2016 03 25

James Martin SJ

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

„Mano Dieve, mano Dieve“

Léon Bonnat. Jėzus ant kryžiaus (apie 1874 m.)

Atėjus pusiaudieniui, visą kraštą apgaubė tamsa iki trečios valandos. Trečią valandą Jėzus garsiai sušuko: „Eloji, Eloji, lema sabachtani?“ Tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! (Mk 15, 33–34).

Eloji, Eloji, lema sabachtani. Kaip mums suprasti šiuos keistus Jėzaus ant kryžiaus žodžius? Kai kuriems krikščionims, jie beveik nepakeliami. Ar gali būti tiesa, jog Jėzus galvojo, kad Dievas Tėvas jį apleido? Ar įmanoma, kad Jėzus būtų abejojęs meile to, kurį vadino Abba – Tėve? Ar nukryžiuotas Jėzus neteko vilties? Ar jis ant kryžiaus nusiminė?

Paplitę du pagrindiniai būdai aiškinantys šiuos slėpiningus Jėzaus žodžius, kuriuos jis ištarė cituodamas dvidešimt antrąją psalmę. Juos atpažintų kiekvienas, religiniai išprusęs to meto žydas.

Pirmoji galimybė aiškinti ta, kad Jėzaus žodžiai nėra apleidimo išraiška, o paradoksiškai, išraiška į Dievą sudėtos vilties. Nors 22 psalmė prasideda žodžiais „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ išreiškiant nusivylimą to, kuris jaučiasi Dievo apleistas, antroji šios psalmės dalis yra padėkos himnas Dievui, kuris išgirdo psalmisto maldą: „Juk jis nepaniekino ir neatmetė vargšo maldavimo, jis nenusuko nuo jo savo veido, bet išgirdo, kai varguolis šaukėsi.“

Šitaip žvelgiant, Jėzus remiasi visa psalme, kaip malda to, kuris šaukėsi Dievo ir buvo išgirstas. Plačiau žinoma 23 psalme paremtas pavyzdys rodo, jog tas kuris sako: „Viešpats – mano Ganytojas“ numano, jog klausytojai žino visą psalmės tekstą („Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi“) ir šios psalmės žinią.

Kitaip tariant, posakis „Viešpats – mano Ganytojas“ paprastai laikomas ne tik tvirtinimu jog Dievas yra kaip ganytojas, bet visos psalmės santrumpa. Šis dažnai pasitaikantis Jėzaus baisaus šauksmo nuo kryžiaus aiškinimas sako: tai kad jis pacitavo minėtą 22 psalmės eilutę, išreiškia jo pasitikėjimą Dievu.

Tačiau yra ir kita aiškinimo galimybė – Jėzus iš tikrųjų jautėsi apleistas. Tuo nenorima pasakyti, jog Jėzus neteko vilties. Aš nemanau, jog tas, kuris turėjo tokį artimą santykį su Tėvu, su Abba, galėtų visiškai prarasti tikėjimą jog Dievas yra arti ir tamsiu momentu. Vis gi nėra visai neracionalu įsivaizduoti jog Jėzus sielvarto valandą galėjo jausti Tėvo apleidimą. Tačiau pastebėkime, jeigu jis sušunka Dievui, jis dar vis turi su juo santykį.

Čia turime daryti skirtumą tarp asmens tikėjimo ir jausmo, kad Dievas yra toli. Šis jausmas pasitaiko dvasiniame gyvenime. Galbūt ir jūs patys esate jį patyrę nors tikite į Dievą, tačiau nejaučiate jo artumo. Jūs klausiate: „Kur esi, Dieve?“ Tai svarbus Jėzaus ir mūsų gyvenimo sąlyčio momentas.

Visi žmonės atleistų Jėzui už apleistumo jausmą. Pagalvokime, ką jam teko iškęsti iki šio kančios momento. Pirma, jam teko patirti išdavystę Judo, vieno artimiausių draugų, kuris jį įdavė valdininkams už 30 sidabrinių. Morkaus evangelija sako, jog būtent šituo momentu visi mokiniai, išskyrus vieną, išsibėgiojo iš baimės, iš sumišimo ar iš gėdos. Taigi tikėtina, jog Jėzus jaučiasi apleistas ir išgyvena, galbūt gyvenime jau ne pirmą kartą, žmogišką vienatvę. Jėzus buvo priverstas ištverti alinančius tardymus, Romos sargybinių žiaurumus ir Jeruzalės gatvėmis ėjo prislėgtas didžiulės naštos. Dabar jis prikaltas prie medžio kenčia nepakeliamą skausmą. Taigi jam galima atleisti už tai, kad jaučiasi apleistas. Tas, kuris išvakarėse atsisakęs savo valios Getsemanės sode pasivedė Tėvo valiai, kuris visiškai atsidavė Tėvo planui, dabar ant kryžiaus kalusia: „Kur tu?“ Šiuos jausmus tikriausia dar pagilina tai, kad jį apleido ir jo sekėjai. Iki šio momento, jei Jėzus ir jautėsi vienišas ar mokinių nesuprastas, jis galėjo paguodos ieškoti pas Tėvą. Dabar šioje situacijoje jis jaučiasi vienas. Tai gali būti pati didžiausia vienatvė, kurią kada nors žmogui teko pajusti.

Ką sako mokslininkai?

