Menotyrininkų knygos su paveikslėliais, gerąja prasme

Medetkos J. Jasinskio gatvėje. Visų knygos fotografijų autorius – pats V. Poškus.

Prieš kelias savaites nuvilnijo Vilniaus knygų mugė, kurioje nemažai dėmesio susilaukė ir knygos apie meną. Meno apžvalgininkė Birutė Pankūnaitė joje įsidėmėjo tarp daugybės menininkų albumų ar monografijų išsiskiriančią plačiau dailės ir architektūros klausimus nagrinėjančią literatūrą, kuri turėtų patraukti ir menotyros tekstais paprastai nesidomintį, bet su menu susijusių interesų turintį žmogų.

Apžvalgos pavadinimu turiu omenyje tai, kad dvi knygos, apie kurias rašysiu, yra gyvastingos, neaptrauktos akademine kalba ir atviros skaitytojo pažinimo džiaugsmui. Tai Vido Poškaus „Nedingęs Vilnius. Miesto akupunktūros“ bei „Menas ir pinigai. Apybraižos apie meno rinką“, kurias parašė autorių kolektyvas (Simona Makselienė, Ernestas Parulskis, Aistė Paulina Virbickaitė). Išleistos beveik prieš pat Vilniaus knygų mugę, jos buvo joje pristatytos, todėl, pagal įvykių logiką, šią apžvalgą joms ir skiriu.

Kas jas abi vienija? Manyčiau, autorystės pulsavimas ir jose išlikę sudarymo ir redagavimo nepažeisti autorių asmenybių portretai, prasisunkiantys savitais kalbėjimo, objektų pasirinkimo, klausimų formulavimo būdais, kurie ir suteikia abiem knygoms neunifikuotą gyvybės ritmą. Jas perskaičius, kaip ir po bet kurios geros knygos, atsiveria trečiasis, erdvinis matmuo, tarsi ilgai žiūrėtum į plokščius dekoratyvinius paveikslėlius, kuriuose, akims pagavus kampą, išryškėja gal ir nujaustos, bet neregėtos sferos. Vienu atveju tai – visų išvaikščiotas ir daugybę kartų matytas nematytasis Vilnius, kitu – Lietuvos kontekste klampi meno rinkos tema, atverianti daugiamatį meno pasaulio pjūvį.

Vidas Poškus – ekspresyvus pasakotojas, kuris karštai įrodinėja savo meilę miestui, kuriame nėra gimęs, nors knygą ir baigia Vilniaus namu, kuriame pats gyvena. Nesunku suprasti, kad jis žavisi miesto senovės pėdsakais, bet ne tik jais. Jis tiesiog nepakenčia, viena vertus, plastikinių langų ir sintetikos o kita vertus, – sovietinio apsimetinėjimo ir „falšyvumo“.

Vidas Poškus – renesansinė asmenybė: dailės kritikas, dailės istorikas, kuratorius, tinklaraštininkas, administratorius ir menininkas kartu. Galima apsvaigti besigilinant į jo minimus Vilniaus didikų ar architektų vardus, sekant meistriškai gliaudomas ilgaamžes mįsles. Tačiau tai ne tiek istorinė knyga, nors originalaus istorinių faktų traktavimo knygoje apstu. Nors Vidas – pagarsėjęs Renesanso epochos gerbėjas, tačiau jis rašo apie miestą, kuriame prieštaringai pinasi ir tarpusavyje maištauja daug architektūros stilių, kuriuos jis su pasimėgavimu identifikuoja ir išnarsto. Tai byloja apie jo kaip menotyrininko erudiciją, tačiau žaviausia net ne tai. Labiausiai jo knyga stebina dėmesiu nepatrauklioms ar įprasta akimi netikėtoms detalėms ir savo subjektyviais įspūdžiais. Tai gali būti mediniai naujamiesčio sandėliukai ar atsitiktiniai gėlių darželiai, karo palikti kulkų pėdsakai ant pastatų mūro ar medžiai, nebūtinai patys ryškiausi, durys ar laiptinės, grafičiai ar sgrafitai, skirtingos mūro plytos, takai į kalvas ar apleisti interjerai ir t. t. Perskaičiusi Vido knygą, ėmiau kitaip žiūrėti į gimtąjį miestą ir iki kaulo pažįstamas erdves, kuriose įvyko ir tebevyksta jo paties gyvenimo epizodai ar bet kurio iš mūsų patirtis.

