TRUMPas įvadas į „superantradienį“

Kovo 1 – „superantradienis“ – diena, kai demokratų ir respublikonų prezidento nominacijos rinkimuose balsuos daugiausiai – 12 valstijų ir viena teritorija, kas respublikonų atveju sudaro ketvirtadalį balsų. 

Donaldas „aš labai turtingas“ Trumpas – vis dar respublikonų nominacijos favoritas.  Žmones vis dar netiki, kad jis laimės. Bernie Sandersas meta iššūkį Hillary Clinton. Bet šįkart ne apie tai, kas laimės, ne apie nuspėjamus redneckus vulgaris pasirinkimus ir net ne apie tai, kas geriau visų rinkimų matui lietuviui. Politinė drama, vykstanti JAV, atskleidžia svarbiausius pasirinkimus ir problemas, peržengiančias JAV ribas. Tad:

Kas nutiko dešinei?

Palikime nuošalyje klausimą, ar Donaldas Trumpas laimės respublikonų nominaciją. Vien pats jo sėkmės faktas vertas apmąstymo. Kas nutiko respublikonams? Kaip toks nemandagus, nemoralus ir žiaurus, prietarais tikintis narcizas-milijardierius galėjo tapti respublikonų nominacijos favoritu?  Šis klausimas dvipusis: kas nutiko pačiai partijai, be to, ką tai pasako apie jos elektoratą?

Visų pirma amžina kova su demokratais pradeda stumti respublikonus į kampą, nes nuosaikiems respublikonams lieka vis daugiau middlegroundo. Pažiūrų, kurių gali laikytis respublikonas, spektras vis trumpėja. Ir tai neprasidėjo vakar. Abu prezidentai Bushai susilaukė kritikos iš kolegų respublikonų: pirmasis už tai, kad pakėlė mokesčius, o antrasis už valstybės vaidmens švietime ir sveikatos apsaugoje didinimą. Dešinieji nekentė „gero ir švelnaus“ George‘o Busho konservatizmo, o jo šūkį „Leave no child behind“ laikė demokratišką. Net šventasis Ronaldas Reaganas susilaukė kritikos už ginklų kontrolės įstatymus. Taip žingsnis po žingsnio antikairiosios nuostatos atėmė iš Respublikonų partijos nuosaikumą taip, kad net mokslas tapo demokratišku dalyku, o teigti netikint evoliucija – maistreamu.

Kita problema susieta su rinkėjais, į kuriuos apeliuoja respublikonai. Dar su Nixono rinkimų kampanija 1968 m. dirbęs Kevinas Phillipsas suformulavo nuostatą, kuri, deja, šiandien ryški Donaldo Trumpo rinkimų kompanijoje: politika yra apie tai „kas ko nekenčia“. Nors tai dėl akivaizdžių priežasčių ir netapo Respublikonų partijos leitmotyvu, jų dienotvarkėje buvęs valstybės aparato ir vaidmens mažinimas demokratų kritiką, užsienio politiką ir apeliavimą į žmonių instinktus ir jausmus padarė pagrindinėmis temomis rinkimų agitacijoje. Pvz., „Make America great again“. Aristokratija dingo. Respublikonų vidutinis rinkėjas vis kvailėjo, tapo prietaringesnis, tampė konfederacijos vėliavą. Nors ši problema nėra labai ryški Lietuvoje, ir, rodos, TS-LKD deda daug pastangų, kad ji netaptų opesne, negalima sakyti, kad jos visiškai nėra.

Blogas, nekenčiamas ir nepatyręs

Šių dviejų problemų padarinys – Donaldas Trumpas. Beprasmiška kalbėti apie jo politines idėjas, nes ne jos yra jo sėkmės pagrindas, be to, bet kuriuo metu jis gali jas pakeisti. Trumpo sėkmė parodo, kiek daug ypač kvailų ir prietaringų rinkėjų yra respublikonų elektorate. Net paskutiniame jo pasisakyme išsakyti mintis apie tai, kad sulaikyti islamo terorizmą galima šaudant teroristus kulkomis, išmirkytomis kiaulės kraujyje, neatbaido jo rinkėjų. Trumpas – paprasčiausiai kvailas ir blogas žmogus. Jis galėtų būti monarchas, bet ne JAV prezidentas.

