2016 03 07

Matas Baltrukevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Kova su korupcija Lietuvoje: proginė ar tikra?

Lietuva turi gražių tradicijų, tačiau netrūksta ir tokių, kokioms reikėtų kuo skubiai padaryti galą. Viena iš bjauriausių yra tai, kad kai lieka nedaug laiko iki Seimo rinkimų, Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) ima dirbti neįtikėtinai efektyviai, be gailesčio šienauja į korupcijos pinkles pakliuvusius politikus.

Blogai šiuo atveju yra du dalykai. Pirma tai, kad politikai ir valdininkai Lietuvoje yra korumpuoti. Korupciniai nusikaltimai vieni iš tų, kuriuos išaiškinti yra sudėtingiausia. Nors teisinėje valstybėje laikomasi nekaltumo prezumpcijos (supaprastinus — esi nekaltas, kol tavo kaltė neįrodyta), tačiau kalbant apie politinę atsakomybę, gana įprastas vakarietiškas standartas būtų principas „kaltas, kol neįrodyta kitaip“. Todėl turėtų nekilti tokių klausimų, ar įkliuvę ministrai ir merai turėtų trauktis iš savo pareigų. Vakarietiškas standartas tokias dvejones atmeta, o daugeliu atvejų įkliuvęs personažas pats supranta, kad daro milžinišką žalą savo institucijai ir partijai bei pats rūpinasi, kad šešėlis kristų kuo mažesnis — narystė politinėse organizacijose stabdoma, iš postų traukiamasi.

Kitas absoliučiai nesuprantamas dalykas, kodėl STT ir kitos teisėsaugos šitaip suaktyvėja prieš rinkimus. Tai gerokai palengvina įtariamųjų gynybą. Galima prisiminti 2004 metų prezidento rinkimus. Likus vos kelioms dienoms iki antrojo prezidento rinkimų turo, surengtos kratos keturių partijų būstinėse, po kurių kaltinimų dėl neskaidrių ryšių su „Rubicon“ sulaukė socialdemokratas Vytenis Povilas Andriukaitis, konservatorius Arvydas Vidžiūnas ir Naujosios sąjungos narys Vytautas Kvietkauskas. Visos šios partijos antrame prezidento rinkimų ture rėmė Valdą Adamkų.

Kitas labai chrestomatinis epizodas vyko per 2012 metų Seimo rinkimus, kai, likus dviem dienoms iki Seimo rinkimų antrojo turo, Darbo partijos byloje buvo pareikšti kaltinimai visam pagrindinių veikėjų ketvertukui — Viktorui Uspaskichui, Vytautui Gapšiui, Vitalijai Vonžutaitei ir Marinai Liutkevičienei. Iki tol byla buvo labai sėkmingai vilkinama, tačiau po tai, kai pirmajame rinkimų ture Darbo partija iškovojo pergalę, procesas paspartėjo neįtikėtinai.

Viena vertus, reikia sutikti su tuo, kad teisėsaugos darbas neturėtų būti veikiamas politinio ciklo. Kita vertus, sąmokslo teorijų mėgėjai ir „politinės kankinystės“ kulto propaguotojams tai yra aukso kasyklos, kurios augina ir taip nemenką nepasitikinčių teisėsaugos institucijomis būrį. Tokie mistiniai sutapimai tikrai neatrodo skaniai.

Dar kitas, nepriešrinkiminis naratyvas, kuris buvo populiarus prieš keletą metų — skambios suėmimo istorijos, stambūs merų, verslininkų ir kitokių didesnių ar mažesnių visuomenės veikėjų su antrankiais planai, kuriuos kraujo ištroškusi liaudis su pasimėgavimu aptarinėdavo. Visgi paprastai iš viso to gražaus triukšmo nepavykdavo nieko padoraus išspausti. Antrankiai būdavo nuimami, visuomenė vis daugiau sužino apie tragiškas kalinimo sąlygas (bene labiausiai skundais pasižymėjo Visagino merė Dalia Štraupaitė ir prodiuseris Rolandas Skaisgirys), viena kita byla panašu, kad į teismą nukeliaus. Bet specialiųjų efektų gerokai daugiau negu efektyvios kovos su korupcija.

Taigi, mūsų teisėsauga turi kur pasitempti. Tiek mėgindama išnarplioti galvosūkius, tiek mokydamasi dirbti tyliai, ramiai, nepolitikuodama ir pasiekdama geresnių rezultatų. O ne kurti veiksmo filmus, kaip Gedvydo Vainausko apklausos atveju.

Tačiau viskas prasideda nuo gerokai paprastesnių dalykų. Nuo asmeninių apsisprendimų, duoti kyšį ar neduoti. Tvarkyti reikalus rytietiškais ar vakarietiškais metodais. Tikiu, kad bent daliai skaitančiųjų — paimti vokelį ar nepaimti. Nuo tokių kasdienių mūsų apsisprendimų paprastose banaliose situacijose, mūsų netolerancijos negerovėms, kurios vyksta Lietuvoje labiausiai ir priklausys kovos su korupcija rezultatai.

Tad visus (ir save) kviečiu pasižiūrėti į veidrodį. Jeigu savo kasdieniais paprastais apsisprendimais sukursime korupcijai netolerantišką atmosferą visuomenėje, ir stambiesiems korumpuotųjų gaudytojams – STT, Generalinei prokuratūrai dirbti bus lengviau. Daugiau bus kalbama ne tik apie teisinę, bet ir politinę ne tik kaltųjų, bet ir galimai kaltųjų atsakomybę. Tai būtų ir regimas ženklas, kad esame vakarietiška pažangi visuomenė, gebanti efektyviai kovoti su negerovėmis be pompastiško triukšmo ir ne tik prieš rinkimus.