2016 03 15

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Ivanas Krastevas: Walęsa, Gorbačiovas ir laisvės pabaiga

„Rytų Europos revoliucijos prieš komunizmą buvo laikomos pavyzdingomis. Būdamos daugiausia taikios, jos padėjo išauginti du Nobelio taikos premijos laureatus. Pirmasis 1983 metais juo tapo Lechas Walęsa, didvyriškas 10 mln. žmonių sutelkusios „Solidarumo“ profesinės sąjungos lyderis, o po septynerių metų Sovietų Sąjungos komunistų partijos lyderis Michailas Gorbačiovas buvo pagerbtas už tai, kad turėjo drąsos pripažinti moralinį, politinį ir ekonominį senojo režimo bankrotą“, – dienraštyje „The New York Times“ rašo Sofijoje veikiančio „Liberalių strategijų centro“ vadovas Ivanas Krastevas.

Anot jo, šios dvi politinės figūros – L. Walęsa, kuris tapo pirmuoju demokratiškai išrinktu Lenkijos prezidentu, ir M. Gorbačiovas, kuris buvo paskutinis Sovietų Sąjungos lyderis, – tapo galingiausiais 1989 metų simboliais. Tačiau dabar, kaip pažymi I. Krastevas, abiejų šių asmenų herojiškas statusas ir tų revoliucijų paveldas imtas kvestionuoti.

M. Gorbačiovas apkaltintas išdavęs savo šalį, o L. Walęsa – išdavęs savo bendražygius antikomunistus. I. Krastevo teigimu, Vladimiro Putino Rusijoje neapykanta 1989 metų įvykiams yra tokia intensyvi, kad po to, kai žinomas kino režisierius ir Kremliaus lojalistas Nikita Michalkovas pasmerkė į Sovietų Sąjungos žlugimą atvedusią M. Gorbačiovo politiką kaip „tikrą nusikaltimą“, publika nė nemirktelėjo, nes tokie pareiškimai atrodo kaip savaime akivaizdūs.

„Į naujienas pateko tik vieno išdaigininko, apsimetusio N. Michalkovu, skambutis M. Gorbačiovui, kurio metu buvo atsiprašyta už išsakytus žodžius. Visi galėjo skaniai pasijuokti iš Nobelio premijos laureato, dėkingai priėmusio atsiprašymą, kurio iš tikrųjų niekada taip ir nebuvo“, – rašo I. Krastevas. Anot jo, rusai nesiilgi komunizmo kaip tokio, tačiau su nostalgija žvelgia į tas dienas, kai Sovietų Sąjunga buvo supergalybė. Tad ir 1989 metai Rusijos visuomenei simbolizuoja ne pergalę prieš komunizmą, tačiau Maskvos pralaimėjimą Vakarams ir pažeminimą jų akyse.

I. Krastevas priduria, kad beveik tuo pačiu metu, kai N. Michalkovas užsipuolė M. Gorbačiovą, Lenkijos Nacionalinės atminties institutas paviešino dokumentus, kurių dalis buvo gauti iš paskutiniojo komunistinių laikų vidaus reikalų ministro našlės. Tie dokumentai atgaivino teiginius, kad L. Walęsa aštuntajame dešimtmetyje buvo slaptosios policijos informatorius. (2000 metais specialus teismas išteisino L. Walęsą dėl tokių pačių kaltinimų.)

Anot I. Krastevo, nestebina, jog L. Walęsa dokumentus pavadino „klastote“, o tūkstančiai žmonių išėjo į Varšuvos, Gdansko ir kitų Lenkijos miestų gatves gindami buvusį „Solidarumo“ lyderį. Tačiau Lenkijos vyriausybė, kontroliuojama Jaroslawo Kaczynskio vadovaujamos „Teisės ir teisingumo“ partijos, atsisakė ginti buvusį prezidentą ir pareiškė, kad L. Walęsos „legenda daugiau nebegali būti ginama“.

„Ar visi šiandien gali būti tikri, kad L. Walęsa niekada nekolaboravo su slaptąja policija? Veikiausiai ne. Labiausiai tikėtina, kad L. Walęsa, kaip ir daugelis kitų aštuntajame dešimtmetyje, sudarinėjo smulkius sandorius su valdžia, kad išsaugotų savo laisvę po to, kai buvo suimtas dėl prodemokratinės veiklos“, – rašo I. Krastevas. Jo teigimu, demonstruotojai gatvėse, kurių dalis yra seni „Solidarumo“ aktyvistai, taip pat supranta, kaip slaptoji policija mokėjo klastoti dokumentus tam, kad galėtų diskredituoti savo oponentus. Tie patys demonstruotojai puikiai suvokia, kad „Solidarumo“ stebuklas būtų buvęs neįmanomas be tokių lyderių kaip L. Walęsa.

