Briuselis, tolerancija ir multi-kulti

Evgenios Levin nuotrauka

„Mes norime būti mylimi. Jei to negauname, tai bent gerbiami. Jei ir to negauname, tai bent tie, kurių bijo. Jei nesulaukiame ir to, tai tie, kurių nekenčia ir niekina. Bet kokia kaina siekiame sukelti kituose kažkokį jausmą. Mūsų siela neapkenčia vakuumo. Visais būdais siekiame kontakto“, – 1905 metais išleistame kūrinyje „Daktaras Glasas“ rašė Hjalmaras Soderbergas.

Prisiminiau šiuos žodžius po tragiškų įvykių Briuselyje, kai žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose pasipylė gausybė siūlymų, kaip greitai išspręsti problemas vienų neįleidžiant, antrus išsiunčiant, o dar trečius susodinant ir izoliuojant. Teisus buvo rašytojas Amosas Ozas teigdamas, kad, klausimams tampant vis sudėtingesniems, žmonės vis labiau trokšta kuo paprastesnių atsakymų. Ypač tokių atsakymų, kurie visą atsakomybę, visą kaltę suverstų ant kažkieno kito pečių. Juk lengviau gyventi, kai žinai, kad tu čia niekuo dėtas, kad tu tik auka, o štai ten yra prasikaltusieji, kuriuos belieka sutvarkyti. Neapsimetinėsiu, nemeluosiu, kad žinau atsakymus. Nemeluosiu, kad nejaučiu baimės ir nerimo dėl Europos, kartu ir Lietuvos ateities, nors puikiai žinau, kad baimei šiandien kaip tik ir reikia nepasiduoti.

Apsistosiu ties vėl plačiai tarsi pavasarinis sraunios upės potvynis pasipylusių kalbų, kad tolerancija esą yra tas vėžys, kuris daugiausia kaltas dėl Vakarų visuomenę krečiančių negandų. Ribas praradusi tolerancija, kaltinančiųjų balsu, esą yra kalta dėl to, kad Vakarų didmiesčiuose priaugo žmonių, kurie neapkenčia savo šalies, Vakarų kultūros, kurie atsigręžia į pačias radikaliausias ideologijas ir griebiasi smurto. Tolerancija esą sukūrė tą multi-kulti visuomenę, kuri dabar patyrė visišką bankrotą.

Terminas tolerancija mūsų lūpose šiandien skamba taip dažnai, tačiau į jį sudedame tokius skirtingus turinius, kad galiausiai nebesusišnekame. Kai tolerancija tampa išplaukusia sąvoka, tai ji kartu gali tapti ir problema, ir sprendimu.

Problema tolerancija tampa tada, kai ją suvokiame kaip paprasčiausią abejingumą. Fasadiškai didžiuojamės savo visuomenių margumu, įvairove, skelbiame, kad kiekvienas gali gyventi vadovaudamasis savo gėrio, tiesos, grožio sampratomis, siekti savo gerovės. Tačiau po visu tuo neretai slypi tik abejingumas. Esi ir būk, gyvenk, kaip nori, daryk, ką nori, tačiau nelįsk su savo problemomis, tūnok savo gete. Tokia tolerancija galiausiai atveda į tokią multikultūrinę visuomenę, kurioje skirtingos bendruomenės gyvena tarsi ir šalia viena kitos, tačiau iš tiesų yra atsitvėrusios aklinomis sienomis, užsidariusios ar uždarytos getuose.

