Laiškai iš kaimo. Ką atsinešame iš savo praeities

Sausio 24-oji

Šį rytą šaltis jau mažesnis, tik 8 laipsniai. Sinoptikai žada staigią oro permainą. Atlydžio visi jau laukiam, nes anticikloninis šaltis be atlydžių laikosi jau nuo gruodžio 28-osios. Bet ir be sinoptinių prognozių šiandien jau matyti, kad oras keičiasi: ant medžių šakų ir aukštų žolynų baltuoja šerkšnas. Tokia didelė šarma atsiranda tada, kai padidėja oro drėgmė… Atidžiau pažvelgus į šių kalendorinių metų pradžios meteorologinius užrašus, nesunku pastebėti ir tai, kad sausis buvo labai saulėtas. Šaltas, bet saulėtas. Dienos, žinoma, trumpos, bet giedra tas dienas tarsi pailgina. Mėnulio pilnatis irgi veikia gerai.

Ko verti štai tokie pastebėjimai, toks optimizmas? Ogi galvoju apie netolimos praeities mūsų sodiečių viduržiemio darbus. Tie vaizdai dažnai iškyla, ir visada juos lydi nostalgija: juk nebegrįš tie laikai… Šitokią žiemą pjaudavo kaimo žmonės ledą ant ežerų, kraudavo į roges ir veždavo į ledaunes. Tą keistą akmeninį statinį šiandien dar galima kai kur pamatyti, pavyzdžiui, Glitiškėse, iš Vilniaus važiuojant Molėtų link, bet ledų čia jau niekas nebekrauna, nes yra šaldytuvai. Veždavo sodiečiai žiemą iš miško malkas, jų reikėjo daug. Veždavo ir akmenis ant ežerų ir upių ledo, kraudavo tokias akmenyčias, kurios ledui tirpstant gražiai nuskęsdavo į dugną.

Kodėl taip darė? Paklauskim žvejų, kodėl jie mažesniuose Trakų ir Molėtų ežeruose ir šiandien štai šitaip gudrauja: plaukia valtimi į ežero vidurį, paskandina ten daug skanaus jauko, inkaruoja toje vietoje mažytę bespalvę plūdę, kuri kitiems nieko nereiškia, o jau kitą dieną susiranda savo slaptavietę ir užmeta meškerę. Laimikis gali būti neblogas, ir žūklės įstatymams nenusikalstama. Žuvį reikia privilioti arba nukreipti jos judėjimą. Akmenyčios upės dugne „sugindavo“ žuveles į venterius, kurių dabar jau niekas nebežino. Venteriai yra ne mėgėjiškos žūklės pabūklai, bet jeigu kas juos prisimintų, ta buvusios patirties rekonstrukcija tikrai nebūtų lengva…

Šiandien visi žiemiški anų dienų kaimiečio darbai atrodo sunkūs ir sudėtingi. Et tada jie buvo įprasti ir malonūs. Ypač saulėtomis sausio dienomis. Svarbiausia yra štai kas: užmirštame ne tik senuosius darbus, bet ir ramybę, kuri tuos darbus lydėjo. Ne atostogaujantis, o dirbantis žmogus kuria ramią ir sakralią kaimo erdvę. Tą ramybę bei pasitikėjimą ir saugojo nuolat pasikartojantis darbų ritmiškumas, atsiliepiantis į metų laikus.

Teisus yra filosofas Arvydas Šliogeris, rašęs, kad išėjimas iš kaimo prasidėjo tada, kai kaimo pirkioje atsirado televizorius. Ir televizorių, ir traktorių galima pavadinti „įdaiktintu darbu“. Kuris esmingai griauna kaimietiško gyvenimo ritmą. Atrodo, kad ir benediktinas vienuolis Bernard‘as Ducruet kalba būtent apie tokią širdies ramybę, apie tokią oikumeną, kurioje žmogus natūraliai paklūsta nekintančiai tvarkai ir paprastų kaimo darbų ritmiškumui. Ir ne apie viduramžius kalba šis vienuolis, o apie 20-ąjį amžių.

Morė ir pavasaris Merkinės globos namuose. Brolių Černiauskų nuotrauka (2016 m.)

Vasario 3-ioji

Šventojo Blažiejaus diena atėjo kartu su vėtra. Kadaise vyskupas Blažiejus buvo sergančiųjų globėjas, o šiandien ablažnyku dzūkai vadina šliaužiančiąją tramažolę. Tas ablažnykas sužydi anksti pavasarį ir labai stipriai kvepia.Šliaužiantys stiebai lengvai įsišaknija, todėl laisvesnius padaržių ar patvorių plotelius ši aromatinga žolė greit užkariauja. Pajudink tokį kukliais melsvais žiedeliais pasipuošusį sąžalyną – ir pajusi stiprų kvapą.

