Kryžiaus kelio pamokos: interviu iš Jeruzalės

Via Dolorosa lotynų/anglų, hebrajų ir arabų kalbomis Giedrės Steikūnaitės nuotrauka. Bernardinai.lt

Didįjį penktadienį piligrimams renkantis maldai Jeruzalės Via Dolorosoje, apie kančią, atleidimą ir Kryžiaus kelio istoriją kalbamės su br. Paulu Kunjanayil’iu, Palaimintojo Sakramento misionieriškos kongregacijos kunigu iš Indijos, jau šešerius metus Šventajame mieste studijuojančiu šv. Mato raštus.

Pas mus bendriniu kančias reiškiančiu terminu tapęs Via Crucis (lot. Kryžiaus kelias), katalikiška pamaldumo, atsidavimo, pasišventimo praktika šiandien turi ypatingą prasmę. „Kryžiaus kelio tikslas yra padėti mums tapti geresniais žmonėmis, pagelbėti mums atiduoti save kitiems, kaip kad save ant kryžiaus atidavė Jėzus, – sako br. Paulas Kunjanayil’is. – Jis paskutinį savo kraujo lašą atidavė už mus, tad Kryžiaus kelias prašo mūsų gyventi taip, kaip gyveno Jėzus: atiduoti save kitiems. Nes Via Crucis maldų nekalbame vien savam dvasiniam pasitenkinimui: jos yra bandymas mokytis iš Kristaus, Jo kančios ir ją imituoti, t. y. gyventi mūsų gyvenimuose.“

Su br. P. Kunjanayil’iu susitinkame Nuplakimo vienuolyne, kuris prieš du tūkstančius metų buvo romėnų Antonijos tvirtovė. Čia gyvenęs Romos imperijos gubernatorius Poncijus Pilotas, čia Jėzus nuteistas, čia jis nuplaktas ir pradėjo nešti savo kryžių Golgotos link. Todėl čia – katalikams viena svarbiausių vietų, kurioje kiekvieną penktadienio popietę procesijas lotynų kalba veda pranciškonai. Br. P. Kunjanayil’is sako išmaniuoju telefonu suskaičiavęs, jog Jeruzalės Kryžiaus kelias šiandien sudaro kiek daugiau nei 800 metrų. Didžioji jo dalis vinguriuoja akmeninėmis Senamiesčio gatvelėmis, o paskutinės keturios stotys yra Kristaus Kapo bazilikoje.

Ramioje Nuplakimo vienuolyno mokslų salėje br. P. Kunjanayil’is dalijasi mintimis:

Etinė, psichologinė, religinė prasmė

„Kryžiaus keliu mes medituojame apie Jėzaus gyvenimą, Jo kančią ir mirtį – tam, kad savo krikščionišką gyvenimą gyventume geriau. Religiniu aspektu, Kryžiaus kelias yra pamaldumo praktika – vienas būdų, kuriais mes, katalikai, gyvename savo religiją.

Kiekviena religija turi savo specifines tradicijas ir ritualus, jos sekėjams padedančius ją geriau suvokti. Via Crucisyra Kristaus kančios šventimas, nes ji mums atnešė Atpirkimą, Išganymą. Mūsų žemiškuose gyvenimuose mums taip sunku atlaikyti kančią, net ir nedidelį galvos skausmą. Tačiau būtent kančia atneša Išganymą.

Kiekvieną penktadienį piligrimai atkartoja Kryžiaus kelią su pranciškonų procesija. Giedrės Steikūnaitės nuotrauka Bernardinai.lt

Gyvenimas šioje žemėje yra tik dalis gyvenimo, tai pradžia Viešpatyje. Po jo yra kitas, palaimintas, dieviškas gyvenimas. Tad čia mes tik ruošiamės tam Prisikėlimo gyvenimui. Mūsų kūnas ir siela nebus sunaikinti čia, jų laukia tęstinumas. Kai kartu su Jėzumi nešame savo kančios kryžių, esame tikri, jog Viešpats mums yra paruošęs Prisikėlimą. Be kryžiaus nėra karūnos. Tokia religinė Via Crucis prasmė.

Kalbėdami apie etinę ar moralinę dimensiją, prisiminkime, jog mes, žmonės, turime tendenciją koncentruotis tik į save. Atsikeliame ryte ir mąstome: ką valgysiu, kiek pinigų aš turiu, ar mano gyvenimas patogus; na, dar apie savo šeimą. Tad mūsų gyvenimai labai maži.