Susikuria ištisos grupės tų, kurie jaučiasi esantys čia, tačiau vis dėlto laikomi svetimais ir geriausiu atveju reikalingais tik kaip juodadarbė jėga. Susikuria ištisos grupės, kurios jaučiasi pralaimėjusios, užmirštos, paliktos likimo valiai, tiesa, numetant šiek pašalpos pinigų. Ir būtent čia norisi grįžti prie pradžioje cituotų žodžių. Turime gausybę žmonių, kurie jaučiasi svetimi, nemylimi ir negerbiami. Dalis iš jų renkasi pačią radikaliausią ir žiauriausią taktiką atkreipti dėmesį į save – nemylėjote manęs, tai dabar bijosite, pamiršote mane, tai dabar mane visada regėsite pirmuosiuose savo laikraščių puslapiuose ir net sapnuosite naktimis, manėte galį palikti mane užrybyje, tai aš įsiropšiu į patį scenos centrą, nors už tai manęs ir nekęsite bei niekinsite. Regėjome šią taktiką Londone, Madride, Paryžiuje, Briuselyje. Pamišėliška, iškrypėliška? Be abejo, taip. Vis dėlto tai verčia susimąstyti apie tai, ar mūsų abejingumas, melagingai pavadintas tolerancija, neprisidėjo prie to, kad dygtų nauji getai, daugėtų atstumtųjų, kurių gretose įvairūs fanatikai su savo iškrypėliškomis ideologijomis ieško naujos mėsos savo užmojams.

Tolerancija kaip abejingumas yra problema. Banaliai tariant, dėjai ant kito ir pavadinai tai tolerancija, kad dar galėtum pasipuikuoti, koks nuostabus esi. Deja, karalius nuogas. Tokia tolerancija yra ne sprendimas, o mus užliūliavęs šiandieninių negandų šaltinis. Tad koks yra sprendimas? Tolerancija kaip aktyvi veikla, siekianti parodyti, kad tas kitas, esantis šalia, yra jei ir nebūtinai mylimas, tai bent jau gerbiamas.

Rabinas Jonathanas Sacksas yra sakęs, kad mūsų postmoderni visuomenė geriausiu atveju primena flash-mobus, kur žmonės staigiai susiburia, atlieka performansą ir taip pat staigiai išsiskirsto. Jis teigė, kad svarbiausias šios dienos uždavinys yra atkurti socialinį audinį. Mes dažnai esame linkę akcentuoti socialinį kontraktą, kuris sukuria valstybę, tačiau to nepakanka, nes mums reikia ne tik politikos, virtusios paprasčiausiu administravimu, ne tik policinių funkcijų atlikimo, reguliavimo. Mums reikia sandoros, kuri įsteigtų visuomenę. Mums reikia visuomenės, kaip bendro projekto, kurį kurtume kartu. Socialinis kontraktas yra apie techniką, sandora yra apie moralę. Mums reikia bendrų moralinių normų, dėl kurių sutartume ir kurios mums leistų žvelgti viena kryptimi. Mums nereikia tapti vienodais ar stengtis paversti kitą savo kopija, mums reikia bendro pamato, ant kurio galėtume susitikti ir susišnekėti su savo skirtybėmis.

Ir mums aiškiai reikia pasakyti, kad tolerancija nėra beribė, nes ji taptų savidestruktyvi, kaip kad greitai sunyktų laisvė, nepaisanti jokių ribų. Patarlė byloja, kad viena ranka ploti neįmanoma. Negali reikalauti tolerancijos, jeigu pats nepriimi kito, neigi jo teises ir laisves.  Negali reikalauti sau to, ko nebūtum linkęs suteikti kitam. Jei tolerancija yra apie pastangą parodyti, kad kitas yra svarbus ir galintis įnešti savąjį indėlį, tai ji negali reikšti tolerancijos tiems, kurie pasisako už atskirties skatinimą, visuomenės skaldymą. Jei tolerancija yra apie kito įgalinimą, tai ji negali reikšti tolerancijos tiems, kurie yra už kito marginalizavimą ir pažeminimą.

Tolerancija nėra apie norą visiems patikti ir su viskuo sutikti. Tolerancija yra apie kovą už vertybes, kurios pagimdė ją pačią ir be kurių ji tampa paprasčiausia abejingumą slepiančia iškaba, butarforija ir opiumu savimi patenkintai liaudžiai.

Tolerancija yra apie abipusiškumą. Ji nereiškia kalbėjimo apie kitą, ji reiškia kalbėjimą su kitu, kai mes atsiveriame vienas kitam, pažįstame vienas kitą ir sutariame dėl bendrabūvio principų. Abipusiškumo principas reiškia, kad kiekvienas turime atsisakyti troškimo diktuoti bendrabūvio taisykles ir esame pasiryžę dėl jų tartis, kad esame pasiryžę viską sukurti vieni, kai kiti tik stebės, o dirbti ir statyti drauge.