Puslapis iš V. Poškaus knygos apie medinį Vilnių.

Ar jis oponuoja garsiajam Vlado Drėmos „Dingusiam Vilniui“? Tikrai ne. „Jeigu nebūtų Dingusio Vilniaus, tai nebūtų ir Nedingusio. Kiekvienas turime savą nedingusio Vilniaus viziją, įkvėptą asmeninių potyrių: matytų paminklų, pasivaikščiojimų gatvėmis ir skersgatviais, galop perskaitytų knygų, o Dingęs Vilnius – tarp tų esminių ir fundamentaliųjų. Lietuvos profesionaliosios dailės istorijos Tėvo knyga paskatino ne tik studijuoti dailės istoriją, bet ir buvo šventraštis, kurį laikant rankose (ak, tas svoris ir dydis!) pamiltas Vilnius. (…) Tiesioginė šio leidinio pavadinimo nuoroda į žymųjį ir monumentalųjį Vlados Drėmos veikalą Dingęs Vilnius nėra nei jo antitezė, nei diskusija, nei tęsinys. Tai pokalbis su juo ar tiksliau – jo inspiruotas pokalbis su miestu“, – rašo Vidas knygos įžangoje.

Ar tai galėtų būti psichogeografijos žanro knyga? Galbūt. Pasak Guy Debord’o, psichogeografija analizuoja organizuotos arba neorganizuotos geografinės aplinkos poveikį žmonių elgesiui ir emocijoms, tai asmeninių pojūčių geografija, priešinga objektyviajai geografijai ir tradiciniams žemėlapiams. Tačiau nesinorėtų sprausti Vido knygos į rūšinius apibrėžimus, nes jaučiama, kad žanrą Vidas atrado intuityviai, apčiuopomis rašydamas savas kartais istorines, bet dažnai asmenines impresijas.

Jis pats Vilnių sužmogina, sutapatindamas su kūnu ir nužymėdamas jo akupunktūros taškus. Man Vido Poškaus miestas regisi kaip menotyrininko tapytas paveikslas, kur rungiasi išmanymas ir ne visada klausanti, bet visada žinanti ranka, kurios netobulumą užbaigia laki vaizduotė. Vidas knygą rašo trumpais tekstais. Vidas piešia nedidelio formato paveikslus, kuriuos kartais eksponuoja. Savitai, autentiškai ir su neblėstančia aistra.

Vido Poškaus impresijos turi didelį emocinį poveikį ir skatina ieškoti savito įprastų dalykų matymo. Tuo tarpu kita aptariama knyga – Simonos Makselienės, Ernesto Parulskio, Aistės Paulinos Virbickaitės „Menas ir pinigai. Apybraižos apie meno rinką“ – turi taikomąjį pobūdį, nes jos tiesioginis adresatas – meno pirkėjas. Todėl leidinys atlieka kilnią mūsų varganos meno rinkos skatinimo misiją.

Knygoje visais įmanomais aspektais narstomas meno ir pinigų saito klausimas, todėl ji apima daugumą meno pasaulio aspektų apskritai. Ir todėl ji turėtų sudominti ir būti naudinga plačiam meno kūrėjų ir vartotojų ratui. Kiekvienas čia ras profesionalių įžvalgų apie pirminę ir antrinę, lokalią ir globalią meno rinkas, meno rūšis ir žanrus, meno rinkos ir kolekcionavimo istoriją Lietuvoje, šios istorijos fragmentų pasaulyje, galiausiai – pastebėjimų apie dailės kritiką, meno istoriją, muziejus, aukcionus ar turimų kūrinių kasdienę priežiūrą.