Tačiau Viešpaties kryžius reikalauja, kad išeitume iš savęs dėl kitų. Prieš nuteisdamas Kristų mirčiai, Poncijus Pilotas tris kartus pakartoja: „Nerandu jame jokios kaltės“ (Jn 19, 4–13) Tad Jėzus neturi kaltės, Jis nenusidėjo. Kam tuomet jam kentėti? Jis mus mylėjo ir norėjo mus išgelbėti – tad kentėjo. Vietoj per žydų Pesachą (Velykas) aukojamo avinėlio Jis už mūsų visų nuodėmes paaukojo save, nes gyvulio kraujo tam neužtektų. Jėzus savo gyvenimą atidavė už kitus, už mūsų išganymą. Jis kentėjo ir mirė ne už savo nuodėmes, o už mūsiškes, kad atrastume atleidimą ir išganymą. Jėzaus kryžius to paties tikisi iš mūsų.

Esame socialios būtybės, net ir vienas gyvenantis žmogus išties nėra vienas, jo gyvenimas priklauso nuo kitų. Rytais valgome pusryčius: mūsų duonai kažkas užaugino javus, nuėmė derlių, sumalė miltus, iškepė… Ją valgant, jų prakaitas ir kraujas, jų darbas tampa mūsų gyvenimo dalimi. Visi esame tarpusavyje susiję: žmogus, gamta, visata. Kryžius reikalauja atiduoti save kitiems, tačiau taip pat patyrinėti savo elgesį: kaip aš gyvenu? Ar nesu savanaudis? Ar kartais nedarau visatai žalos? Ar išmesdamas plastiką nežaloju gamtos?

Viešpats davė mums dovaną – gyvenimą; davė tam, kad jį panaudotume kitiems. Nė vienas medis neegzistuoja pats sau. Obelis duoda vaisių, kad juos kažkas valgytų – tai natūralus dėsnis. Niekas nėra tik pats sau, esame kitiems. Jėzus už mus ant kryžiaus atidavė save. Tą pačią Jo dovaną atrandame eucharistijoje, kurioje Jėzus įgauna duonos ir vyno formą. Nė mažiausio kąsnelio Jis nepasilieka sau, viską atiduoda kitiems. Taip duona tampa mūsų kūno ir dvasinio maitinimosi dalimi.

Taip pat turime psichologinę dimensiją. Getsemanės sode Jėzus meldžiasi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ (Mt 26: 39) Tai rodo, jog Jėzus, kaip žmogus, nenorėjo kentėti, visai kaip mes. Tačiau Jis buvo Dievo Sūnus ir suprato, kad Tėvo valia yra Jam kentėti. Medicinos mokslai sako, kad prakaituoti krauju įmanoma tik neįsivaizduojamos agonijos būsenoje; tad Jėzus buvo pasiekęs siaubingą agoniją. Tačiau Jis prisiėmė kryžių žinodamas, jog tai Dievo valia, ir niekad neprarado savitvardos. Net paskutiniais momentais, kai žmonės iš jo juokėsi sakydami, jei esąs Dievo sūnus, lai nulipąs nuo kryžiaus – net ir tada jis meldė Dievo jiems atleisti, nes jie nežiną, ką darą. Tik žmogus su labai balansuotu protu gali taip elgtis.

Viešpats kryžius mus moko neprarasti sveiko proto net ir kančios akivaizdoje. Jėzus suprato, jog kančia atneša išganymą, gyvenimo išvalymą. Be kryžiaus nėra prisikėlimo.“

Apie atleidimą

Įėjimas prie Nuplakimo koplyčios, kur pradedamas eiti Kryžiaus kelias. Čia stovėjusi romėnų tvirtovė ir čia Jėzus pasmerktas bei pradėjo nešti kryžių. Giedrės Steikūnaitės nuotrauka Bernardinai.lt

„Kartais jaučiamės neturintys priežasties atleisti, nes buvome neteisingai nuskriausti. Jėzus nuteistas be jokios kaltės, tad iš Jo ir turime mokytis atleisti. Juk ir mylime ne todėl, kad kiti mums atsako meile, o dėl to, kad mus myli Dievas. Krikščionys seka Kristų, o Jis atleido – net ir tiems, kurie Jį nukryžiavo. Petras klausė Kristaus, kiek kartų turiu atleisti – ar septynis? O Kristus jam atsakė: Septyniskart septinis. Tai reiškia – atleisti besąlygiškai. Dievo meilė yra besąlygiška.