Donaldas paneigia respublikonų vertybes ir kitu aspektu. Jo kandidatūra grindžiama jo sėkme versle. Trumpas iš esmės teigia, kad valstybės valdymas niekuo nesiskiria nuo įmonės valdymo, kad politika neturi nieko savito ir skiriančio ją nuo kitų veiklos sričių. Mes jau girdėjome, kad valstybę gali valdyti ir melžėja. O Trumpas rodo, kad valstybę gali ir turi valdyti verslininkas, nes sėkmingas verslas yra aukščiausia ir svarbiausia žmogaus veikla. Tai – bendresnio fenomeno išraiška: noro politikoje matyti kuo daugiau nepolitikų. Kad ir kaip vertintume pačią idėją, vargu ar ja susižavėtų konservatizmo kūrėjas Edmundas Burke‘as.

Tad kas gali sulaikyti Donaldą Trumpą? Visų akys krypsta į Tedą Cruzą ir Marką Rubio. Pradėkime nuo Tedo. Visų pirma, kaip pasakytų Markas Rubio, kartą ir visiems laikams išsklaidykime mitą, kad Cruzas stipriai skiriasi nuo Trumpo. Cruzas radikalus ir turbūt labiausiai nekenčiamas žmogus Senate, tiek demokratų, tiek respublikonų. Neapykantos priežastis paprasta: Cruzas ne kartą nusigręžė nuo kolegų ir savo interesus iškėlė aukščiau už partijos. Jis išdavė didžiausią savo gynėją Mike‘ą Lee, palaikusį Cruzo kovą prieš Obama Care, senate pavadino kitą respublikoną melagiu ir t. t. Kaip laikraščiui The Washington Post teigė Joshas Holmesas, „Žmonėms kelia nerimą ne tai, ko jis siekia, ar tai, ko jis sako siekiąs, bet tai, kad jis nuolatos aukoja bendrus tikslus vardan savo asmeninio žavesio.“ Nieko neprimena? Tede Cruze yra kažkiek Franko Underwoodo. Tai parodo, kad Cruzas gali tapti Respublikonų elito palaikomu kandidatu tik šiam nurijus karčią piliulę.

Cruzo figūra turi ir kitą minusą, bendrą su Marko Rubio. Ką Cruzas per savo metus Senate nuveikė Amerikos ar Respublikonų partijos labui? Šio klausimo jis stengiasi vengti. Ar Cruzas gali įgyvendinti kažką, o ne tik kurti politinį teatrą? Molly Ball to paklausus jo spaudos atstovės senate Amandos Carpenter, ši taip pat bandė išsisukti: „Žinios siuntimas ypač svarbus. Mes turime parodyti žmonėms, kad yra alternatyvų nesėkmingai demokratų programai, o tai dažnai reiškia bandymą stabdyti dalykus.“ Dažnai nelengva gauti atsakymą iš politiko ir jo aplinkos. Tas pats galioja ir Marko Rubio, baigiančiam pirmąją kadenciją Senate. Rubio bagaže dar mažiau realių politinių darbų ir patirties. Tai matyti plika akimi stebint respublikonų debatus: Rubio nėra nei patyręs ir geras kalbėtojas, nei patyręs politikas, galintis nurodyti savo darbus. Kartais jis atrodo tarytum berniukas suaugusiųjų žaidimo aikštelėje. Visgi nepaisant jo patirties stokos, jis atrodo mažiausiai blogas kandidatas respublikonų elitui.

Tikėkimės, JAV prezidentu Donaldas netaps. Bent jau tuo vis dar tiki daugelis. Visgi jo sėkmė jau dabar yra labai svarbus perspėjimas bet kokiai nuosaikiai dešiniajai politinei jėgai. Kaip ir pozityvus vertinimas, kurio Trumpo kontekste sulaukia Tedas Cruzas. Kaip neįvaryti savęs į kampą ir ką priešinti radikalei dešinei? Šis klausimas turbūt net aktualesnis Europai, nei JAV.

Nemažai politikos analitikų teigia, kad Rubio ar Cruzas būtų geriausias variantas JAV partneriams Rytų Europoje ir Artimuosiuose Rytuose. Nei vienas iš jų ilgą laiką neturėjo pakankamai tvirtybės kritikuoti Donaldo Trumpo. Rytų Europoje ir Artimuosiuose Rytuose jų lauks daug klastingesnį oponentai už Donaldą. Ar jie turi tai, ko iš jų laukia partneriai?

Ar Sandersas – socialistas?