Vienur pasakojimas labai detalus ir vadovėlinis, kitur – eseistinis, nelygu temos istoriškumas ar šiandieninis aktualumas. Be to, knygoje palikta nesušukuota skirtingų autorių kalbėsena ir minčių ar problemų formulavimo būdai. O tai nuteikia labai pozityviai – susidaro įspūdis, kad skaitai gyvą kelių profesionalų pokalbį ar diskusiją, kur klausimai kartais pasikartoja ar susipina. Skirtingos kalbos stilistikos sklandžiai dera tarpusavyje ir leidžia sekti gyvą knygos naratyvą ir nervą. Tai šmaikštus, banguojantis Ernestas Parulskis, su pasimėgavimu gliaudantis informacijos rebusus, delikati nugludinto žodžio meistrė Aistė Paulina Virbickaitė, neslepianti savo aistros intriguojantiems meno pasaulio siužetams ar kiek akademiškesnė, bet daugybę konkrečių meno rinkos subtilybių žinanti Vilniaus aukciono vadovė Simona Makselienė. Ji kaip projekto iniciatorė ir vadovė pasielgė išmintingai nuspręsdama išlaikyti eseistinę, ne visada taisyklingą leidinio struktūrą, kuri, kita vertus, yra labai aiški ir logiška. Istorines dalis čia keičia šiuolaikiniai pavyzdžiai, o tai man pasirodė įdomiausia. Greta šaltiniais argumentuoto dėstymo esama ir visiškai subjektyvaus reiškinių vertinimo, ypač turint omenyje šiandien vykstančius procesus. Ir dar – patiko tai, kad probleminiuose klausimuose visi trys autoriai teikia pirmenybę meilei menui bei pagarbai kūriniui.

Čiurlionio temperos „Pasaka. II“ falsifikatas, kurį Artcurial aukciono namai Paryžiuje, apsižiūrėję, laiku išėmė iš aukciono rinkinio. (Estimacija buvo 8000-10000 Eur.)

Kritiškas skaitytojas turbūt pavadins mano apžvalgą panegiriniu tekstu, todėl ramybės dėlei išreikšiu nedidelį priekaištą, dėl kurio man ši knyga pasirodė nepilna. Nors daug kur tekste esama nuorodų į virtualias naudingos informacijos svetaines, bet knygos pabaigoje pasigedau literatūros meno rinkos klausimais sąrašo. Nors suvokiu, kad tekstai remiasi ne tik rašytiniais šaltiniais, bet ir konkrečia patirtimi bei pokalbiais su kompetentingais žmonėmis, bet susidomėjusiam meno vartotojui būtų pravartu žinoti ir knygas, kurios norint padėtų pagilinti gautas žinias.

Kol neįsibėgėjo lėtai ateinantis pavasaris, kviečiu paskaityti šiuos du menotyrininkų kruopščiai parengtus leidinius. Vilnių ir meno kūrinius išvysite kitomis spalvomis. O aš to paties pavasario proga einu nuvalyti dulkių nuo savo kuklios ir chaotiškos paveikslų kolekcijos – švelniai, su minkštu šepetėliu.

Kitas Čiurlionio falsifikatas, 2015 m. spalio mėn. pasirodęs Šveicarijos „Dobiaschofsky” aukcione (pradinė kaina – 8173 Eur). Irgi išimtas iš aukciono rinkinio dar iki aukciono.

Vidas Poškus. „Nedingęs Vilnius. Miesto akupunktūros“. Tyto Alba. Vilnius, 2016;

Simona Makselienė, Ernestas Parulskis, Aistė Paulina Virbickaitė. „Menas ir pinigai. Apybraižos apie meno rinką“. Meno rinkos agentūra, serija „Vilniaus aukciono biblioteka“. Vilnius, 2015.