokslinio straipsnio dizainui, o muzikoje dažnai neišsirenku, kokią harmoninę slinktį naudoti. Ilgai bandau ir žiūriu, kuri iš jų tinkamesnė – kartais atrodo vienaip, kartais – kitaip. Tad nors ir esu fiziškai visiškai sveikas, tikrai gana stiprus ir ištvermingas, emociškai nuvargstu labai greitai, ir darbų sparta bei pats darbingumas nėra itin didelis.