2021 03 04

Kun. Gabrielius Satkauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

7 būdai siekti šventumo pagal šv. Kazimierą

Šv. Kazimieras Trirankis (fragmentas, XVI a., Vilniaus arkikatedra). Bažnytinio paveldo muziejaus nuotrauka

Pirmą kartą tekstas publikuotas 2016 m. kovo 4 d.

Pamąstykime – ką pasakytumėte apie žmogų, kuris būdamas vos 14 metų vadovavo 12 000 vyrų kariuomenei? Tiesa, jam tai nebuvo prie širdies, tad netrukus jis atsiribojo nuo karybos. Savo įtakingos šeimos bei giminės skatinamas jis ėmėsi politikos bei diplomatijos ir čia atskleidė turįs nepaprastą gyslelę.

Jam buvo siūlomos karūnos, princesės ir didi ateitis. Bet ne, jis nesiekė karjeros. Jam titulas nebuvo būtinas, kad galėtų tarnauti žmonėms. Visgi jis taip gerbė savo tėvų valią, kad buvo pasiryžęs daryti tai, ko iš jo tikimasi. Tačiau daryti ne bet kaip, ne grobuoniškai ar tironiškai, bet taip, kaip Jėzus darė – teisingai, išmintingai ir su meile. Ir jo darbai liudijo už jį patį bei pateisino jo šventą keistumą. Jėzus jam buvo didvyris, jo herojus ir idealas. Pats būdamas gero stoto, nepaprastai mandagus ir išauklėtas, turėjo širdį, nesuteptą puikybės. Apsuptas daugybės damų jis aklai nesivaikė jų dėmesio, bet kiekvienai demonstravo jų nepaprastą orumą ir vertę. Nes buvo skaistus. Ir tai mūsų karalaitis, mūsų, lietuvių princas – šv. Kazimieras.

Šiandien jis XXI a. gatvėse būtų keistas ir nesuprantamas, prieštaravimo ženklas dėl savo įsitikinimų ir kai kurių poelgių, kurie taip, rodos, nesiderina su dabartiniu malonumų pasauliu. Tačiau visgi, jis lieka įkvepiantis pavyzdys jaunuoliams, kurie uoliai seka Kristaus idealu bei dorybėmis ir nori užkariauti pasaulį Kristui. Jis šventas, įkvepiantis ir dėl to derinio su savo statusu nepaprastai patrauklus, daugelį abejojančiųjų priverčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir primena aną klausimą: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?“ (Mt 16, 26). Taip, jo šventumas ir nepaprastumas skiriasi nuo beprotystės, iš pažiūros, labai nedaug, kaip kad dažnai pasitaiko su šventaisiais. Ir tik laiko dulkes nubraukus paaiškėja, kas tai buvo – pamišėlis ar Dievo žmogus. Žvelgdami į šv. Kazimiero istoriją, stebėdamiesi galime kalbėti apie šventąjį. O juk tiek daug žmonių šypsnių jam teko iškęsti.

Toks šventas buvo karalaitis Kazimieras! Tokių šventų jaunuolių ir merginų tikrai yra ir šiandienos gatvėmis bevaikštančių. Ir jų reikia daugiau! Kodėl? Nes šventieji mus įkvepia, pakylėja arčiau Dievo, liudija gerą pavyzdį ir mus pamoko. Ko šiandien jaunuolį gali pamokyti šv. Kazimiero pavyzdys?

1. Ištikimybė tėvams. Šv. Kazimieras paklusniai vykdydavo savo tėvų valią, tačiau ir nesileisdavo būti jų užvaldomas. Visuose tėvo valstybės reikaluose jis uoliai padėdavo, bet vengdavo garbės ir didybės, kuri jam būdavo primygtinai siūloma. Ar nieko neprimena? Taip, panašiai kaip Jėzus, jis buvo klusnus savo tėvams, bet dar uoliau stengėsi vykdyti savo dangiškojo Tėvo valią ir pasirinkdavo tai, kas užvis pirmiau teikia garbę Dievui.

2. Ką darai, daryk gerai. Visas jam tekdavusias pareigas, kurios toli gražu nebuvo paprastos, šv. Kazimieras stengėsi atlikti išmintingai ir teisingai. Turėjęs diplomato gyslelę ir mokėjęs administruoti daugybę karalystės reikalų, jis užsitarnavo pagarbą ir autoritetą savo dvaro aplinkoje. Šiandien jo pavyzdys mus moko taip pat siekti profesionalumo bei kompetencijos, dirbti nuosekliai ir pasiaukojančiai, tačiau ne dėl garbės ar karjeros, bet dėl tikrojo žmonių gėrio.

3. Nebūti prisitaikėliu. Gyvendamas renesansinio dvaro aplinkoje, kurioje būdavo apstu gašlumo ir tuštybės, šv. Kazimieras leisdavo aiškiai suprasti, kad anie dalykai yra nederantys ir netoleruotini. O kaip dažnai mes patys ką nors nedoro išgirdę tik akis nuleidžiam ar susižvalgom, bijodami ką pasakyti? Švęsdami gailestingumo metus prisiminkime, kad vienas iš gailestingumo darbų sielai yra pikta darantį sudrausti. Panašu, kad šv. Kazimieras, kuris paveikslėliuose dažniausiai vaizduojamas toks nubaltintas, mokėjo ir savo dvarą pastatyti į vietą. Žinoma, su meile. Vėl, ar nieko neprimena?

