J. Melnikas: skaitymas – pramoga ar (ir) savęs ieškojimas?

„Mano mąstymas yra sinkretiškas. Nors pagrindinė šio pokalbio tema yra skaitymas, tačiau kalbëti vien apie tai neišeis, nes viskas gyvenime yra susiję. Kalbantis apie skaitymą, veriasi daugybė įvairių problemų“, – pradeda pokalbį Jaroslavas Melnikas. Iš tiesų, per skaitymą, anot jo, veriasi patys įvairiausi būties klodai. Rašytojui  svarbus klausimas, kas ir kodėl turėtų būti skaitoma, ko siekiama vienokia ar kitokia literatūra, ką ji atveria apie pasaulį, žmogų.

Kita svarbi mūsų pokalbio tema – medijų amžiaus problematika. Kai informacijos gausoje yra sunku atsirinkti, žmogus tampa tarsi bejėgis, bestuburis, neįgalus susitelkti ne tik į rimtos literatūros skaitymą, bet ir gilesnį mąstymą. Jaroslavo Melniko teigimu, vienintelis kelias yra riboti laiką tinkle, valios pastangomis vis nuo jo atsijungti.

Kas Jums yra skaitymas? Kokia Jūsų skaitymo įpročiai? Ar galėtumėte įvardyti svarbiausias savo gyvenimo knygas?

Kokios yra svarbiausios mano gyvenimo knygos? Sunku pasakyti. Yra įvairių rašytojų, galbūt labiau filosofų, kurie man padarė įtaką. Kai kalbame apie tikrą skaitymą, o ne apie skaitinėjimą, reikia kreipti dėmesį, kaip skaitymas veikia asmenybę. Tikra literatūra turi veikti asmenybę.

Viena svarbiausių man Carlo Gustavo Jungo pavardė. Per savo archetipų teoriją Jungas labai giliai supranta žmogaus sielą. Jo kalba man yra suprantama ir tai absoliučiai atitinka mano žmogaus suvokimą. Taip pat anksčiau mane giliai paveikęs buvo F. Nyčė. Dabar į jį žiūriu labiau kritiškai, bet tenka pripažinti, kad jis yra genijus. Iš grožinės literatūros rašytojų man svarbus yra F. Dostojevskis, G. Orwelas…

Kadaise aš labai daug skaičiau. Galbūt labiau turiu omenyje sovietinius metus. Knygų nebuvo daug, dauguma jų buvo neprieinamos, bet skaitymas tuomet kažkodėl buvo prasmingesnis. Neturėjome didelio pasirinkimo, ideologinė literatūra mūsų nedomino. Buvo tik keletas tikrų rašytojų, kuriuos skaitė absoliučiai visi. Nes tai buvo vienintelis langas į dvasią, į laisvę. Prisimenu, Justino Marcinkevičiaus poezija išeidavo 100 000 tiražu. Šiandien tai atrodo kaip fantastika. Nebuvo kaip dabar, kai Internete ar Knygų mugėje matai tūkstančius rašytojųs ir problema atsirinkti.

Žmogus turi daug skaityti jaunystėje, nes tuo metu formuojasi asmenybė. Netgi nereikia skaityti daug rašytojų, reikia atrasti pačius svarbiausius, kurie kurtų asmenybę.

Sakote, kad kai nebuvo gausos skaitymas buvo prasmingesnis… Išaugusi pasirinkimo galimybė neatnešė prasmės…

Dabartinė gausa yra didelė problema. Per didelio informacijos kiekio problema atsirado prieš 10-15 metų. Anksčiau buvo didžiulis alkis. Žmonės tiesiog troško kur nors gauti dvasingą knygą ir negalėjo. Kai po universiteto nuvažiavau į Maskvą mokytis Gorkio vardu Literatūros instituto aspirantūroje, staiga gavau priėjimą prie specialiųjų fondų, kur buvo saugoma draudžiama literatūra. Įsivaizduokite, ten netgi Nyčė ir Froidas buvo paslėpti!

Jūsų paties romane „Tolima erdvė“ taip pat svarbus yra slaptų saugyklų motyvas.

Iš tiesų, čia yra autobiografinis momentas. O knygoje yra cituojami saugykloje slepiamo poeto intarpai, kurio eilėraščiuose dažnai minimas žodis šviesa – žodis, kuris apakintai visuomenei nėra suprantamas. Tai jiems yra tarsi kita realybė, apie kurią perskaičius pradedama mąstyti, įsivaizduoti. Taigi. kad žmoguje gimtų mintis, apie tai, ko per gyvenimą nėra pajutęs, reikia, kad jis apie tai paskaitytų. Žinojimas, kad egzistuoja kita realybė, kelia grėsmę totalitarinei visuomenei.  Ydinga sistema gali egzistuoti tik todėl, kad tiesa yra paslėpta.

