2016 03 22

Dominyka Navickaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Apie „nenormalią“ kančią

Man labai patiko „Liūdnų slibinų“ pasakymas, jog labai gera, kai žmonės šypsosi ir džiaugiasi, tačiau nereikia jų versti to daryti. Kartais norisi liūdėti, nes liūdna. Ir tokiu atveju reikia liūdėti ir išsiliūdėti. 

Liūdesys yra savaip žavus. Jis melancholiškai nudažo gyvenimą pastelinėmis spalvomis ir paleidžia fone gilius pianino skambesius. Kol jo nepasidaro per daug. Sako, kad Lietuvoje niekas nesišypso. Visi surūgę. O jei šypsotis nesinori, kas tada? Per prievartą kelti lūpų kampučius ir tyliai kęsti?

Galbūt kartais tai tik mūsų prasta nuotaika dėl šaltoko oro. O kartais tai liga, kuri sukausto mūsų vidinį pasaulį ir rangosi pilve tarsi milžiniškas kaspinuotis. Kai sunku pakilt iš lovos, o kiekvienas judesys tartum skausmingas… Kas tada?

Šiandien noriu kalbėti apie nematomus vaikus, kurie praleidžia savo jaunystės dienas prie psichiatrinės durų arba stipriai kenčia užsidarę savo kambariuose, kur užuolaidos visiškai užtrauktos. Apie vaikus, kurie dėvi vien ilgas rankoves, kurie praleidinėja pamokas ir negali pasakyti kitiems priežasties. Apie vaikus, kurie jau dideli ir stiprūs, bet turintys juodą dėmę savo gyvenimuose, kurios neįrašys į savo CV. Kuriems truputėlį per daug sunku. Ir niekas to nepastebi. 

Žodis „normalu“ yra labai sudėtingas. Iš pirmo žvilgsnio tai triskiemenis ir paprastas raidžių junginys. Iš tiesų jame slypi labai daug. Kas yra normalu? Mes labai pamėgome šį terminą vartoti kaip „patogu“ sinonimą. Normalu tai, kas nekelia mums bėdų, kas yra paprasta ir lengvai suprantama.

Tu nenormalus, nes nesi kaip visi. Tai paprasta. Normalumo ribos apibrėžtos griežta raudona linija, panašia į komforto zoną.

O kaip jaustis nenormaliesiems? Sergantieji yra ne tik nenormalūs, bet dar ir nenaudingi. Galbūt todėl valstybė šiais metais nedavė nė euro „Jaunimo linijos“ veiklai. Tai neuždirba pelno. O žmonės? Kol jie sudaryti iš kaulų, mėsos, o ne iš banknotų, tol mums jie nerūpi. Pagalba nenormaliems nerūpi niekam. Ir mums nereikia apie tai kalbėti.

Kai filme pasirodo scena, kur mergina skustuvo ašmenimis šlifuoja savo riešą, mes baisimės labiau nei nepadoriomis scenomis. Negalima to rodyti, negalima to skatinti, negali viešinti. O kada suprasime? Mes nebandome suprasti tų nenormalių vaikų gyvenimo.

Mano gera draugė serga šizofrenija, ir jos mokytoja bijojo, kad ji nenorėtų jos nužudyti, o pažįstama, pamačiusi jos randus, nusprendė, kad ji apsėsta. Kada mes apie tai kalbėsime? Žmonės nesuvokia, kad tai realūs žmonių gyvenimai, o ne filmo scenos. To neišcenzūruosi ir neiškirpsi.

Negalėtume pasakyti, jog žaloti save yra normalu, ar ne? Nenorime to nei skatinti, nei propaguoti. Bet yra tų, kurie save žaloja. Ar jie nenormalūs? Manau, kad suprantama save žaloti, kai suvoki, kaip bloga yra gyventi, ir tai vienintelis būdas išlikti. Kai suvoki, kokia baisi tai emocija, tada suvoki, jog normalu taip į ją reaguoti. Nėra gerai, bet tai normalu. Jei pasistengsime praplėsti normalumo sustabarėjusias ribas ir pabandysime suprasti. 

Pirmaujame pasaulyje pagal savižudybių skaičių. Gerai, kad atsiranda tokių akcijų kaip daugybė gulinčių žmonių Katedros aikštėje, nes tai atkreipia visuomenės dėmesį ir suteikia galimybę žiniasklaidai apie tai pradėti kalbėti. Mes kasmet prarandame didžiulį skaičių žmonių, kurių galėjome neprarasti.

Bet, jei nesuvokiame, ką reiškia sirgti psichinėmis ligomis, tai kaip galėsime padėti sau, savo vaikui, draugui, broliui? Stigmatizuojama problema uždengta juodu velvetiniu šydu. Visi lyg girdėję, kad taip būna, bet tikrai ne jų kieme.

Kai nesugebi atsikelti iš lovos ir prarandi visą motyvaciją, esi palaikomas tinginiu. Niekas nepasidomi, ar tau ne depresija, kurios simptomai gali būti tokie.
Taip pat ir psichosomatiniai sutrikimai, kurie sukelia skausmų ar kitų fizinių nemalonių pojūčių, kūno negalavimų, kurių priežasčių pačiame kūne negalime atrasti. Žmonės turi suvokti, jog depresija sekina, ir ji nėra vien užsitęsęs liūdesys, o kur kas rimtesnė liga. O ja sergantieji nėra nenormalūs. Taip pat kaip sergantieji vėžiu žmonės. 

Psichoterapinis gydymas gali būti itin veiksmingas, bet sunkiais atvejais prireikia ir medikamentų. Esu išklausiusiu daugybę neigiamų nuomonių, jog jie labai kenkia. Bet aš į tai žiūriu kaip į chemoterapiją, kuri irgi kenkia kūnui, bet suteikia galimybę nugalėti vėžį. 

Svarbiausia – kreiptis pagalbos. Tai ne dėmesio šauksmas, bet pagalbos šauksmas. Niekas nesižaloja ir nekankina savęs dėl pasitenkinimo. Visa tai vyksta iš didelio skausmo, kurį sunku pakelti. Ir mes turime kalbėti apie tuos stiprius (būtent stiprius, o ne silpnus) žmones, kurie tai išgyvena, ir apsidairyti aplinkui, ir jautriu žvilgsniu pasižiūrėti į kiekvieną. Galime daug ką pakeisti, jeigu keisime. Ir visos problemos gali būti nugalėtos, jei kovosime.