Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2016 02 29

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

U. Eco – kultinis Dano Browno „tėvas“, kurį ryžosi demaskuoti R. de la Cierva ir V. Horia

Italų rašytojas, mokslininkas Umberto Eco 2009 m. EPA nuotrauka

Kai Umberto Eco (1932–2016), miręs praėjusį penktadienį, 2010-aisiais metais pristatė romaną „Prahos kapinės“, tada jis subtiliai užsiminė ir apie „Da Vinčio kodą“, teigdamas, kad jo naujasis kūrinys patiks plačiai skaitytojų auditorijai, bet ypač tiems, kurie už gryną pinigą priėmė Daną Browną.

Taip jis pažymėjo skirtumą tarp savęs, griežtai formuotos Semiotikos katedros erudito, ir amerikiečio rašytojo, kuris 2003-iaisiais metais pasiekė vienus geriausių visų laikų tiražų su kūriniu, kurio istorinį ir bet kokio filosofinį tikslumą kompensavo antikatalikiškas turinys, paskatinęs daugelį žmonių romaną priimti kaip realybę.

Rašytojas Juanas Manuelis de Prada straipsnyje, skirtame Eco atminimui, pabrėžė, kad romanas „Rožės vardas“ pakurstė vaizduotę nemokšiškai plunksnos mėgėjų armijai (tik vienas iš jų, Danas Brownas, tapo „tarptautine sensacija“). Ši armija, vedama karšto troškimo pirmauti, prikūrė istorinio ir detektyvinio šlamšto, kuris pleiskanojančiose versijose nuolat atkartoja krikščionybės griovimą, jau išbandytą Eco, grįstą tamplieriais, šventosiomis drobulėmis ir šventaisiais graliais.

Draudžiama nesutikti dėl „Rožės vardo“

Ir keista, kad visa tai atėjo ne iš Dano Browno, o iš paties Umberto Eco. Todėl kritikuoti „Rožės vardo“ giluminį, antikrikščionišką sluoksnį, aštuoniasdešimtaisiais būtų buvę labai nutrūktgalviška. Juolab kad nuo 1980-ųjų, kada romanas buvo išleistas pirmą kartą, jo poveikis nuolat augo, ypač prie to prisidėjo 1986-aisiais sukurtas filmas, kuriame vaidino Seanas Connery.

Tačiau du mokslininkai, Vintila Horia (1915–1992) ir Ricardo de la Cierva (1926–2015), remdamiesi filosofinėmis ir teologinėmis žiniomis, ryžosi pažvelgti į kitą „Rožės vardo“ pusę, kurios įvairios medijos neperteikė.

Ricardo de la Cierva: ataka prieš Bažnyčią

De la Cierva 1985-aisiais metais laikraštyje „ABC“ (1985-01-04) šį italų filosofą pakrikštijo kaip vieną iš šešių atakų linijų „prieš mąstymą, tradiciją ir Katalikų Bažnyčią“. Beje, toje linijų kategorijoje, kuri sudaryta iš Joyce’o linijos, Ambrosiano linijos, masonų linijos, bulgariškosios linijos ir Gramsci linijos, jam skyrė pirmąją vietą.

Eco linija, kuri reiškia „Rožės vardą“, buvo „nominalizmo karo šūkis prieš realizmą“, „heterodoksiškos charizmos iškėlimas prieš hierarchinę tradiciją“, „šiurkštus Bažnyčios šventųjų (Angelės iš Folinjo ir Tomo Akviniečio) nuvertinimas bei palankumas iluminatams, eretikams ir katarams“.

Tiesa, dar prieš tai, 1983-iaisiais metais, šis istorikas ir buvęs Ispanijos kultūros ministras, atliko romano analizę, pavadintą „Rožės nuodai“, kurią viešai išgyrė tuometinis Ispanijos prezidentas Felipė Gonzalezas.

Joje jis rašė: „Žengti su Eco – progresas, jį ignoruoti – kultūros trūkumas, jį kritikuoti – absurdas.“ Ir apgailėjo, kad „klaidinanti propaganda pristato šią knygą kaip šiuolaikinės išminties lobyną, daugybiškumo garbinimą, gausių inspiracijų mįslę ir neišsenkančių interpretacijos perspektyvų šaltinį.“ De la Cierva atskleidė, kad dvi pagrindinės siužeto linijos (išorinė – Avinjono schizma, vidinė – nusikaltimai vienuolyne) pristatomos kaip ginčas tarp konservatorių ir novatorių visuomenės viduje ir už viduramžių vienuolijų sienų. Beje, jame, pasinaudojus trimis būdais, aiškiai nubrėžiama skirtis tarp „geriečių“ ir „blogiukų“. Pirmasis būdas, „brutalus Katalikų Bažnyčios diskreditavimas, simbolizuojamas per nesutaikomą benediktinų ordino pasidalijimą ir niekšišką vienuolių elgesį“. Antrasis, „empirizmo – nominalizmo, kaip vakarietiško progreso ištakų, aukštinimas.“ Trečiasis ir pagrindinis – „bandymas palyginti nuostabiąją Vakarų sekuliarizacijos pradžią su Aušrine žvaigžde“.