Manau, krikščionybė yra vienintelė religija, kuri moko besąlygiškos meilės ir atleidimo. Jokiame kitame tikėjime nėra Dievo, tapusio žmogumi tam, kad patirtų mūsų kančias. Dievas tapo žmogumi, kad žmonės taptų dieviški. Tai – besąlygiška meilė. Kryžiaus kelio tikslas ir yra mus mokyti mylėti ir atleisti. Kaskart jį besimelsdami mokomės būti kitiems, išeiti iš savo egoizmo.“

Iš Jeruzalės į Europą, iš Europos į Jeruzalę

„Pagal krikščioniškąją tradiciją, palaimintoji Mergelė Marija, Jėzaus motina, lankė Jo kančios ir mirties vietas ir jose meldėsi. Tai – bene pirmoji Kryžiaus kelio forma. Ankstyvieji krikščionys sekė jos pavyzdžiu. II amžiaus pradžioje romėnų imperatorius Adrianas pradėjo krikščionis persekioti; siekdamas uždrausti jiems lankytis su Kristaus kančia susijusiose vietose, jis jose pradėjo statyti pagonių šventoves.

Pavyzdžiui, dabartinės Kristaus Kapo bazilikos vietoje jis surentė Veneros šventyklą, taip pat Betliejaus Kristaus gimimo bažnyčioje pastatė šventyklą pagonių dievams. Tokia situacija pasikeitė valdant imperatoriui Konstantinui, kuris apsikrikštijo ir su savo motinos karalienės Elenos pagalba sunaikino tas šventyklas ir vietoj jų pradėjo statyti bažnyčias.

Pirmame plane – Nuplakimo koplyčios bokštas, dešinėje – Ecce Homo bažnyčios bokštas; fone – Jeruzalės Senamiesčio panorama. Giedrės Steikūnaitės nuotrauka. Bernardinai.lt

Tai mes žinome iš piligrimės vardu Eterija dienoraščių, kuriuos ji parašė piligriminės kelionės į Šventąją Žemę metu IV amžiuje, maždaug 380 metais. Juose ji mini Didžiojo ketvirtadienio vakarą krikščionis pradėjus kelionę iš Alyvuogių kalno per Getsemanę iki Kristaus Kapo bazilikos, kurios metu jie skaitė evangelijas ir meldėsi. Tai – primityvi Kryžiaus kelio forma.

Dabartinė, fiksuota, atsirado tik XIV–XVI a. Tikslios datos neturime, nes tai buvo procesas, o ne įvykis. Pradžioje turėjome mažiau nei 14 stočių, bet istorinių duomenų nėra išlikę, tad mūsų žinios labai ribotos. Tačiau žinome, jog XII–XIII a. po islamo užkariavimų krikščionims piligrimams tapo labai sunku čia atvykti. Tad vienuoliai, ypač pranciškonai, siekdami pasišventimo savo gimtuosiuose kraštuose, XIV–XV a. pradėjo statyti bažnyčias su Kryžiaus kelio stotimis savo gimtinėse Europoje.

1342 m. popiežius įkūrė Šventosios Žemės kustodiją ir paprašė pranciškonų tapti šventųjų vietų globėjais, o Europos vienuolynams buvo suteiktos indulgencijos savo valdose atkartoti Kryžiaus kelio stotis. Vėliau ši privilegija suteikta ir vyskupams, kurie turėjo teisę nuspręsti, kuriose bažnyčiose jos bus įkurdintos. Artėjant XVI a. Kryžiaus kelias turėjo 14 stočių – tačiau ne Jeruzalėje, o Europoje. Tik XIX a. pranciškonams pavyko susitarti su tuomečiu Osmanų imperijos sultonu dėl leidimo ir šiame mieste turėti pasišventimą Kryžiaus keliui. Tad Jeruzalėje visas 14 stočių turime tik nuo XIX a. ir jos čia importuotos iš Europos – tačiau pats Kryžiaus kelias juk yra iš Jeruzalės. Iš čia išvežtas Europon ir grąžintas.“

Pagal raštus ar pagal tradiciją?

„Kryžiaus kelio stotys mums padeda suvokti Jėzaus gyvenimą ir iš jo mokytis. Kiekviena jų skirta Jo gyvenimo įvykiams, ypač – paskutinėms valandoms. Tačiau kai kurios iš šių 14 stočių neminimos Evangelijose: III, VII ir IX stotys (Jėzus parpuola pirmą, antrą, trečią kartą); IV stotis – Jėzus sutinka savo Motiną; VI stotis – Veronika nušluosto Jėzui veidą. Šios penkios stotys atėjo iš ankstyvųjų krikščionių tradicijos, evangelijose jų nėra.