Bernie‘o Sanderso, Vermonto valstijos senatoriaus, sėkmės istorija šiuose JAV prezidento rinkimuose gerai žinoma. Dar prieš pusmetį Bernie nebuvo laikomas rimtu pretendentu, o apklausos rodė triuškinančią Hillary Clinton pergalę demokratų primariuose. Žinomi ir pagrindiniai Bernie‘o ir Hillary ideologiniai skirtumai: Hillary priėmė paramą iš turtingų korporacijų ir apskritai puikiai jaučiasi Wall Street‘e, o Bernie‘is teigia esąs visiškai nepriklausomas kandidatas. Hillary – visų pirma valstybininkė, turinti didžiulę politinio darbo patirtį, o Bernie‘is – visų pirma „idėjinis kandidatas“. Būtent šių „idėjų“ ideologinis apipavidalinimas, kitaip tariant, popierėlis, į kurį jos įvyniotos, yra tiek Sanderso sėkmės, tiek jo kritikos priežastis.

Paties Sanderso noru jis dažniausiai vadinamas socialistu, dažnai prilipdant ir populisto etiketę.  Pradėkime nuo Sanderso socializmo. Būtent šis žodis įaudrino daugybės amerikiečių, visų pirma jaunimo ir ispanakalbių gyventojų, vaizduotes. Pridėkime aštrią Bernie‘o retoriką ir tai, kad beveik visi jo pasisakymai be išimties skirti vidaus politikai, ir gausime socialisto, žadančio didžiulius pokyčius amerikiečių gyvenimuose, vaizdinį. Šis vaizdinys nepaliko abejingų: žmonės arba degančiomis akimis palaiko Sandersą, arba lygiai taip pat užsidegę jį puola. Bet kiek socialinės išties yra Bernie Sanderso idėjos?

Pirma, maža digresija. Ką reiškia populistas? Sandersas taip ir nepaaiškino, iš kur jis ims pinigų visoms savo reformoms. Matyt, todėl jis vadinamas populistu. Bet pastarųjų metų įvykiai parodė bent tai, kad „populizmas“ dažnai yra veikiau emocinė sąvoka, priskiriama toms pozicijoms, kurios komentatoriui tiesiog nepatinka.

Sandersas žada garantuotą sveikatos apsaugą, nemokamą aukštąjį mokslą ir minimalaus valandinio atlygio pakėlimą iki 15 dolerių. Viskas. Ne tai, ko tikimės iš socialisto, ar ne? Galbūt Bernie‘is pats save pavadino socialistu, galbūt kairiajai politikai ypač jautrioje JAV jo idėjos gali atrodyti radikalios (nors daug svarbesnė šiuo klausimu yra jo retorika, nei idėjos), klausimas, kodėl čia, Europoje, Bernie‘į Sandersą turėtume vadinti socialistu išlieka atviru. Bernie‘is – socialdemokratas. Jis nėra socialistas ir kitu svarbiu aspektu: netiki nacionalizacijos nauda. „Aš netikiu, kad valstybė turėtų valdyti gamybos priemones“, ­– viename interviu teigė jis. Taigi, jis nėra socialistas. Jo vidaus politikos idėjos ideologine prasme ne taip ženkliai skiriasi nuo Hillary. Tai parodo ir neseniai facebook‘epopuliarius klausimynas, kurį užpildę žmones svarstė, kodėl jie surinko lygiai tiek pat procentų iš Bernie‘o ir Hillary. Visų pirma, skiriasi jų retorika.

Būtent todėl ir pačiam Bernie‘ui, ir kairiajai politikai apskritai būtų geriau, jei jis pralaimėtų demokratų primariuose. Įsivaizduokite Sandersą, laimintį prezidento rinkimus. Apskritai kyla klausimas, ar Bernie‘ui įgyvendinus viską, kas parašyta jo rinkimų programoje, už jį balsavusieji nesijaustų išduoti. Kitaip tariant, ar šie darbai nebūtų per mažas pokytis, lyginant su pokyčio mastu, kurį žada jo retorika? Bet net ir tai vargu ar įvyktų. Sunku tikėtis, kad Bernie‘is su savo retorika užsitikrintų visos demokratų partijos palaikymą, nežinia, ar jį palaikytų net 70 proc. demokratų. Sulaikyti visas Bernie‘o reformas vienareikšmiškai taptų pagrindiniu tikslu visiems respublikonams ir nemažai daliai JAV žiniasklaidos. Tokioje situacijoje dauguma Sanderso reformų mirtų senate: jos arba būtų nepriimtos, arba neatpažįstamai pasikeistų po svarstymų. Sanderso rinkėjų akyse tai būtų dar viena neįvykusi revoliucija, o respublikonams palanki spauda turėtų progą su žemėmis sumaišyti „socialdemokratinę politiką“ kaip nerealistišką, neįgyvendinamą, atimančią laisves bei pražūtingą ekonomikai. Be to, pridėkime neaiškumą, kaip Sandersui sektųsi tarptautinėje politikoje ir turėsime pilną sunkumų komplektą.

