2016 03 12

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Kokia yra paveikslo „Šauksmas“ reikšmė?

Edvardas Munchas. Šauksmas

Egzistencinę baimę perteikiantis Edvardo Muncho tapytas portretas yra antras pagal garsumą meno kūrinys visoje meno istorijoje. Menotyrininkas Alastairas Sookas pateikia savo šio paveikslo istorijos versiją. 

Po raudonomis, geltonomis ir oranžinėmis liepsnomis verdančiu dangumi ant tilto stovi belytė figūra. Apsirengusi tokiais pačiais vingiuojančiais potėpiais nutapytu mėlynu paltu, kuriame susilieja vandens, indigo ir akvamarino atspalviai. Išilgintos rankos, laikomos virš plikos, kaukolę primenančios galvos. Akys išsiplėtusios nuo šoko. Iš figūros sklinda kraują stingdantis spiegimas.

Nors aplinkos objektai (dvi figūros ant tilto, laivas) vaizduojami tarsi neutraliai, tačiau net ir juose yra įsigėręs pirmykštis, viską apimantis siaubas. Žinoma, mes čia kalbame apie norvegų menininko Edvardo Muncho paveikslą „Šauksmas“ – antrą pagal garsumą pasaulio meno istorijoje kūrinį po Leonardo da Vinci „Mona Liza“. Tai yra viena iš keturių Edvardo Muncho per visą gyvenimą sukurtų „Šauksmo“ versijų. Ankstyviausia, 1893-iaisiais tapyta, versija eksponuojama Oslo nacionalinėje galerijoje. 

Kitoje miesto vietoje, Muncho muziejuje, galima pamatyti 1910-aisiais pieštą versiją. Šis paveikslas atliktas pastele taip pat kaip jo pirmtakas 1893-iaisiais. Tačiau versija, apie kurią dabar kalbame, piešta pastele ant lentos 1895-aisiais, vis dar originaliame rėme, yra vienintelis iš keturių paveikslų, šiuo metu esantis privačiose rankose. 

2012-aisiais aukciono Niujorke metu po dvylikos minučių siūlymų tai tapo brangiausiai kada nors įsigytu meno kūriniu. Kaina pasiekė 120 milijonų dolerių. Pirkėjas buvo amerikiečių finansininkas Leonas Blackas, kuris dabar paskolino kūrinį Niujorko „Neue“ galerijoje vykstančiai parodai „Munchas ir ekspresionizmas“. 

„Labiausiai vertinama aliejumi nutapyta Nacionalinėje Oslo galerijoje esanti paveikslo versija, – sako meno istorikė Jill Lloyd. – Tačiau pastelinė versija yra neįtikėtina. Spalvos atrodo tokios gyvos, šviežios, tarsi paveikslas būtų nupieštas vakar. Mano manymu, ši versija yra intensyviausia, nes pastelė yra tokia gyvybinga priemonė, kad priėjęs prie paveikslo gali tiesiog matyti, kaip Munchas realiu laiku keičia mirguliuojančias linijas ir kontūrus. Jis turi tiesiog virpantį, gyvą paviršių, kurio neįmanoma sukurti aliejaus technika.“ 

Edvardas Munchas. Vampyrų madona

Egzistencinė baimė

„Neue“ galerijoje eksponuojama paroda apžvelgia visus Edvardo Muncho gyvenimo etapus. Menininkas atskleidžiamas tiek kaip antras iš penkių vaikų savo vaikystės šeimos aplinkoje, tiek kaip skurstantis karo gydytojas 1863-iaisiais, tiek kaip avangardinio ekspresionizmo, XX a. pirmaisiais metais užplūdusio Vokietiją ir Austriją, atstovas. 

Nors dažniausiai koncentruojamasi į vėlesnius šio menininko karjeros žingsnius (Munchas mirė 1944-aisiais), tačiau parodoma ir patalpa, kurioje Munchas sukūrė „Šauksmą“ 1895-aisiais, treji metai po jo pirmo atvykimo į Berlyną, kur jo vardas gan greitai pasklido. 

Vokietijoje Munchas išgyveno kelerius kūrybiškai siautulingus metus. Bendravo su bendraminčiais menininkais, rašytojais, tokiais kaip jo artimas draugas Augustas Strindbergas. Jie susitikdavo tuo metu garsiame bare „Black Piglet“. Šiuo periodu Munchas sukūrė savo garsiausius darbus, tarp kurių ir „Vampyras ir Madona“. 

Jo pusiau autobiografinėje serijoje „Gyvenimo šokis“ intensyviausios asmeninės emocijos – meilė, seksualumas ir mirtis – yra perkeičiamos į universalius simbolius. Originalioji, 1893-iųjų, „Šauksmo versija“ buvo vienas iš 22 ciklo elementų. 1892-aisiais Munchas nutapė „Šauksmo“ pirmtaką, kuris vadinasi „Liguista nuotaika saulėlydyje, neviltis“. 

Edvardas Munchas. Šauksmas

Kruvino dangaus, tilto su trimis figūromis, žaliai mėlyno ežero ir peizažo kompozicija yra itin panaši į „Šauksmą“, tačiau jo stilius, nors tuomet atrodė ir itin radikalus, tačiau taip stipriai nepaveikė nusistovėjusios tradicijos kaip „Šauksmas“. Šis paveikslas buvo esminis Muncho lūžis, kai žiauri egzistencinė kančia tapo gerokai stipresnė už anksčiau vyravusią mandagią melancholiją.