Todėl tokio tipo sistemose ir slepiamos knygos. Taip buvo Sovietų sąjungoje. Bet ne tik knygos slepiamos. Tam tikrų radijo stočių buvo trukdama klausytis. Buvo uždraustos diskusijos tam tikromis temomis. Romane Maša, arba Postfašizmas taip pat kalbu apie tai. Žmonėms įteigta idėja, kad yra gyvūnai „storai“, turintys žmogaus kūną. Kai atsirado žmonių, prakalbusių, kad „storai“ galbūt  žmonės ir, vadinasi, negalima su jais elgtis kaip su gyvūnais, sistema išsigando ir pradėjo persekioti „tiesos nešiotojus“.

Bet dabar susiduriame su kita problema. Nebėra specialiųjų fondų ir niekas kaip ir netrukdo (demokratinėse valstybėse) kalbėti ką nori, bet užtenka žmogų užversti begalybe informacijos ir jis pasijus pasimetęs. Nereikia slėpti – vis tiek jis neskaitys! Tai mūsų laiku paradoksas.

Tiek Aldousas Huxley, tiek Georgas Orwelas savo kūriniuose įžvalgiai nuspėjo, kokia visuomenė gali egzistuoti ateityje. Bet jie prognozavo skirtingą ateitį. Anot Huxley, Orwelas gyveno tais laikais, kai buvo aišku, kad kažkur yra tiesa, bet ji paslėpta. Sistema nori paslėpti tiesą ir vietoje jos žmonėms pateikti melą, iškreiptą vaizdą.

O dabar savo visuomenėje šitos problemos nebeturime. Bet tam tikra prasme tai irgi yra problema. Anot A. Huxley, dabar atsirado kitoks žmogaus tipas, kuriam tiesa tiesiog nereikalinga. Jis nori gyventi patogiai, jausti malonumą, daugiau nieko. Tiesa tam tik trukdytų.

Orwelas dar negalėjo pramatyti to, ką veliau pramatė Huxley, kuris jau galėjo pajausti mūsų dabartinę visuomenę. Išsivysčius technologijoms, ekonomikai žmonės gali gyventi pakankamai komfortabiliai. Jeigu žmonės gyvena gerai, nejaučia nepritekliaus, gali atsipalaiduoti, nueiti į populiariosios muzikos koncertą, paskaityti meilės romaną, kam tada bereikalinga tiesa? Žmonės netgi nesupranta, apie čia kalbama.

Tiesos alkiui reikalingas tam tikras stygius…

Tikra literatūra yra kalbėjimas apie tiesą. Tai nėra atsipalaidavimas, tai yra dvasinis darbas. Ačiū Dievui, ir dabar, tam tikro komforto laikais, atsiranda žmonių, kurie skaito rimtąją literatūrą. Yra tokių skaitytojų, bet mažuma.

Vartotojiškos visuomenės žmogus kultūrą yra įpratęs vartoti. Tokiam žmogui rimta literatūra, rimtas menas tampa tarsi nebereikalingi, nes tai neteikia pramogos. Bet netgi pažiūrėję į XIX a., kur tarsi gyveno dvasingi žmonės, parašyta daug literatūros šedevrų, suprasime, kad ir tada alkstančių tiesos žmonių buvo mažuma. Net ir F. Dostojevskis anais laikais nebuvo toks garsus kaip dabar. Tuomet visoje Rusijoje galėjo skaityti apie 10 tūkstančių gyventojų. Iš jų rimtą literatūrą skaitė apie du tūkstančius žmonių.

Na, dabar visi moka skaityti. Bet ar skaitys? Ir ką skaitys? Štai  kur klausimas. Žmogus dar niekada negyveno aplinkoje, kurią formuotų internetas, kur vos gimę vaikai žaistų su planšetiniais kompiuteriais. Prancūzijoje mama su maždaug trejų metų vaiku nuėjo į knygyną. Vaikas paėmė knygą, atsivertė ir tarsi bandydamas didinti tekstą išmanaus telefono ekrane, pradėjo liesti puslapius. Pamatęs, kad knygos šriftas nekinta, pradėjo verkti. Vaikas yra pirmiau pažinęs išmaniąsias technologijas, o ne popierinę knygą. Mes nežinome, į ką visuomenę nuves šie procesai. Turbūt esame paskutiniai dinozaurai, gyvenę be interneto.

