Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2016 03 08

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Sigita Grabliauskaitė: „Stiklo kūryba – tai mano dienoraštis …“

Kovo 3 d. Kauno miesto muziejaus Kauno pilies skyriuje atidaryta stiklo menininkės Sigitos Grabliauskaitės personalinė paroda „STIKLO LOGIKA X LOGIC OF GLASS“ Tai jau penkioliktoji personalinė autorės paroda. Šį kartą ji pristato stiklo dirbinius drauge su fotografijose užfiksuotu jų kūrimo procesu. Apie kūrybą, parodos idėją kalbamės su menininke…

Jūsų darbai – veidai, rankos… Ką jais norite pasakyti?

Portretai ir rankos parodo tikrąjį žmogaus veidą. Ne išorinį įvaizdį, bet jo sielą ir dvasią. Sakoma, kad vieni žmonės fotogeniški, kiti ne, o aš sakau, kad žmonės yra atviri arba neatviri. Personažus pasirinkau kaip, kad Rodenas atrinkdavo savo pozuotojus, tokius, kurie išraiškingi forma, siluetu, esantys charektaringų bruožų… To ir ieškojau.

Pastebėjau, kad kai pradedu tapyti stiklu“ ar lieti akvareles, mane užvaldo spalvos, bet, kai kuriu skulptūrinius objektus, pradedu jausti formą ir jos galimybes išreikšti norimą idėją. Tuo noriu perteikti ne vien žmogaus charakterį, braižą, bet ir pačios medžiagos privalumą.

Kodėl pasirinkote tokią parodos kompoziciją?

Parodos pateikimą padiktavo pati erdvė. Būna, kad kūrinys tiesiog ištirpsta aplinkoje. Norėjosi, kad žiūrovas atėjęs žiūrėtų ne į tai, kas yra aplink, o į kūrinius. Jie išdėlioti ratu. Tai rodo pradžią ir tai, kad jos nebelieka. Pateikiu du kūrinių kompozicijų variantus – fotografinį, atskleidžiantį darbo procesą, bei kitą – skulptūrinį, galutinį dirbinį.

Pats procesas yra menas. Žinoma, jį pateikiu estetiškai, nesupaprastintai. Fotografijose skulptūros didesnės nei yra iš tiesų, nes noriu parodyti žmogui, ką ir kaip matau kūrybinio proceso metu, kad žiūrovas suprastų, ką man tai reiškia. Kuomet dirbu, susikoncentruoju į vieną vietą. Tuo metu man tai yra visas pasaulis… Noriu, kad ir žmogus susikoncentruotų ir labai ramiai apžiūrėtų tai, ką aš matau, kai dirbu. O po to žmogus pasiilsi, nuleidžia akis nuo fotografijų ir pamato stiklo skulptūrinius kūrinius bei jų kompozicijas.

Kaip jūs dirbate? Kaip pasirenkate techniką?

Tam, kad palaikytum ar atgaivintum savo kūrybinį pajėgumą, reikalingos pertraukos, pokyčiai. Todėl keičiu ne tik tematikas, bet ir technikas. Įvairovė padeda žmogui augti. Kuomet pasiilgstu spalvos, susikuriu liejinį su spalvomis… O dirbu ir ant žemės, grindų, ir ant žolės…

Kodėl  būtent stiklas?

Pati medžiaga kaip tokia yra neištyrinėta meno srityje. Stiklas skaidrus – kaip oras, kaip vanduo, kaip ledas… Jis kalbantis. Tai labai įdomi medžiaga, kurią išbandęs, negali užmiršti… Dabar rankų ir veidų plastikos kompozicijos tartum miega. Tačiau šias skulptūras apšvietus iš apačios ar iš šono, jos taptų dar įspūdingesnės ir pradėtų šnekėti su žiūrovu.

Aš nuolat ieškau. Kaip menotyrininkė Raimonda Simanaitienė yra sakiusi, mano kūryba tai nuolatinis kitimas. Jei man norisi dirbti su spalva, su spalva ir dirbu, jei su grafika, tai su grafika. Kartais žmonėms atrodo, kad jei žmogus studijavo stiklą ar tekstilę, tai vien su tuo ir dirbs. Ne. Mes mokėmės visko: ir tapybos, ir grafikos, ir liejimo… Todėl tik nuo paties žmogaus priklauso, kokią medžiagą jis pasirinks. Pati medžiaga gali būti menas.