4. Vargšų užtarėjas. Būdamas kilmingo kraujo ir apsuptas prabangos, šv. Kazimieras nesibodėjo prieiti prie sušalusio vargšo, pasiūlyti jam valgio ar kitos pagalbos, kalbėjo kaip lygus su lygiu. Gyvendamas žemėje jis sau pavyzdžiu laikė tą Evangelijos sceną, kurioje Jėzus plovė savo mokiniams kojas ir sakė: „Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“ (Jn 13, 14). Oi, ne dėl reitingų ar populiarumo jis tai darė! Priešingai – jis buvo priverstas slėptis, nes kaipgi gali princas bendrauti su žemiausiu vargšų luomu? O jam kiekvienas buvo Dievo vaikas, kuriam parodyta meilė atitenka pačiam Kristui. Šv. Kazimieras ne kalbėjo apie gailestingumą, ne tik projektus kūrė ir įstatymus leido teisingumui įtvirtinti, bet pats konkrečiais, nematomais gailestingumo darbais pasižymėjo. Pasimokykime!

5. Maldos vyras. Jam nereikėjo visą parą veikiančios šventovės, kad galėtų aplankyti Jėzų ir prie Jo melstis. Būdamas princu, jis pasitenkindavo ne pirmosiomis bažnyčios ložėmis, bet galėdavo suklupti ir prie užvertų šventovės durų. Tai liudija apie jo degančią meilę Viešpačiui. Vyras, kuris sugeba priklaupti prieš Dievą Švč. Sakramente, lemiamą akimirką turės jėgų tvirtai stovėti prieš bet kokią negandą ar net mirtį. Neabejotinai, to paprasto kuklumo ir maldingumo jis mokėsi iš Jėzaus Motinos Mergelės Marijos, kuriai melsdavosi už savo tėvus ir valstybės reikalus. Jis meldėsi ne retkarčiais, bet kasdien ir gana ilgai. O kartais jį rasdavo užmigusį ir sušalusį prie bažnyčios durų. Nes jo širdis karščiavo nuo meilės Dievui!

6. Nekruvinasis kankinys. Tikriausiai slapta darydamas gailestingumo darbus vargingiausiems visuomenės nariams ir atgailaudamas dėl savo ir aplinkinių paklydimų šv. Kazimieras susirgo džiova. Renesanso epochoje buvo galvojama, kad vaistas nuo šios ligos yra lytinė meilė. Kai šv. Kazimierui jo giminaičiai siūlė šį „vaistą“, jis kategoriškai atsisakė tardamas: „Geriau mirti, negu nusidėti!“ Šiandien šie žodžiai laikomi jo šūkiu. Taip, tai labai radikalu! Bet ir vėlgi, ar nieko neprimena? Paleistuvauti jam neleido mūsų šventasis tikėjimas ir Jėzaus pavyzdys, tad jis net lemiamą akimirką, kai stojo akistaton su mirtimi – atstovėjo ir kaip kankinys šlovingai laimėjo skaistumo kovą. Šv. Kazimiero amžininkai, anaiptol, nelaikė jo fanatiku – tai buvo doras, gerai išauklėtas, tvirtas ir išmintingas vyras, kuris herojiškai siekė dorybių. Ar mes patys šiandien nepristingame tokio radikalumo savo tikėjime?

7. Pašaukti į šventumą. Šv. Kazimiero istorija liudija, kad šventumo siekti yra pašaukti visi be išimties: vargšai ir karaliai, verslininkai ir politikai, inteligentai ir mažai išsilavinę žmonės. Šv. Kazimieras savo gyvenimu tarsi mums persako anuos Jėzaus žodžius: „Jei tad aš – karalaitis – rūpinausi vargšais, siekiau doros ir atidaviau gyvybę už skaistybę, kurios moko Jėzus, tai ir jūs turite vieni kitiems taip daryti“ (plg. Jn 13, 14).

Šiandien šv. Kazimiero palaikai yra apsupti sidabrinių karalių skulptūrų nepaprasto grožio koplyčioje, pakibę virš altoriaus ir apgaubti Mergelės Marijos bei angelų. Kartais galvoju, kad tai nebylus šventasis, toks tylus, retai lankomas pačių lietuvių, daugiau turistų. Tačiau nereikia apsigauti, jo pavyzdys žavi ir šiandienį jaunimą – įkvepia žygiams už skaistumą, patraukia arčiau Dievo. Ir lietuvius, ir lenkus jis suvienija.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šv. Kazimieras mirė būdamas vos 25 metų, tačiau nugyvenęs tokį trumpą gyvenimą, savo pavyzdžiu įkvėpė visą ano meto Bažnyčią. Šiandien jis yra šventasis, Lietuvos ir jaunimo globėjas, karalaitis. Žemėje jis vengė karūnavimo ir šlovės, tačiau gavo nevystantį garbės vainiką, nedūlėjančią ir nedulkėjančią, skaisčiomis dorybėmis žibančią karūną Danguje. Ir pelnė garbę mūsų tautai, pelnė mums palaimą, įkvėpimą ir užtarimą. Nepalikime jo vienišo tautiečių tarpe, bet kaip ir jis, siekime laimikio aukštybėse gyvendami šv. Kazimiero idealais! Pagauti Kristaus vykimės skaistumą, kad gautume nevystantį amžinybės vainiką, nes „kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?“ (Mt 16, 26)

Šv. Kazimierai, melski už mus!