Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2016 03 13

Dalia Cidzikaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Domėjimasis istorija, virtęs knyga apie lietuviškus takus

D. Januta bendrauja su knygų mugės lankytoju. Sigitos Pūkienės nuotr.

Nors JAV lietuvis Donatas Januta nėra retas svečias Lietuvoje, šių metų vasario paskutinį savaitgalį vykusioje Vilniaus knygų mugėje jis lankėsi pirmą kartą. Bet ne tik kaip knygų mėgėjas – paskutinę renginio dieną mugės lankytojams jis pristatė savo knygą Lietuviški takai (Vilnius: Petro ofsetas, 2015). „Nuo mažens domėjausi Lietuvos ir lietuvių praeitimi, – sako Januta, jaunystėje vis dėlto pasirinkęs studijuoti inžineriją, o vėliau tapęs advokatu ir dirbęs juo ne vieną dešimtmetį Kalifornijos valstijoje. – Kai buvau mažas, man mokytojai sakydavo, kad aš per daug klausimų užduodu. Man visuomet buvo įdomu sužinoti daugiau apie tai, ką aš matau ar skaitau: kaip kas nors veikia, kodėl yra taip, o ne kitaip. Kaip ir kas išvystė, padarė, pastatė – tai yra praeitis, tai yra istorija.“

Knyga Lietuviški takai kviečia pasivaikščioti lietuvių tautos istoriniais ir atminties takais už Lietuvos ribų: Jungtinėse Amerikos Valstijose, Latvijoje, Lenkijoje, Prūsijoje (dabar – Kaliningrado sritis), Gudijoje (dabar – Baltarusija). Janutą labiausiai domina 20-as šimtmetis ir 19-o šimtmečio pabaiga. Jo nuomone, būtent 20 ir 19-o šimtmečių įvykiai: tautinis atgimimas, du pasauliniai karai, Lietuvos Nepriklausomybės atgavimas ir praradimas, okupacija, partizaninis karas yra ne tik nekasdieniniai, labai įdomūs, bet ir lemtingi, padėję pamatus dabartinei Lietuvos istorijai, įvykiai. Be to, „19 ir 20-o šimtmečio Lietuvos ir lietuvių istorija yra mano ir mano tėvų ir senelių kartos istorija, – pažymi autorius. – Aš ją išgyvenau asmeniškai.“

Rašytojos Petronėlės Orintaitės ir advokato Kazio Janutos sūnus, Donatas Januta gimė karo metais Vilniuje. Kaip ir daugelis to meto lietuvių, jo tėvai pasirinko pasitraukimą į Vakarus nei dar vieną akistatą su sugrįžtančia antrąja sovietų okupacija. Likusius karo ir pokario metus praleidusi Vokietijoje, Augsburgo DP stovykloje, 1949 metais Janutų šeima emigravo į JAV, ilgainiui apsistodama Los Angeles mieste. Knygoje skaitytojas ras ir vieną kitą biografinę Janutų šeimos detalę. Du straipsniai apie motiną atsirado todėl, kad Petronėlė Orintaitė aktyviai dalyvavo visuomeniniame JAV lietuvių gyvenime. Tėvą ir jo giminę autorius pamini straipsniuose apie pirmąją ir antrąją lietuvių emigrantų bangą Amerikoje bei rašydamas apie generolą Povilą Plechavičių.

Januta tęsia savo tėvų ir jų kartos užsiangažavimą bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje. Abu tėvai, valstiečių ūkininkų vaikai, užaugę ganydami gyvulius Lietuvos pievose, buvo pirmoji aukštuosius mokslus išėjusi karta. Donato Janutos tėvas baigė Vytauto didžiojo universiteto Teisės fakultetą. Studijuodamas ėjo studentų korporacijos Samogitia pirmininko pareigas. 1941–1944 metais dirbo teismo tardytoju Vilniuje ir Vilkaviškyje. Augsburgo stovykloje buvo biuletenio Dienos Žinios leidėjas ir redaktorius. Kaip ir žmona Petronėlė Orintaitė, emigravęs į Ameriką, plunksnos į šalį nepadėjo – rašė straipsnius į lietuvių laikraščius apie JAV lietuvius ir jų veiklą, apie istorinių įvykių reikšmę. Jo rašytinis palikimas, saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, sudaro keturis storus aplankus.