1991 m. popiežius Jonas Paulius II inauguravo tik biblinėmis nuorodomis paremtą Kryžiaus kelią, tačiau jis nėra labai populiarus, nes visame pasaulyje tradiciškai turime 14 stočių. Savaime suprantama, norintieji eiti būtent tokį Kryžiaus kelią šiandienos piligrimai tai daryti tikrai gali.“

Stotys ir ko jos mus moko

III-ioji stotis Armėnų katalikų patriarchato valdose. Giedrės Steikūnaitės nuotrauka. Bernardinai.lt

III. Viešpats Jėzus parpuola po kryžiumi. „Biblijoje neminima, tačiau liečia mūsų gyvenimą. Nešdami savo kryžių, savo problemas kartu su Jėzumi, galime parklupti, nes esame tik žmonės iš kūno ir kraujo. Nuodėmė – parpuolimas – visad šalia. Tačiau esmė yra ne likti parpuolus, o atsikelti ir eiti toliau.“

IV. Viešpats Jėzus susitinka savo Motiną. „Pagal krikščioniškąją tradiciją, Švč. Marija su Jėzumi buvo per visą Jo kančią iki mirties. Jos tylus buvimas šalia drąsino Jėzų mūsų išganymui nešti kryžių. Ji – nuolatinė pagalba.“

V-oji stotis Jeruzalės Senamiestyje. Giedrės Steikūnaitės nuotrauka. Bernardinai.lt

V. Simonas Kirėnietis padeda Viešpačiui nešti kryžių.„Pagal romėnų įstatymus, bet kuris kareivis galėjo paliepti jo valdose esančiam žmogui padėti nešti nešulius, tad ir Simonas pakluso įsakytas. Vien dėl šio poelgio jo vardas įrašytas istorijoje, mes jį prisimename. Tad kiekvieną kartą, kai kažkam pagelbstime, mūsų vardas įrašomas dvejose knygose: istorijos ir amžinojo gyvenimo. Privalome niekad nepraleisti progos padėti kitiems – tai geriausias būdas būti prisimintam žmonių ir Viešpaties.“

VI. Veronika nušluosto Viešpačiui Jėzui veidą. „Egzistuoja kelios tradicijos, nes pati Veronika Biblijoje neminima. Pagal vieną, jos vardas lotyniškai reiškia „tikroji ikona“ (vero – tikras, eikon – ikona, vaizdas): drąsi moteris, išdrįsusi padėti Jėzui nepaisydama kareivių. Graikiškai, fero yra veiksmažodis „atnešti“, nikė – daiktavardis „pergalė“, tad Veronika yra ta, kuri atneša pergalę. Dar kita tradicija teigia, jog Veronika buvusi Berenisė, sirgusi baisia liga ir išgijusi palietusi Jėzaus tuniką. Tačiau tiksliai mes žinome tik tiek, kad Veronika yra kaip Simonas – įkvėpimas pamačius kitų kančią jiems padėti.“

VII-oji stotis senamiesčio turguje, musulmonų kvartale. Giedrės Steikūnaitės nuotrauka. Bernardinai.lt

VII. Viešpats Jėzus parpuola antrą kartą. „Jis niekad nesustoja, toliau neša savo kryžių.“

VIII-oji stotis palei krikščionių kvartalo ribas. Giedrės Steikūnaitės nuotrauka. Bernardinai.lt

VIII. Viešpats Jėzus ramina verkiančias moteris. „Jėzus neša kryžių, tą rytą atkentėjęs Piloto teismą, prakeiktas 50 kartų, kupinas skausmo, pavargęs, parklupęs. Tačiau net ir tokioje situacijoje Jo akys atviros pamatyti moterų skausmą. Čia Jis mus moko visad išlaikyti kitų skausmui atviras akis ir atvirą širdį, bei raminančias rankas, net jei patys ir kenčiame žymiai labiau.“

XIV. Viešpatį Jėzų laidoja. „Jėzus palaidojamas, kad prisikeltų. Mūsų kančios nėra pabaiga – tai pasiruošimas naujai pradžiai, gėriui.“

III-iosios stoties monumentas. Giedrės Steikūnaitės nuotrauka. Bernardinai.lt