Ne visiems tas dvelksmas patinka, todėl aromatinių gėrimų kūrėjai jį derina prie kitų kvapų. Ir pelynas, jeigu jis vienas, yra labai aitrus, bet kai kartu su kitais žolynais papuola į „Trejų devynerių“ butelį – darosi vaistas. (Vaistinėse „Trejos devynerios“ tikrai pardavinėjamos). Šliaužiančioji tramažolė (ablažnykas) gydo įvairias ligas, net ir gerklės negalavimus. Buvo tikima taip pat kad švento Blažiejaus dieną dvi sukryžiuotos degančios žvakės, priglaustos prie kaklo, irgi jį gydo.

Vasario 5-oji

Žiema traukiasi, nesulaukusi net Užgavėnių. Bet maži pamiškių ežerėliai, per kuriuos neprateka upeliai, dar saugo storą ledą, ir krauti ant jų akmenyčias dar būtų galima. Venterius, žinoma, reikia pamiršti, bet juk prie tų nuskendusių akmeninių kūlgrindų vasarą galėtų slėptis lydekos. (Ir ne tiktai lydekos, ant vandeny besislepiančių akmenų būtinai atsiras įvairūs moliuskai, o jais irgi kažkas smaguriauja. Slėpsis čia ir vėžiai.)

Taigi, pratrauktum pavasarį, ievoms žydint, šalia tų akmens krūsnių spiningo blizgę – ir pajustum smagų smūgį. O atsiminti akmenyčios vietą tau gali padėti orientyrai šiame ir aname krante. Žinoma, čia būtų eksperimentas, bet sėkmės tikimybė yra. Ir negaila man tokią idėją išduoti, nes visokie originalūs eksperimentai nelengvai pasidaro. Pirmiausia, reikia pasiruošti akmenų, maždaug arklio galvos didumo, rogės irgi turėtų būti tvirtos, kažką į jas reikėtų pakinkyti. Be to, ežerėlio dugnas turėtų būti be dumblo.

Radijas kol kas nuo ryto iki vakaro kalba apie šiurkščias vienos partijos klaidas, apie negražias keistenybes Druskininkuose. Visi klausytojai tiesioginiame eteryje piktinasi, o politikos komentatoriai dar paaiškina, kad šitoks kalbėjimas ir yra demokratijos ženklas. Aš, deja, čia matau daugiau entropijos nei demokratijos.Šitas besaikis kalbėjimas, kurio vis dar nelydi kokie nors veiksmai, ir yra entropija: energija išsisklaido ore, ir niekas jos nebesugrąžins, nebepridės prie kokio tikro darbo. Vieningumo ir susiklausymo reikėtų mokytis iš savo tautos istorijos.

Kai kokios nors gamtmeldiškos šventės ritualas visus suvienydavo, kai visi tam tikru metu natūraliai darydavo tą patį, mums nelabai svarbu, ar buvo autokratija, ar demokratija. Buvo egzistencinė būtinybė visiems elgtis vienodai, ir tokia elgsena saugojo ne tik žmogaus išlikimą, bet ir jo gerumą. Deja, dauguma rekonstruotų senovinių ritualų dabar suvokiami kaip pramoga, kaip laisvalaikio linksmybė. O kadaise jie atspindėjo tikrą tautos būseną. Prisiminkime Romualdo Granausko „Jaučio aukojimą“. Bet ne vien apie baimę prieš Gamtos jėgas ar dievus čia reikia galvoti.Kaip galėtume dabar suprasti Dziedus, kurie Dzūkijoje dar buvo švenčiami prieš pusę amžiaus?

Vėlų rudenį, kai visas derlius jau daržinėse, rūsiuose ir svirnuose, iškilmingų sekmadieninių pietų metu dėkojo sodiečiai už derlių ir pagarbiai prisiminė visus mirusius artimuosius. O bažnyčios šventoriuje tą dieną apdovanojami elgetos ir pavargėliai. Šventė labai rami, nepalyginama su Rasomis, o vis tiek visus suvienija ir sujungia. Dėkojimas už derlių yra gerumas.Koks nors burtas ar malda prieš medžioklę yra bandymas kažką palenkti savo pusėn, o atsiprašymas prie nukauto žvėries ir dėkojimas už javų derlių yra žmogaus gerumas.

Rodukos kaime. Brolių Černiauskų nuotrauka (2010 m.)