De la Cierva pridūrė, kad „kulminaciniame momente, romano herojus Viljemas iš Baskervilio, norėdamas Dievą suprasti racionaliai, subtiliai pasisako prieš Akviniečio kelius. Tačiau visiškoje laisvėje palikta mintis, Dievą neišvengiamai identifikuoja su chaosu, o tai reiškia, racionalių imponavimą ateizmui“.

1987-aisiais metais vienoje savo knygų (Oscura rebelión en la Iglesia) De la Cierva apgailėjo Eco nesusivokimą „giliausių XIV amžiaus klodų“ atžvilgiu. Italų rašytojas šiuos amžius aprašo „apgailėtina forma“, pats to nesuprasdamas, nes „visų pirma, tas amžius buvo žymiai turtingesnis ir sudėtingesnis, gigantiškas tikėjimo pliūpsnis“. Taigi, dėl to „Eco romanas nėra apie XIV amžiaus Bažnyčią, bet prieš XX amžiaus Katalikų Bažnyčią“.

1995-aisiais metais kitoje knygoje (Las puertas del infierno) de la Cierva patikslino, kodėl Umberto Eco „yra pats tikriausias gnostikas, išmainęs Aristotelį į Tomo Akviniečio studijas ir tik vienintelis žinantis dėl ko“. Pasak jo, „Rožės vardas“ bando parduoti kai kurias krikščionybės asmenybes ir kai kuriuos dvasinius judėjimus kaip gnostinius; bando, bet to nepasiekia. Eco pasiūlo gnostines, viduramžių nominalizmo idėjas, kurias išmanė žymiai geriau negu kitus laukus.

Vintila Horia: nuo nominalizmo prie totalitarizmo

Ar tikrai viduramžių debatai apie nominalizmą, buvo tokie svarbūs XX amžiuje? Apie tai, išsamų straipsnį laikraštyje „Al Alcazar“ (1983-03-09), parašė Vintila Horia. Jame, jis teigė: „Siaubinga Umberto Eco knyga yra ne tik antikatalikiška, bet ir antihumaniška, kaip kiekvieno nominalisto ir leviataniko. Vintila gerai žinojo, ką sakąs, kadangi pats buvo gimtosios Rumunijos socialistinio Leviatano auka, pusę amžiaus praleidusi egzilyje, o vėliau (1960-aisiais metais) nuskriaustas progresuojančio Paryžiaus Leviatano. Tada premijuotas Gonkūrų premija, jos turėjo atsisakyti dėl kairiųjų valdžios, mat ji, siundžiusi šunis ant Eco, tuo labiau negalėjo pritarti antikomunistui ir kovingai nusiteikusiam krikščionių rašytojui.

Horia aiškina, kad „Umberto Eco save pristato kaip nominalistą ne tik knygos pabaigoje, bet ir kai kuriuose savo svarstymuose, kurie pamažu atskleidžia jo tikrąjį požiūrį“, sekantį tokių filosofų kaip Davido Hume’o, Francio Bacono ir Thomo Hobbeso pėdomis. „Nominalizmas deda šiuolaikinio materializmo pamatus, gėrio sampratą paversdamas grynu metafiziniu išradimu“. Dėl to nominalistui „konkretus žmogus, specialių poreikių turinti visuma, tampa sėkmingu malonumo atsitiktinumu. Malonumo, kurį vėliau atrandame Freudo teorijos pagrinduose bei socializmo teisėse (žinoma žmogaus!), kuris transformuoja žmogų į vienintelį ir nepakartojamą, sėkmingą individualų gyvūną, neturinčio tikslo savajame kelyje, juk malonumas nėra atsakingas už tikslą“.

Reziumuodamas, modernaus mąstymo gilius išvedžiojimus, Vintila Horia pateikė iš to natūraliai plaukiančią išvadą: „Gulage nei konkreti tikrovė, nei konkretus žmogus, nieko nereiškė, tik neišdirbtą materiją, vardu utopija“. Ir dėl ko? To klausiu Umberto Eco. Kas bus tie, kurie būsimo Leviatano vardu mus pribaigs?“

Atsakymas užtruko ilgiau nei dvidešimt metų, kada Danas Brownas, pigiai pardavęs Eco mintis, kaip niekada anksčiau, sugebėjo išplatinti tą patį šlykštų Bažnyčios įvaizdį, ja paversdamas nepakančia ir nepakenčiama institucija, objektu, kuris, kaip ir pirmaisiais krikščionybės metais, sulaukia gnostinio pasidygėjimo pripažinti Jėzuje Kristuje gyvojo Dievo Sūnų.

Pagal „Religion Libertad“ parengė Marija Oksaitė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.