Januta teigia, jog beveik visa išeivijos spauda rėmėsi savanoriais rašytojais, redaktoriais, administratoriais, kurie, su mažomis išimtimis, tuos darbus atliko be atlyginimo, pragyvenimą užsidirbdami kitose srityse, neretai dirbdami prastus darbus. „Taip ir mano tėvas – bendradarbiavo išeivijos spaudoje tik laisvalaikiu, išlaikydamas šeimą kitais darbais.“

Donato Janutos knyga – taip pat lietuviškoje spaudoje, daugiausia laikraštyje Draugas – pasirodžiusių straipsnių rinktinė. Nors temų įvairovė nedidelė: šeima, o per ją – ir visos tautos – istorija, lietuviai užsienyje ir lietuvių tautos palikti pėdsakai ten, Lietuvai ir jos tautai nusipelnę žmonės, lietuvių santykiai su kitomis tautinėmis grupėmis ir kelionės po lietuviškas žemes, jos įdomios tuo, kad šiandien apie jas mažai rašoma ir kalbama. Prie tokių temų priskirčiau Janutos straipsnį apie dzūkus savanorius ir Kaniūkų kaimo žudynes, lietuvius kareivius Kinijoje, Filipinuose ir Afganistane ir kitas. „Aš temų neieškau, be to, manęs nesaisto įsipareigojimas žūtbūt ką nors parašyti, – atsako Januta, paklaustas, kaip pasirenka temas savo straipsniams. – Man dažnai norisi žinoti daugiau, o jeigu manau, kad kokia nors tema ir kitiems bus įdomi, parašau spaudai.“

Tokį Janutos domėjimąsi istorija, dėmesį faktams ir detalėms bei pomėgį komentuoti spaudoje pastebėjusi dabartinė JAV Lietuvių bendruomenės valdyba neseniai pasiūlė jam tapti atstovu angliškai spaudai. Pasak Janutos, jo užduotis – atidžiau sekti užsienio spaudą, kurioje minima Lietuva, ir, pamačius ką nors klaidinga ar neigiama, į tai atsiliepti.

Visas temas knygoje jungia istorinis pjūvis. Tačiau istorija Janutos knygoje pasakojama kiek netradiciškai, pažiūrėjus iš kiek kitokio kampo. Pavyzdžiui, straipsnyje „Du lietuviai iš Amerikos – vieno garbingas kelias, kito išdavystės šunkelis“ autorius rašo apie du panašius, bet visiškai kitokius gyvenimus pasirinkusius Adolfą Ramanauską-Vanagą ir Juozą Albiną Markulį. Netikėtai atsiradusi paralelė leido naujai pažiūrėti į, rodos, tokią jau visiems gana gerai žinomą partizaninio pasipriešinimo ir jo užgniaužimo temą. Januta prisimena, jog, skaitydamas apie partizanus, kelis kartus užtiko ir Juozo Markulio, kaip didelio išdaviko, pavardę. Taip kilo noras sužinoti, kas tas žmogus buvo. Smalsumas nuvedė prie nedaug kam žinomo fakto, jog tiek Markulis, tiek Ramanauskas-Vanagas – abu gimė Amerikoje. Taip gimė straipsnis apie du skirtingus gyvenimus nugyvenusius lietuvius.

Kitas knygos bruožas – istorinių asmenybių nukėlimas nuo paminklinių lentų, mėginimas juos pristatyti kaip savus, artimus žmones. Todėl net ir istorine tema parašytame straipsnyje autorius ieško asmeninės žmogaus dramos ir net tam tikros gyvenimo ar susiklosčiusių aplinkybių ironijos.

Atskiro skyriaus knygoje sulaukė ir lietuvių ir žydų istoriniai santykiai. Nemaža straipsnių dalis parašyta kaip atsiliepimas į Drauge paskelbtus straipsnius. Pasak autoriaus, žydų istorija jam įdomi tik tiek, kiek ji yra Lietuvos istorija. „Šimtus metų žydų istorija buvo neatskiriama Lietuvos dalis, – pastebi jis. – Jie mylėjo Lietuvą ir, kaip Viliaus Kavaliausko knygos pavadinimas rodo, mūsų šalį vadino „pažadėtąja žeme“, o Vilnių – „Šiaurės Jeruzale“. Tačiau, nors jie gyveno greta lietuvių, jie gyveno atskirai, išlaikydami savo kultūrą, tikėjimą, kalbą ir papročius.“

Paskutinis knygos Lietuviški takai skyrius skirtas autoriaus apybraižoms apie jo keliones po lietuviškas Lenkijos, Latvijos, Prūsijos ir Gudijos vietas. Paklaustas, ar šios jo kelionės nėra pažymėtos savotišku nostalgijos ženklu, Januta atsako, jog sunku būtų jo atveju kalbėti apie nostalgiją, juk, pavyzdžiui, Prūsijoje jis niekada nėra buvęs. Be to, Lietuvą jis paliko būdamas visai mažas. „Aš važiuoju, nes man visą gyvenimą viskas buvo labai įdomu, – sako jis. – Prūsijoje yra mūsų tautinis atgimimas, mūsų šaknys. Tas pats ir Gudijoje, lietuviškoje Lenkijoje bei Latvijoje. Tai – paprastas domėjimasis.“