Supykęs dėl tos akivaizdžios, bet neįvardintos entropijos, perskaitęs, ką savo dienoraštyje apie Dziedus rašo Margionių kaimo šviesuolis, mokytojas Vaclovas Balevičius, klausausi kitos radijo stoties, o čia – ir vėl labai vienašališkas kinologų pokalbis apie šunis. Visą valandą aiškina specialistai, kokios veislės auginamos Lietuvoje (šiuo metu užregistruota net 200 skirtingų veislių), kaip organizuojami šunų grožio konkursai, visokios parodos ir kažkokie topai, kaip šukuojami, dresuojami ir aprengiami kai kurių egzotiškų veislių šuneliai, ir nė žodžio apie kiemsargius. Man jie rūpi, nes mano Bluskis yra kiemsargis.

Prieš keletą metų veterinarijos gydytojas Juozas Miliauskas mano šunelį paskiepijo nuo pasiutligės, nes aplinkui valkiojosi labai nušiurusios lapės, kurių medžioklėliai nušauti nesugeba. Bet dabar abejoju, ar reikia mano Bluskiui kažkokios mikroschemos po oda. Tikriausiai nereikia, jis ir taip savo darbą išmano puikiai. Naktį be reikalo neloja, dieną guli savo būdoj ir prisimerkęs žiūri, kaip iš jo lakataušės lesa kruopas čižylos, bet kėkštui nieko neleidžia paimti, o svečius aploja irgi skirtingai – vienus piktokai, o kitus draugiškai.

Jam jau aštuoneri metai, žino keletą paprastų komandų, paleistas nuo grandinės labai džiaugiasi, bet nė kiek negudrauja, kai reikia vėl prisirišti. Kiemsargis toks ir turi būti, ir nei grandinė, nei paprasta dienotvarkė jam nėra kančia. Todėl, kad jis viską stebi, ir kiemo gyvenime dalyvauja net pririštas. Mato, kur peliauja visai dar jaunas Keršis – Tigris, o kada į svečius pas Keršukę atslenka Slautos Margis. Bluskiui ir tolimi garsai labai svarbu, ne tik vaizdai. Kenčia kiemsargis tada, kai sodyboje ilgai paliekamas vienas, ir žiemą šeimininkas aplanko jį tiktai du ar tris kartus per savaitę.Mačiau keletą tokių vaizdų, kai prieš 13 metų surašinėjau artimesnių ir tolimesnių apylinkių šunis. Pasidariau anketą su 28 klausimais, pakalbinau tų šunų šeimininkus. Darbas pasirodė daug įdomesnis, nei tikėjausi. Rašiau apie tai „Žaliajame pasaulyje“.

Marcinkonių kaime. Brolių Černiauskų nuotrauka (2009 m.)

Rodos, tai jau buvo seniai, bet ir šiandien gerai prisimenu svarbiausią išvadą: kaimo žmonės myli savo augintinius. Į klausimą, kokias komandas šuo supranta, sodietis gali atsakyti, kad tiktai lenciūgą jis gerai žino, daugiau nieko, bet kitą dieną tas nemokytas lenciūginis, žiūrėk, jau maudosi Nemune, o šeimininkas kartu su juo šokinėja ir šūkčioja. Jokių komandų nereikia, jie ir taip vienas kitą gerai supranta.

O kai miškų apsuptame viensėdyje žiemą sodyboje lieka viena močiutė su savo šuneliu, gali taip pasakyti: tu vargsti, šuneli, ir aš vargstu. Ir joks kinologas, joks pamokslautojas nepatobulins štai tokios santarvės. Pamokslauti prie svetimos būdos nesunku, o tu iškentėk kartu su savo įnamiu tikrai melancholiškas žiemos dienas, kai prapuola elektra, sulauk apysveikis pavasario. Tada vėl pamatysi, kaip kartu su tavimi atsigauna keturkojis draugas, nesvarbu, kokio ilgio yra jo grandinė. Reglamentuoti reikia veislinių šunų gyvenimą, bet ne lenciūginių ir ne malkinių. (Malkinis yra mažas kiemsargis, ne didesnis už malkos pliauską).Visi, kurie šiandien viešai samprotauja apie šunų gerovę, yra miestiečiai. Todėl galim jų neklausyti.

Vasario 12-oji

Naktį privertė daug sniego. Lyg ir bando sugrįžti žiema. Todėl vėl prisimenu tai, ką galvojau šaltą viduržiemį… Yra tautos, gyvenančios praeityje. Skaitydami Konstantino Paustovskio kūrybą, galime nustebti, kaip dažnai autorius ir jo herojai yra laimingi tada, kai patenka į tylią, apleistą vienkiemį ar vos vos gyvuojantį kaimelį. Dokumentinėje apysakoje „Meščeros kraštas“ šis talentingas rašytojas atvirai deklaruoja savo pasaulėjautą: štai tokio miškuose pasislėpusio viensėdžio apleistumą, vienišumą ir nykumą aš jaučiu kaip laimę. Šitokią būseną galima suprasti kaip asmenybės bruožą, kaip vieno žmogaus nostalgiją.