Tačiau, kaip akcentuoja L. Walęsa, žmonės didžiųjų Lenkijos miestų gatvėse puikiai suvokia, kad šiandien gina ne tik L. Walęsą, tačiau kai ką žymiai daugiau – 1989 metų paveldą. Jie įtaria, kad vyriausybė išpuolį prieš L. Walęsą pasitelkia kaip instrumentą siekdami delegitimizuoti liberaliąją demokratiją.

„Ir atrodo, kad jie yra teisūs. Dabartinis gynybos ministras Antonis Macierewiczius tiesiai šviesiai rėžė, kad slaptosios policijos dokumentai apie L. Walęsą įrodo, jog „pokomunistinė Lenkija buvo slaptosios policijos, o ne demokratiškai išrinktų institucijų produktas““, – rašo I. Krastevas.

Pasak jo, yra vienas dalykas ginti 1989 metų revoliuciją „pralaimėjusioje“ Rusijoje. Tačiau, klausia I. Krastevas, kodėl taip sunku ją ginti nugalėjusioje Lenkijoje, kur žmonės yra laisvesni ir labiau pasiturintys nei bet kada anksčiau ir kur „Solidarumas“ yra tapęs nacionaline ikona?

„Dabartinės revizionizmo bangos ironija yra ta, kad 1989 metai dabar yra atmetami dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių jie anksčiau buvo taip aukštinami, o tai yra radikalizmo nebuvimas. Tas faktas, kad buvo pasirinkta integruoti senąjį elitą, o ne jį persekioti, tuo pačiu metu tapo ir tvariu pasiekimu, ir Achilo kulnu“, – rašo apžvalgininkas.

Jo teigimu, dabartinis populistinis sukilimas, kurio įkarštis vis labiau įtraukia Lenkiją, Vengriją ir kitas Rytų Europos dalis, yra sukilimas prieš nuosaikumą ir nuosaikiuosius. 1989 metų įvykiai yra smerkiami kaip paprasčiausias genialus sąmokslas transformuoti elito politinę galią į ekonominę galią, kaip kad dainuojama „The Who“ dainoje: „Sutikite naują bosą, tokį patį kaip senasis.“

Tokiame naratyve, kaip pabrėžia I. Krastevas, 1989 metai ženklina ne žmonių, o komunistinio elito išlaisvinimą. Jie esą buvo išvaduoti nuo baimės (partijos valymų ir antikomunistinių sukilimų), kaltės, ideologijos, bendruomeninių saitų ir net tautinio lojalumo. Iki tol jie esą turėjo privilegiją keliauti, o dabar turi ir teisę būti Vakarų dalimi. Iki tol esą jie valdė valstybę, o dabar ji jiems priklauso. I. Krastevo teigimu, senojo elito galios šešėlis tapo galutiniu paaiškinimu dėl visko, kas blogo nutiko po 1989 metų – augančios nelygybės, išduotų lūkesčių.

„L. Kaczynskio pykčio politika, kaip ir V. Putino neapykantos politika, randa atgarsį jaunesnėse kartose, gyvenančiose pasaulyje, kuriame istorija nebesvarbi. Jie turi „Google“ ir išmaniuosius telefonus, tačiau mažai kantrybės suvokti komunistinio pasaulio maralinį kompleksiškumą, tad ir netrokšta suprasti, ką L. Walęsa iš tikrųjų darė aštuntajame dešimtmetyje, ar tai, kokie pasirinkimai buvo iškilę M. Gorbačiovui devintajame dešimtmetyje. Toms kartoms, kurios neturi jokios asmeninės patirties destrukcinėje ir savidestrukcinėje revoliucinės politikos prigimtyje, nuosaikumas nėra nei įkvepiantis, nei pateisinamas“, – rašo I. Krastevas.

1989 metų didvyriai, anot jo, teisingumą mainė į taiką. Tai esą buvo kilnus kompromisas. Tačiau šiandien, kai taika yra laikoma duotybe, lieka tik teisingumo deficitas.

Parengta pagal „The New York Times“