2016 03 17

Andrea Tornielli

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Benediktas XVI: „Gailestingumas skatina artintis prie Dievo“

Manau, jog yra „laiko ženklas“ tai, kad Dievo gailestingumo idėja vis labiau atsiduria mūsų dėmesio centre, vis labiau dominuoja“, – tai Benedikto XVI žodžiai. Italijos knygynus netrukus pasieks knyga „Tikėjimu. Nuteisinimo doktrina ir Dievo patirtis Bažnyčios skelbime“, kurią sudarė jėzuitas Daniele Libanori. Knygoje publikuojami Romoje pernai spalį vykusio teologinio susitikimo darbai. Renginyje arkivyskupas Georgas Gänsweinas perskaitė tekstą, paremtą jėzuitų teologo Jacques Servaiso pokalbiu su J. Ratzingeriu apie tai, „kas yra tikėjimas ir kaip pradedama tikėti“. Pokalbio metu popiežius Benediktas gausiai cituoja savo įpėdinį ir plačiai kalba apie gailestingumą.

Atsakydamas į klausimą, Ratzingeris pirmiausia primena, kas yra Bažnyčia bei faktą, kad Bažnyčia ne pati sukūrė save. „Kalba eina apie klausimą: kas yra tikėjimas ir kaip pradedama tikėti. Viena vertus, tikėjimas, – aiškina popiežius emeritas, – yra giliai asmeninis santykis su Dievu, paliečiantis mano intymiausias stygas ir pastatantis mane gyvojo Dievo akivaizdoje – absoliučiai betarpiškai, tai yra taip, kad aš galiu jam kalbėti, jį mylėti ir patirti bendrystę su juo. Tuo pačiu metu ši maksimaliai asmeninė patirtis yra neatsiejama nuo bendruomenės: esminė tikėjimo dalis yra tai, kad aš tampu dalis to „mes“, kuriuo yra Dievo vaikai, keliaujančios brolių ir seserų bendruomenės dalis. Tikėjimas kyla iš klausymosi (fides ex auditu), mus moko Paulius. Klausymasis visada implikuoja partnerį. Tikėjimas nėra refleksijos išdava ir netgi ne mėginimas prasiskverbti į savo būties gelmes. Abu šie dalykai gali dalyvauti, tačiau jų vienų neužtenka, jeigu nėra klausymosi, kurio metu Dievas iš išorės, pradedant Jo paties sukurta istorija, mane užkalbina. Kad galėčiau tikėti, man reikalingi liudytojai, kurie yra sutikę Dievą ir padaro man jį prieinamą.“

EPA nuotrauka

Bažnyčia pati neatsirado, – primena Ratzingeris, – ją sukūrė Dievas ir nuolat ją formuoja. Tai akivaizdu sakramentuose, pirmiausia – Krikšto: įžengiu į Bažnyčią ne kažkokio biurokratinio akto dėka, bet per sakramentą. Tai reiškia, kad esu priimamas į bendruomenę, kuri ne pati save sukūrė ir kuri kreipia savo žvilgsnį toliau nei ji pati. Sielovada, kuri siekia formuoti dvasinę tikinčiųjų patirtį, turi atsižvelgti į šiuos pamatinius duomenis. Būtina atsisakyti idėjos, kad Bažnyčia pati save kuria ir išryškinti tai, jog Bažnyčia tampa bendruomene bendrystės Kristaus kūne dėka. Ji turi paruošti susitikimui su Jėzumi Kristumi ir atvesti į Jo akivaizdą sakramente.“

Atsakydamas į kitą klausimą, popiežius emeritas kalba apie centrinę gailestingumo vietą. „Šiandienos žmogus visuotinai jaučia, kad Dievas negali leisti pražūti didžiajai daliai žmonijos. Šiuo atžvilgiu rūpinimasis išganymu, kuris buvo būdingas tam tikram laikotarpiui, dauguma atveju yra išnykęs. Vis dėlto, mano galva, vis dar egzistuoja, nors ir kitu būdu, suvokimas, jog mums reikalinga malonė ir atleidimas. Mano manymu „laiko ženklas“ yra tai, kad Dievo gailestingumo idėja vis labiau atsiduria mūsų dėmesio centre, vis labiau dominuoja – pradedant seserim Faustina, kurios vizijos įvairiais būdais giliai atspindi Dievo įvaizdį, būdingą šiandienos žmogui, bei dieviško gerumo troškimą.“

„Jonas Paulius II, – tęsia Ratzingeris, – buvo giliai persmelktas šio impulso, nors ne visada tai buvo akivaizdu. Tačiau tikrai neatsitiktinai paskutinė jo knyga, kuri išvydo dienos šviesą prieš pat jo mirtį, kalba apie Dievo gailestingumą. Pradėdamas nuo patirčių, kuriose jau pirmaisiais gyvenimo metais susidūrė su žmonių žiaurumu, jis teigia, kad gailestingumas yra vienintelis tikras ir galutinis atsakas, veiksmingai įveikiantis blogio jėgą. Tik ten, kur yra gailestingumas, baigiasi žiaurumas, liaujasi blogis ir smurtas.“

Po pasitikėjimo savimi bei savo teisumu kauke šiandienos žmogus slepia gilų savųjų žaizdų ir savo nevertumo Dievo akivaizdoje suvokimą. Jis laukia gailestingumo.

„Popiežius Pranciškus, – teigia Benediktas, cituodamas savo įpėdinį, – tęsia šią liniją. Jo sielovados praktika pasireiškia būtent tuo, kad jis nuolat kalba apie Dievo gailestingumą. Būtent gailestingumas skatina mus eiti Dievo link, tuo tarpu teisingumas mus gąsdina, būnant šalia. Mano galva, tai išryškina faktą, kad po pasitikėjimo savimi bei savo teisumu kauke šiandienos žmogus slepia gilų savųjų žaizdų ir savo nevertumo Dievo akivaizdoje suvokimą. Jis laukia gailestingumo.

Neatsitiktinai gerojo samariečio palyginimas yra toks patrauklus mūsų laikų žmonėms. Ir ne vien todėl, kad tvirtai pabrėžia socialinį krikščionio egzistencijos komponentą, ir ne vien todėl, kad palyginime samarietis – netikintis žmogus – religijos atstovų atžvilgiu pasirodo kaip tas, kuris elgiasi išties pagal Dievo norą, tuo tarpu oficialūs religijos atstovai, galima sakyti, buvo pasidarę atsparūs Dievui.“

„Aišku, kad tai patinka šiuolaikiniam žmogui, – pažymi Benediktas XVI, – tačiau man atrodo ne mažiau svarbu ir tai, jog žmonės savo širdies gelmėje laukia, kad samarietis jiems padėtų, kad jis pasilenktų prie jų, užpiltų aliejaus ant jų žaizdų, pasirūpintų jais ir nugabentų į prieglobstį. Galutinėje analizėje, jie žino, kad jiems reikia Dievo gailestingumo ir jo delikatumo.

Kietame technologijų valdomame pasaulyje, kuriame jausmai nebeturi vertės, auga lūkestis išgelbėjančios meilės, kuri būtų dovanojama veltui. Man atrodo, kad dieviškojo gailestingumo tema naujai atskleidžia, ką reiškia nuteisinimas tikėjimu. Atsiremiant į Dievo gailestingumą, kurio visi ieško, įmanoma ir šiandien naujai interpretuoti pamatinį nuteisinimo doktrinos branduolį bei dar sykį leisti atsiskleisti visam jo reikšmingumui.“

Pagal „Vatican insider“ parengė S. Žiugždaitė

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.