Bet įsivaizduokite, kad Sandersas pralaimi Clinton primariuose nedidele persvara. Tai reikštų, kad didelė dalis amerikiečių palaiko dar didesnę gerovės valstybės plėtrą nei ta, kurią bandė įgyvendinti Obama. Taip pat tai reikštų, kad Sanderso įkvėpta svajonė, kuria patikėjo tiek daug žmonių, gali gyvuoti toliau. O Sandersas veikiausiai turėtų atiduoti visą savo paramą Hillary prezidento rinkimuose ir taip bent simboliškai suvienyti partiją. Štai kodėl pačiam Sandersui ir jo idealams geriau, jei jis pralaimėtų.

Hillary ir kairės pasirinkimas

Apie Clinton jau dabar nemažai prirašyta. Buvusia aiškia favorite ji prarado daugiausia jaunimo ir ispanakalbių amerikiečių palaikymą. Hillary vis dar stipriai palaiko vyresni žmonės, juodaodžiai bei norintys matyti tęsiamą Obamos politiką. Didžiausiais Clinton trūkumais laikomi jos atrodymas nenuoširdžia bei status quo išlaikysiančios politikės įvaizdis. Kaip ir Bernie‘io, jos didžiausias privalumas kartu yra jos didžiausias trūkumas – ji Politikė iš didžiosios „P“. Be to, panašu, kad Hillary ne visada geba suprasti liaudies nuotaikas ir tendencijas.

Svarbiausia, kad Hillary šiandien atrodo vienintele alternatyva kairėje iškilusiai „truputį radikalesniai kairei“, pvz., Sandersui, Corbinui ar Syrizai. Taigi, Sandersas versus Clinton taip pat žymi pasirinkimą tarp dviejų kairių: „truputį radikalesnės kairės“, kuriai, netgi gavus daugumą, sunkiai sekasi įgyvendinti savo reformas, ir nuosaikesnės kairės, kuriai atstovauja tikri valstybininkai, bet kažko trūksta tam, kad įkvėptų žmones.  Štai kodėl ypač reikšminga Hillary viename interviu ištarta frazė: „I‘m progressive who likes to get things done.“Tai apskritai būtų geriausias jos rinkimų šūkis. Clinton vis dar yra aiški JAV prezidento rinkimų favoritė. Tiesą sakant, peržvelgus tik kandidatų CV, ji būtų ir geriausia respublikonų kandidatė.

Bet egzistuoja ir blogasis Clinton scenarijus. Tai situacija, kai prezidento rinkimuose jai tektų varžytis su Donaldu Trumpu. Trumpo arkliukas yra šaipymasis ir kitų kandidatų žeminimas. Tai, kad Hillary buvo priėmusi finansinę Trumpo paramą, ir daug kitų skandalų daro ją svajonių oponente Trumpui. „Parsidavėlė“ ir „Oralinis kabinetas“ tebūtų pradžia. Prezidento rinkimai taptų renginiu, kuriame svarbiausia, kuris kurį pažemintų labiau. Tarp respublikonų kandidatų neatsirado žmogaus, galinčio „pastatyti Trumpą į vietą“. Ar tai padarytų Hillary? 50 / 50.

Ko galima išmokti?

Nepaisant to, kad Bernie‘is Sandersas ir Donaldas Trumpas tikriausiai nelaimės šių prezidento rinkimų, balsų, kuriuos jie surinko, skaičiaus neįmanoma ignoruoti. Amerikiečiai nepatenkinti tuo, kaip jų šalis atrodo dabar. Panašu, kad jie taip nori pokyčių, kad verčiau žengs neaiškia kryptimi nei liks ten pat. Ir tai – ne vien Amerikos fenomenas: prisiminkime Marie Le Pen, Syrizą, Podemos, Corbiną, Trudeau, TT Lenkijoje, Orbaną Vengrijoje. Vakariečiai nori pokyčių. Regis, daugelis mūsų šiuos pokyčius dar spės pamatyti savo akimis, į gerą tai ar ne.