Žinoma, daug lemia ir patirtis. Mano kartos menininkai medžagą pažino geriau nei dabartiniai, nes mes turėjome galimybę praktikas atlikti fabrikuose, gamyklose, ko dabar praktiškai nėra. Todėl apie medžiagą galim kalbėti kaip apie tam tikrą patirtį. Tačiau eksperimentavimas ir ieškojimas vyksta nuolatos, nes vienos idėjos pasiteisina, kitos dėl tam tikrų finansinių paieškų sustabdomos… Visi pasirinkimai pateikia vis kitus akcentus, kurie mano kūryboje tampa tam tikru ženklu, braižu.

Dažnai minite žodžius medžiaga ir forma. Ar nėra taip, kad medžiaga jums iš dalies padiktuoja ir patį turinį?

Pirmiausia atsiranda idėja ir turinys, o tai išprovokuoja, kaip tą idėją perteikti. Pradėti nuo medžiagos – reiškia nežinoti ką daryti, ieškoti. Tad pirmiausia atsiranda idėja, o tada jau pradedi apgalvoti technologijas, spalvas, proporcijas, dydžius, reikalinga ir fizika, chemija… Kartais neramu… Tada išeinu pasivaikščioti Santakoje. Tai mano mėgstama vieta.

Bet tuo metu viskas sukasi galvoj… O ta idėja arba tampa realybe, arba ją tam tikros aplinkybės užgesina, pavyzdžiui, easamos darbo sąlygos – kur ir kaip tu gali tai atlikti, kokią medžiagą turi ir kiek tam gali skirti finansų. Tad idėja gali keistis. Bet jeigu turiu geras sąlygas, galiu kurti įvairiai, kaip tik man norisi.

O ar per jūsų kūrinius galima pažinti jus pačią?

Lankantis mano parodose galima pamatyti, kad per stiklo kūrybą aš užrašau savo gyvenimą. Tai yra mano dienoraštis. Net jeigu žmogus nėra menininkas ar tyrinėtojas, tačiau seka mano kūrybą, jis jaučia kas manyje vyksta, gali taip mane suprasti…

Kokią žinutę siunčiate savo kūriniais?

Savo kūryba nesiekiu kažką parodyti, nustebinti. Noriu perteikti džiaugsmą, parodyti, kad žmonėms trūksta suvokimo, kas yra kultūra. Mes sustingom. Dabar yra informacinių technologijų, automobilių, Akropolio“ ir pan. kultūros. Bet mes prarandam tai, kas mus maitina“.  Mes negalim būti gyvi vien tik tuo, ką turime.

Žinoma, visko reikia, tačiau ar kultūra jau yra užmiršta? Užtenka mums pirkti reprodukcijas. Žmogus turi pradėt keistis. Prieškaris buvo toks turtingas, kodėl mes turėtume sustoti..? Ir politika tuomet darosi visiškai kitokia… Trūksta humaniškumo. Todėl labai norėčiau, kad žmogus į savo gyvenimą priimtų tą tikrąją kultūrą, tikrąjį meną. Kurio taip trūksta, net buityje… Kiek daiktų daiktelių atsirado… Pažiūrėkit, kiek šiukšlių išmetam…

Lankytojus įprasta vaišinti vynu. Jūs vaišinate pienu. Kodėl toks pasirinkimas?

Pienas tai pati pradžių pradžia, tai baltas maistas, kurio taip pasiilgstam, kaip baltas popieriaus lapas, kuriame piešiame… Jis mums padeda kaip geros mintys. Pati pastebėjau, kad, grįžus namo po kūrybinio proceso, man labiausiai norisi jogurto ar pieno, o skaniausias pienas su cinamonu.

Tačiau žmonės nustemba, kodėl pienas? Manau, kad mūsų visuomenė įprato į parodą ateiti ne kūrinių pasižiūrėti, o vyno išgerti. Bet juk ateiname bendrauti, ,,pasimaitinti” menu, nustebinti kitus ir save, pagalvoti, pasisemti naujų idėjų, pažinti autorių ir jo kūrybą…

O kodėl šienas?

Visų pirma, kurdama dirbu ant žolės, ant šieno. O kitas dalykas, kad prieš tai buvusios mano parodos Alsavimas savimi“ tematika – žirgai. Tad šienas – tam tikras tęstinumas, grįžtamoji refleksija. Kūryba tai ir mano pačios pasitikrinimas. Lankydami mano parodas, galite jas skaityti kaip romaną.

Visuomet matysite eigą, tęstinumą. Nors negaliu užtikrinti, kad taip bus visada. Galbūt patirsiu kokį sukrėtimą ir pradėsiu dirbti su brangakmeniais…? Nežinau. Tačiau šiuo metu norėčiau, kad būtent stiklas būtų kaip brangakmenis. Vertinamas, įrodantis, kad ši medžiaga turi daugiau galimybių nei mes įsivaizduojame… Tai stiklologija…

Kalbino Kristina Ižganaitytė

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.