2016 02 29

Mathew N. Schmalz

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Šv. Jonas Paulius II ir celibatas

EPA nuotrauka

Pastaruoju metu iškilus į paviršių žinioms apie Jono Pauliaus II artimą draugystę su ištekėjusia moterimi, filosofe Anna-Teresa Tymieniecka, daugelis komentatorių svarsto, ar nereikėtų peržiūrėti mūsų požiūrio į Karolį Wojtyłą kaip žmogų.

Barbara Latza Nadeau publikacijoje „The Daily Beast“ klausia to, kas tikriausiai rūpi daugeliui: „Ar Jonas Paulius II turėjo slaptą meilužę?“ Nadeau apžvelgia parodymus: Tymienieka neigė, kad buvo įsimylėjusi Wojtyłą, tuo tarpu kiti pripažįsta, jog santykiai tarp abiejų buvo mažių mažiausiai ganėtinai artimi. Iš savo pusės, buvęs asmeninis Jono Pauliaus sekretorius kard. Stanisławas Dziwiszas atmeta visas spekuliacijas, teigdamas: „Tie, kas gyveno šalia Jono Pauliaus II, gerai žino, kad jo gyvenime nebuvo vietos blogio ieškojimui.“

Pagunda, su kuria paprastai susiduriama, kalbant apie tokius žmones kaip Karolis Wojtyła — kunigas, popiežius ir šventasis — linkti į du kraštutinumus, galvojant, kad jis buvo arba per daug žmogiškas, arba – daugiau negu žmogiškas: tai yra spręsti, ar jis sulaužė savo celibato įžadą, ar ne, remiantis mūsų pačių labai ribotais išankstiniais nusistatymais vienu ar kitu atveju.

Manyčiau, kad Karolio Wojtylos santykiai su Anna-Teresa Tymieniecka neturėtų nei stebinti, nei papiktinti – ypač, jeigu skaitome, ką Jonas Paulius II yra parašęs apie meilę.

Artėjant šv. Jono Pauliaus II mirties metinėms balandžio 2-ąją, svarbu prisiminti, kad Karolis Wojtyla buvo aktorius, poetas ir filosofas. Visi šie jo asmenybės aspektai pasireiškia jo monumentaliame veikale „Kūno teologija“. Ji atsirado iš serijos katechezių, skaitytų viešų trečiadienio audiencijų metu pradedant 1980-aisiais. Popiežiaus Jono Pauliaus teologiniai apmąstymai apie kūną yra išsamūs ir platūs, remiasi pamatiniu įsitikinimu apie vyro ir moters papildomumą. Kaip argumentuoja Jonas Paulius, kūnas turi savo kalbą – santuokinę reikšmę ir orientaciją – tai atspindi Kristaus vienybę su Bažnyčia. Itin galingai, vienų vertinimu, kontroversiškai – kitų, Jonas Paulius II energingai gina Humanae Vitae mokymą, kaip pilniausiai atskleidžiantį ir įvertinantį žmogaus seksualumo dieviškąją tvarką bei tikslą. Jo pateikimas atveria išties platų horizontą, kartais pasiekia gan sudėtingas filosofinės abstrakcijos aukštumas.

Tačiau Karolis Wojtyła – „poetas“ irgi niekur nedingsta, kai aptaria kovą su implikacijomis, kurias jis apibūdina gana techniškai, kaip „erotiškas spontaniškumas“ – tai yra, beatodairiško pasidavimo geismo ir poreikio valiai patyrimas. Jonas Paulius II argumentuoja, kad tokiems impulsams reikia pasipriešinti tam, kad pasiektume  gilesnę ir autentiškesnę spontaniškumo formą. Visada girdžiu poeto širdį plakant šalia filosofo prozos leitmotyvų: man tai kalba apie žmogų, kuris pažįsta meilės sudėtingumą.

„Kūno teolgijoje“ Jonas Paulius II išsamiai aptaria celibatą arba susilaikymą. Kalbėdamas apie „eunuchus vardan Dievo karalystės“, Jonas Paulius žino, kad įžengia į paradoksų ar netgi prieštaravimų teritoriją. Galų gale, jeigu visas kūnas kalba apie santuokinę sąjungą, tai kodėl kai kurie žmonės pasižada niekada nepatirti santuokinio glėbio? Jonas Paulius II atidžiai stengiasi šiame kontekste nenuvertinti santuokos ar seksualumo. Jis taip pat puikiai suvokia, kad daug kas pasakytų, jog celibato pasirinkimas neturėtų – negalėtų būti – daromas.

Jonas Paulius II primena mums, kad Dievo karalystė perkeis mus ir visus mūsų santykius, lygiai taip pat kaip prisikėlimas perkeis mūsų kūninę formą. Celibatas ar susilaikymas liudija Dievo karalystę čia ir dabar – kviesdamas įsivaizduoti ir atsiverti gilesnei artimumo formai. Kalbėdamas apie celibatą kaip pasiaukojimą,  Jonas Paulius II kalba apie jį tai ir kaip apie tikrovę, leidžiančią pilniau atsiverti Dievui ir vienas kitam.

Būtų nedovanotina vaizduotės klaida, jeigu mes Joną Paulių II įsivaizduotume arba kaip žmogų, kuris yra visiškai atsiribojęs nuo žmogiškų jausmų arba kaip tą, kuris galiausiai pasidavė patiems žmogiškiausiems instinktams. Celibato meilė, apie kurią rašo Jonas Paulius II yra įtraukianti, atvira ir aistringa. Išties, galima būtų sakyti, kad celibatas neišvengiamai aistringas, nes ieško kitų santykio užmezgimo ir bendrystės formų, kurios glūdi anapus mūsų fizinės būties paviršiaus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Johnas Allenas rašė, kad „popiežiai taip pat yra žmonės“.Taigi, suprantama, kad santykis tarp Karolio Wojtyłos ir Annos Teresos Tymienieckos patyrė ne tik džiaugsmo, bet ir skausmo, ne tik malonės, bet ir abejonės.

Tačiau aš neabejoju nei Jono Pauliaus II celibatu, nei jo šventumu. Galų gale, jo celibatą ir jo šventumą paženklino gilus supratimas, kaip žmogiškoji meilė gali atspindėti tiek mūsų meilę Dievui, tiek ir Dievo meilę kiekvienam iš mūsų.

Mathew N. Schmalz yra religijos studijų asocijuotas profesorius Šv. Kryžiaus kolegijoje Vorčesteryje (JAV).

Parengta pagal „Crux“