Taip pat dėl interneto atrofuojasi žmogaus įgūdis atsiminti, nes jau pasąmonėje pradeda glūdėti mintis, kad informaciją bus galima vėl ir vėl iš naujo rasti vos prireikus. Net mokyklose labiau lavinamas ne gebėjimas atsiminti, o ieškoti…

Internetas šiandien yra tarsi stebuklas, kuris leidžia viską sužinoti tą pačią akimirką, nereikia važiuoti į biblioteką, bet toks informacijos srautas, kokį turime jau dabar, neatitinka žmogaus smegenų galimybių.

Iš kitos pusės, visose srityse auganti gausa sukelia infliaciją, o tai reiškia mažėjantį kiekvieno objekto svorį, žmogaus apimtis nebesugeba apdoroti ne tik to, kas buvo skaityta, bet netgi ir vietų, kuriose lankytasi, fotografuota. Internetas tarsi tampa netgi asmeninės atminties talpykla. Facebookas kartas nuo karto pasiūlo įsimintiniausias tavo metų nuotraukas, o kai kurių iš jų net pats nebeatsimeni. Kažkas už tave patį atrenka prisiminimus.

Taip pat žmonės naudojasi kompiuterinėmis programomis, kurios primena, ką vieną ar kitą dieną reikia daryti. Socialiniuose tinkluose pagal interesus mums atrenkami renginiai, į kuriuos turėtume eiti. Smegenys ilgainiui atpranta pačios dirbti…

Tai vėlgi yra tam tikras asmenybės atrofavimasis…

Kai žmogus tampa priklausomas nuo technologijų, asmenybės faktiškai nebelieka. Čia pasirodo tamsioji pusė. Baisiausia, kai žmogus atpranta pats mąstyti, planuoti.

Taip pat mūsų gyvenime viskas virtualėja, ypač čia reikėtų kalbėti apie knygas. Viskas persikelia į ekraną ir vis mažiau dalykų galime pačiupinėti, pajausti…

Manau, kad materialinio substrato praradimas veikia mūsų sąmonę. Nors be abejo, negalime teigti, kad internete yra vien minusai. Turi užaugti asmenybė, kuri gebėtų pasirinkti, kiek jai laiko praleisti internete, o kiek atsijungus nuo tinklo. Deja, išsivystė žmogus, kuris nebegeba savęs kontroliuoti, jis yra taip užhipnotizuotas, paveiktas technologijų ir nebegali pats savęs sustabdyti.

O ko reikia žmogui, kad jis dabartinėje padėtyje įgytų stuburą? Jei aplinka, medijos žmogų formuoja bestuburį?

Vienintelis kelias – laikas nuo laiko valios pastangomis atsijungti nuo išorinio pasaulio, nuo tinklo. Aš ir pats namuose turiu du kompiuterius. Vienas prijungtas prie interneto, prie jo praleidžiu tik ribotą laiką, kitas – skirtas vien rašymui. Jei pastoviai būčiau prie kompiuterio, kuris prijungtas prie interneto, būtų labai sunku susitelkti tiek rašymui, tiek gilesniam mąstymui, skaitymui ir pan. Esant tinkle visada yra noras kuo nors pasidomėti, ką nors pažiūrėti.

Žmogus gali save kontroliuoti, bet ne iki galo. Vienas mano pažįstamas prancūzas buvo atsisakęs televizijos, tačiau atvykęs pas mane nuo televizoriaus negalėjo atlipti visą naktį. Aš tuomet jo paklausiau, kodėl jis neturi televizoriaus namuose, jeigu čia tiek daug žiūri. Jo atsakymas buvo, kad būtent dėl šios priežasties ir neturi.

Žmogus tikrai gali pasimesti sraute. Jis turi savęs nuolat klausti, ar visa ta informacija jam yra reikalinga. Tačiau ne kiekvienas jau begali tai padaryti. Jaunoji karta nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be šios informacijos. Toji informacija tikrajam žmogaus „aš“ nėra reikalinga.

Kartais žmogui atrodo, jog jis galės gyventi tarp įvairiausių, su  dabartinėmis technologijomis susijusių daiktų, bet vis tiek išliks nuo jų laisvas. Tai klaida. Žmogaus jėgų pervertinimas.

Dvasinį kelią einantys asmenys paprastai būna gerokai atsiriboję nuo srauto. Jie supranta, kad tai yra pavojinga, jie saugo savo gilumą. Galbūt pirmas žingsnis laisvės link būtų, kad žmogus suprastų pavojų… Didžiausia problema turbūt yra tai, kad žmogus nesupranta problemos.