Pažvelkime į kai kuriuos šiuolaikinius mokslininkus biblistus. Vienas didžių dvidešimtojo amžiaus mokslininkų Raymondas E. Brownas S.S. yra mokslinio veikalo apie Jėzaus kančios pasakojimus, pavadinimu „The Death of the Messia“ autorius. Apybraižoje, pavadintoje „Jesu’s Death Cry“, Brownas rašo, kad, jo manymu, Jėzus patyrė būtent apleidimą.

Brownas sako, jog kai kurie krikščionys galbūt nori atmesti pažodinę interpretaciją, kuri reikštų apleidimo jausmus: „Jie negali priimti, jog Jėzus šitaip sielvartavo mirties akivaizdoje.“ Tačiau Brownas sako, jeigu mes priimame, kad Jėzus Alyvų sode galėjo vadinti Tėvą Abba, tai turime priimti ir šį „rėksmingą protestą prieš apleidimą visiškai vienišo Jėzaus, kuris dabar yra taip izoliuotas ir atstumtas, kad daugiau nevartoja žodžio ‘Tėve’, o kalba kaip nuolankus tarnas“.

Ką Brownas turi omeny? Kai Alyvų kalne Jėzus kalba su Tėvu, jį vadina Abba ir sako: „Tėve, tau visa yra įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę!“ (Mk 14, 36). Abba tai familiarus žodis, panašus kaip „tėvelis“. Tačiau ant kryžiaus Jėzus sakydamas: „Mano Dieve, mano Dieve“, vartoja aramėjišką žodį Eloi (arba hebrajišką Eli, priklausomai nuo Evangelijos). Tai daug labiau formalus kreipimasis į Dievą. Pokytis nuo familiaraus Abba alyvų sode į labiau formalų Eloi ant kryžiaus veria širdį. Jėzaus apleistumo jausmą, atskleidžia ne tik jo šauksmas, ne tik pasakyta psalmės eilutė, bet ir žodis Eloi.

Kaip galėjo pasijusti Dievo apleistas tas, kuris džiaugėsi artimu santykiu su juo? Ieškant atsakymo į šį klausimą gali padėti žvilgsnis į panašias tik mūsų laikams artimesnes situacijas.

Šiuolaikinis pavyzdys

Palaimintoji Motina Teresė iš Kalkutos, Meilės misionierių kongregacijos steigėja, jaunystėje išgyveno keletą mistinių artumo su Dievu patirčių. Ji taip pat patyrė vieną rečiausių dvasinę malonę – ji girdėjo Dievo balsą. Ir staiga – nieko. Apie 50 paskutinių jos gyvenimo metų, iki mirties, ji savo maldoje jautė tuštumą. Kartą savo nuodėmklausiui ji rašė: „Sieloje aš jaučiu tik baisią netekties kančią, kad Dievas manęs nelaukia, kad Dievas nėra Dievas, kad Dievas iš tikrųjų neegzistuoja.“

Salvador Dalli. Šv. Kryžiaus Jono Kristus (1951 m.)

Kai netrukus po mirties jos dienoraščiai ir laiškai buvo publikuoti knygoje „Come, Be, My Light“, kai kuriuos skaitytojus šie sentimentai šokiravo. Jiems buvo sunku suprasti, kaip ji galėjo išlikti tikinčiąja ir iš tikrųjų būti puikia vienuolių vadove. Motina Teresė išreiškė kai kuriuos labai žmogiškus apleidimo jausmus ir tai, ką dvasiniai rašytojai vadina „tamsia naktimi“. Tokia emocinė būsena priartėja prie nevilties, tačiau jos nepriima.

Ilgainiui Motinos Teresės klausimai apie Dievo egzistavimą išblėso ir šią deginančią patirtį ji pradėjo suvokti kaip kvietimą glaudžiau vienytis su Jėzumi apleistu ant kryžiaus ir su vargšais, kurie taip pat jaučiasi apleisti. Motinos Teresės laiškai nereiškia, kad ji apleido Dievą, ar kad Dievas apleido ją. Iš tikrųjų, tęsdama savo tarnystę vargšams, ji parodė visišką ištikimybę, paremtą santykiu, kuriuo tikėjo, net jei ir nejautė Dievo artumo. Ji pasitikėjo ta ankstesniąja patirtimi. Kitaip tariant, ji turėjo tikėjimą.

Jėzus nenusivylė. Jis dar išlaikė santykį su Abba, šaukdamas jį nuo kryžiaus. Pačiame fizinių skausmų sūkuryje, apleistas visų, išskyrus kelis draugus ir mokinius, ir būdamas visiškai arti mirties, kai bet kam būtų beveik neįmanoma aiškiai mąstyti, jis galėjo jaustis apleistas. Man tai atrodo tikriau nei aiškinimai, kad jo cituota psalmė reiškė nuorodą į Dievo išganymą.

Galime sakyti, jog išgyvendamas šiuos apleidimo jausmus Jėzus supranta ne tik mūsų kūniškus kentėjimus, bet ir dvasinius. Jis viskuo buvo panašus į mus, išskyrus nuodėmę. Ir viską išgyveno kaip mes.

Kai susiduriate su dvasinio gyvenimo sunkumais, kai išgyvendami abejones ir tamsą melsdamiesi klausiate, kur yra Dievas, ir netgi kai esate arti nevilties, jūs meldžiatės tam, kuris yra visiškai žmogiškas ir visiškai dieviškas, tam, kuris jus visiškai supranta.

Ištrauka iš James Martin, SJ knygos „Sewen Last Words: An Invitation to a Deeper Friendship Whit Jesus“

Publikuota America 2016 m. vasario 15 d.

Iš anglų kalbos išvertė Vidmantas Šimkūnas, SJ