1892-ųjų sausio 22-ąją Muncho dienoraščio įžangoje yra užfiksuotas „Šauksmo“ įkvėpimo momentas: „Ėjau keliu su dviem draugais, leidosi saulė. Pajutau melancholijos gūsį, o dangus staiga pasidarė kruvinai raudonas. Sustojau, atsirėmiau į turėklus. Jaučiausi mirtinai pavargęs. Liepsnojantis dangus tiesiog virė kaip kraujas. Liepsnos tarsi ėmė skrosti mėlynai juodą fjordą ir miestą. Mano draugai ėjo toliau. Aš stovėjau, drebėdamas iš nerimo. Jaučiau, kaip iš visos gamtos sklido begalinis klyksmas.“ Žvelgiant į šį įrašą, „Šauksmo“ figūra galėtų būti suvokiama kaip savotiškas menininko autoportretas.

Meno istorikai siūlo dar vieną šio paveikslo įkvėpimo šaltinį – Peru mumiją, kurią Munchas pamatė Pasaulio mugėje, Paryžiuje, 1889-aisiais. „Neue“ galerijoje „Šauksmas“ yra paskutinis vaizdinys, kurį išvysta žiūrovas parodoje, nes, kaip sako Lloyd, „čia yra visa ekspresionizmo esmė“.

Mes visi šaukiame

Žinoma, žvelgiant iš meno istoriko perspektyvos, Lloyd yra teisi. Net ir šioje parodoje eksponuojamas 1917-aisiais vokiečių menininko Ericho Heckelio sukurtas darbas tam tikra prasme yra skolingas Munchui. Heckelio kompozicijos, kur žmogus dykvietėje stovi susiėmęs už galvos, aštrūs juodai balti tonai yra absoliučiai įkvėpti Muncho 1895 m. sukurtos „Šauksmo“ litografijos. XX a. pradžioje šis atspaudas buvo labiausiai paplitusi Muncho paveikslo versija. 

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Munchas įkvėpė ne vien ekspresionistus. „Šauksmą“ galima laikyti Francio Bacono šaukiančių popiežių atvaizdų protėviu. 1984-aisiais Andy Warholas padarė seriją atspaudų, kuriuose „Šauksmas“ vaizduojamas ryškiomis, akinamomis spalvomis.

Taip pat šis paveikslas yra mėgstamiausias ir Tracey Emin. 1998-aisiais ji sukūrė filmą, kurio metu buvo rodomas Norvegijos fjordas, kamera buvo laikoma prie vandens paviršiaus ir žiūrovui buvo rodomas minėtą paveikslą primenantis begalinis bangavimas. Charizmatiška serbų performansų atlikėja Marina Abramovič Oslo gyventojus įtikino viešai susirinkus šaukti. Tai vėlgi buvo duoklė Muncho paveikslui. „Aidintis ežeras“, grėsmingas 1998-aisiais nutapytas britų menininko Peterio Doigo paveikslas, spektriškai vaizduoja policininką, savo galvą palenkusį lygiai taip, kaip Muncho „Šauksmo“ pagrindinė figūra. 

Be abejonės, nors ir įtaka vėlesniam menui nėra labiausiai stulbinamas su Muncho „Šauksmu“ susijęs faktas, tačiau stabtelėti verčia, kiek jis sukūrė meno istorijos ir populiariosios kultūros sąlyčio taškų. „Šauksmas“ buvo įvairiai išdraskomas, karikatūrizuojamas ir profanizuojamas taip dažnai, kad jis dabar yra kur kas garsesnis negu jo kūrėjas. 

Net ir žmonės, kurie niekada nebuvo girdėję apie Munchą, puikiai atpažįsta jo garsųjį paveikslą. Taip yra dėl daugybės populiariojoje kultūroje atsiradusių variacijų. Interpretacijų šio paveikslo tema buvo rodyta ir „Simpsonuose“, taip pat iš šio kūrinio įkvėpimo sėmėsi ir garsiojo siaubo filmo „Klyksmas“ kūrėjai. Įvairių „Šauksmo“ versijų vagystės iš Osmo muziejų, kurių viena įvyko 1994-aisiais, kita po dešimtmečio, tik dar kartą atskleidžia šio meno kūrinio žinomumą.

„Šauksmo“ išplitimą, anot Lloyd, iš dalies lemia ir tai, kad jį labai lengva perdaryti į karikatūrą, kas su daugeliu kitų paveikslų yra tiesiog neįmanoma. Šis vaizdinys kerta į pačią esmę, kartą pamatęs niekada jo nepamirši, taip pat jis yra labai lengvai perskaitomas kaip vizualinė idėja. Taip pat net ir dabar jis yra išplitęs visur – ant rankinių, plakatų, puodelių, dar Dievas žino kur…

Tačiau vienu metu ir sunku paaiškinti šį universalų patrauklumą. Anot Lloyd, šis vaizdinys buvo sėkmingas dėl to, kad išreiškė svarbų Vakarų kultūroje XX a. pradžioje įvykusį poslinkį. „Šauksmas yra vienas tų vaizdinių, kurie apibendrina istorijos pokyčio tašką, – paaiškina ji. – Čia mes matome, kaip žmogus praranda visą saugumą, kuris jam teikė komfortą iki XIX a. pabaigoje ištikusio momento, kai tarsi nebeliko iš kartos į kartą perduodamo tikėjimo, tradicijos, papročių. Liko tik vienišas vargšas žmogus egzistencinės krizės akivaizdoje, akis į akį susidūręs su visata, kurios jis nesupranta ir kuriai belieka atsiduoti, išgyvenant didžiulę paniką.“

Taip pat, anot menotyrininkės, nors tai gali nuskambėti labai negatyviai, bet toks yra modernaus žmogaus būvis. Būtent tai skiria modernų žmogų nuo postrenesansinėje epochoje vyravusių nuotaikų. Jausmas, kad prarasti visi inkarai, kurie mūsų protėvius laikė tvirtai įkibusius į pasaulį.

Pagal užsienio spaudą parengė Vaiva Lanskoronskytė