Labai dažnai vienintelis būdas pasiekti laisvę – bėgti. Na, netgi nuo kompiuterio. Nuo tinklo. „Į kalnus“, „į mišką“. Būtent fiziškai atsitolinti. Bet dabar bėgti nuo pasaulio daug kam reiškia pasirodyti juokingam, nešiuolaikiškam… Bėgti tarsi yra gėda. Tačiau šioje vietoje nėra gėda bėgti, nes tai gali būti vienintelis vaistas. Jeigu žmogus sėdi kalėjime, bus laisvas tik tuomet, kai iš jo išeis. Arba pabėgs. Kartais pabėgimas yra anaiptol ne silpnybė. Iš tam tikrų aplinkybių žmogui pabėgti reikia turėti labai daug jėgų ir drąsos.

Tačiau kartais sunku atskirti bėgimą nuo aplinkybių ir bėgimą nuo savęs…

Tai visai kitas aspektas. Taip, kai žiūrime visą valandą Delfi, mes turime tam tikrą „aš“. Ir mes galvojame kad esame. Bet ar iš tikrųjų tai mūsų „aš“ ir ar esame? Svarbu sau atsakyti į klausimą, kas esi. Tiesą žmogui būtent ir gali parodyti tikra literatūra. Suprasti kas yra tavo tikras „aš“ padeda ir rimtas romanas, ir rimta filosofinė knyga… Tas pats Karlas Jungas kalbėjo, kad yra tam tikras žmogaus vaidmuo visuomenėje, Persona, ir Savastis.

Bet kokiu atveju žmogus visuomenėje turi atlikti tam tikrą vaidmenį..  Neįmanoma gyventi be kaukės šiuolaikinėje visuomenėje. Netgi galima pasakyti, kad Persona, kaukė, skirta apsaugoti vidinį pasaulį. Tačiau Persona gali panaikinti Savastį… Tai labai didelis pavojus.  Ir dažnai tai atsitinka dabartiniam žmogui. Tada praranda save – didžiausia bėda, kuri gali jam nutikti.

Taigi ir čia mes priversti kalbėti apie pabėgimą nuo pasaulio,savęs link. Tą mes darome faktiškai kiekvieną dieną, kaip grįžtame iš darbo, iš pobūvio pas Prancūzijos ambasadorių…  Šitas procesas aprašytas mano apsakyme „Viena diena iš Petrausko gyvenimo“.

O nemažai žmonių netgi namuose nepamiršta, kad jie direktoriai, ministrai, visokių premijų laureatai… Tai yra, jie savo vaidmenį visuomenėje yra giliai sutapatinę su savastimi… Būna profesorių, kurie sužlugtų praradę šį vardą, daug milijonierių pražūtų praradę pinigus. Tada jie ima gerti ar kartis. Geriausiu atveju lankytis pas psichiatrą. Tikrasis žmogus ir lieka tik atėmus pareigybes, padėtį, turtus… Žmogus tikrąjį save gali atrasti tik už išorinio pasaulio ribos. Manau, kad tikra literatūra turėtų kalbėti būtent apie tai. Ji ir kalba.

Banalus klausimas, bet ką žmogui duoda skaitymas?

Neįdomu kalbėti vien apie skaitymą savaime, sakyti, kad skaityti yra gerai,  neskaityti – blogai. Neužtenka vien kalbėti, kad reikia skaityti, svarbu kelti klausimą, ką ir kokiu metu skaityti (iš tikrųjų pramoginė literatūra turi taip pat egzistuoti, kaip egzistuoja pramoginė muzika ir pramoginis kinas – žmogui reikia atsipalaiduoti. Bet ne per daug, nes prasidės bėdos).

Svarbu suprasti kam skaitymas reikalingas. Jeigu kai kurie žmonės iš viso neskaito, ar tai vienareikšmiškai blogai? Ar visi žmonės, kurie neskaito yra blogi?

Būna kaimo žmonių, kurie per gyvenimą neperskaitė nė vienos rimtos knygos, bet jų išmintis kita. Yra išmintingesni už daug tokių, kurie perskaitė tūkstančius knygų. Praeitame amžiuje nedaug kas dar skaitė, kaime buvo gyva folkloro kultūra, o skaityti dauguma nemokėjo. Apskritai skaitymas tam tikra prasme buvo šventas dalykas. Pats žodis buvo suvokiamas kaip šventas. Žmonės netgi mažiau kalbėjo. Mes dabar per daug kalbame, mums nereikia tiek žodžių, nes juose galima pasimesti. Anksčiau žodyje meilė glūdėjo tikras jausmas. Dabar, kai jis tiek daug valkiojamas informacinėje erdvėje, prarado savo pirminį svarbumą.