Bet juk šitaip galvojo ir Ivanas Buninas („Arsenjevo gyvenimas“), ir Ivanas Šmeliovas („Viešpaties vasara“), ir Michailas Roščinas („24 dienos Rojuje“). O kultūros istorikas Dmitrijus Lichačiovas mokslinėje studijoje apie parkus yra pasakęs šitaip kategoriškai: devynioliktas amžius buvo geresnis už dvidešimtąjį. Tokia buvo mąstančių Rusijos menininkų pasaulėjauta. Prisiminti galima ir Ivaną Turgenevą, ir Michailą Prišviną. Tai, kad vieni liko Rusijoje ir šiek tiek prisitaikė prie sovietinės valdžios, o kiti 1917-ųjų revoliuciją suprato kaip katastrofą ir emigravo nedelsdami, nekeičia esmės. Jiems praeitis yra svarbiau ir žvelgiant į ją iš Paryžiaus, ir iš Meščeros ar Tulos…

Panašių paralelių esama ir mūsų krašte. Juozas Aputis ne kartą yra aiškinęs, kad jis rašė ne apie kolūkinį kaimą, o apie Lietuvos kaimą tais nelemtais kolūkiniais metais. Aišku, kad kaimas tada dar buvo konservatyvi stichija, ir rašydamas ne apie kolūkį, o apie kaimo žmones, galėjai piešti tikrus Žemaitijos bei Dzūkijos archetipus. Taigi, ir Juozui Apučiui praeitis buvo svarbiau. (Kitas dalykas, kad šitaip mąstydamas rašytojas ne viską galėjo išspausdinti, apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje“ stalčiuje išgulėjo 20 metų.)

Praeityje yra daugiau išminties ir tylos. Yra ir geros mistikos. Rašytojas Vladas Dautartas kalbėjo apie mistinę rudens vakaro tylą prie Merkio. Tikroji, iškalbingoji tyla prie Merkio, anot Vlado Dautarto, yra tada, kai iš netolimo kaimo atsklindančius garsus gali įvardinti. Sėdi prie mažo lauželio ir jauti, kaip toli liko Vilnius, Marcinkonių geležinkelio stotis, net ir keliavimas pėsčiomis Puvočių link jau atrodo nerealus, o visi vakaro garsai girdisi tarsi iš praeities. Juos girdi gerai, tuos garsus, gali net atspėti, kas taip vėlai važiuoja vieškeliu ratais, kas vandenį semia iš šulinio, kas šūkčioja ir kieno šuva retkarčiais suloja – visi tie garsai yra kaimo ramybės liudininkai, ir ateina jie tarsi iš praeities… (Čia kai kas gali man paprieštarauti: Vladas Dautartas prie savo upelių važiuodavo automobiliu. Gali būti, bet mes kalbėjomės tada, kai automobilį jis jau buvo pardavęs, į Marcinkonis atvažiuodavo traukiniu, ir tikrai prie Merkio eidavo pėsčias. Jis tada taip sakė: Lietuvoje man dabar yra tik dvi upės – Žeimena ir Merkys. Puvočių kaimo žmones Vladas Dautartas, beje, gerai žinojo, čia buvo ir poeto Prano Raščiaus pirkia.)

Yra tautų, kurios ir šiandien realiai gyvena praeityje.Bet kiek daug tautų ir tautelių pradingo, netgi Europoje. Joms nebuvo lemta sukurti valstybės, o kokioje nors Federacijoje greitai prarado savastį. Pradingo jų patirtis, jų sugebėjimas išgyventi atšiauriomis sąlygomis.

Gerontologai, tiriantys ilgaamžių žmonių gyvenimą, suranda tokį dėsningumą: tos tikrai gyvybingos ir sveikos bendruomenės gyvuoja ne kurortuose, ne turtinguose regionuose, o kalnuose ar sunkiai pasiekiamuose kalnų slėniuose, kur klimatas atšiaurus, o žmogus priverstas daug judėti, grūdintis ir saikingai maitintis. (Gene Stone knygoje „Sveiko gyvenimo paslaptys iš viso pasaulio“ aprašomos penkios Mėlynosios zonos, kuriose labai daug ilgaamžių; knygą lietuviškai išleido Alma littera 2012 m.) Bet juk tokia buvo daugelio tautų netolima praeitis, kurortinė prabanga atsirado palyginti neseniai… Ir dar vieną mažą, bet iškalbingą įdomybę prisiminkime galvodami apie savo protėvių išmintį: pedagogas ir literatas Vytautas Mizeras apybraižoje apie skulptorių Ipolitą Užkurnį („Ilgai gyvuok, ąžuole“) rašo, kad šis talentingas meistras, sėsdamas prie pietų stalo, nesvarbu, kur tas užsakovų stalas būtų, susirasdavo savo medinį šaukštą.