2016 03 25

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Vaikų rašytojas N. D. Wilsonas: nenoriu pardavinėti rožinių jaunatviškų iliuzijų

N. D. Wilsonas – amerikiečių rašytojas, daugybės knygų vaikams autorius. Lietuviškai išleista jo pirmoji trilogijos knyga „100 spintelių“ (iš anglų kalbos vertė Rūta Tumėnaitė, 2014 m. išleido „Tyto alba“), neseniai pasirodžiusiame tęsinyje „Pienių ugnis“ (vertė Rūta Tumėnaitė) – tolesnis pasakojimas apie berniuką Henrį ir jo pusseserę Henrietą, kurie, aptikę dėdės namo palėpėje paslaptingas dureles leidžiasi į keliones po paslaptingus spintelių pasaulius, kur patiria pavojingų, kvapą gniaužiančių nuotykių.

Šiame tekste N. D. Wilsonas negaili kritikos rožinėms pabaigoms ir mėginimams apsaugoti vaikus nuo tiesos.

Suaugusieji. Mes jaučiamės esą labai svarbūs ir manome, kad mums dera skaityti protingas knygas. Žinoma, dauguma skaito meilės romanus, humoristines knygas, fantastiką ar visokį savigalbos šlamštą, betgi tokie žmonės nėra iš tikrųjų svarbūs. Svarbūs žmonės skaito sunkiasvores, turiningas, gilių įžvalgų kupinas ir rūsčias, nepadorias, ironiškas knygas – kitaip tariant, gerą literatūrą. Pabandyk parašyti knygą be šių komponentų, ir tavo kūryba geriausiu atveju nuguls kažkur lentynoje, ties žyma „bulvarinis skaitalas“.

Bet rašant knygą vaikams reikia vadovautis visiškai kitokiu požiūriu, net jei žinai, kad ją skaitys ir suaugusieji. Tiesa, daugybė rašytojų į vaikiškas knygas žiūri kaip į galimybę paprotinti vaikus ir atskleisti pavojus, kurie jų tyko suaugusiųjų pasaulyje (juk pasaulio problemos svarbios, tad ir būsimi svarbūs žmonės turėtų grumtis su jomis nuo mažumės!). Tokie suaugusieji nori, kad vaikai kuo anksčiau sužinotų Tiesą. O Tiesa juk nebūna maloni. Jie nori, kad vaikas suprastų: pasaulis yra sudėtingas ir neprivalo būti įdomus, o kvapą gniaužiantys nuotykiai tėra vaizduotės vaisius. Vaike, atmink: labai svarbu, kaip žmonės į tave žiūri ir kaip tu žiūri į žmones. Teks padejuoti ir paaimanuoti. Kai užaugsi, pats įsitikinsi. Štai, dabar tu jau žinai, koks tas pasaulis, – aš tau jį atskleidžiau šioje plonytėje, daugybe premijų apdovanotoje knygelėje. Dabar tu žinai, kad draudimo bendrovės visada medžios tave ir tavo sergančią močiutę. Žinai ir tai, kad tik tu gali išgelbėti pelkes. O gal ir negali. Sėkmės vidurinėje mokykloje!

Kita vertus, populiariausių knygų sąrašuose karaliauja vaikiškos knygos apie drakonus, vampyrus, nykštukus ir kitus padarus, kuriuos pavadinčiau komiškomis Tolkieno sukurtų personažų variacijomis. Ką jau kalbėti apie laimingas rožines pabaigas… Ir tik pabandyk pasakyti ką nors bloga apie tokio tipo vaikų literatūrą, tuoj pat įtūžusios močiutės pakils į kovą.

Pateiksiu keletą pavyzdžių iš mano patirties:

Šiais laikais labai svarbu saugoti vaikišką tyrumą…

Būtina rūpintis vaiko vaizduote ir uoliai ją lieti…

Kuo jums nepatinka svajonės?..

Kai kuriems vaikams reikalinga priebėga nuo žiauraus pasaulio (ypač jei jie skriaudžiami mokykloje)…

Ir taip toliau…

Su viskuo sutinku, bet man nepatinka tokių pastabų potekstė. Turiu galvoje prielaidą, esą vaikams nereikia tiesos, esą jie nepakels jos. Esą reikia daryti viską, kad jie kuo ilgiau jaustųsi saugūs ir laimingi ir kuo vėliau sužinotų, koks užknisantis ir/arba nuobodus yra pasaulis. Meluokime vaikams dabar, ir vėliau jie galės su malonumu prisiminti vaikystę be rūpesčių.

O aš nenoriu meluoti vaikams. Ir niekada to nedarysiu. Nenoriu užliūliuoti vaikų saldžiam miegeliui, kad paskui realybė pažadintų juos skambiu antausiu paauglystėje. Man patinka kai kurių kolegų, susirūpinusių pasaulio problemomis, užsispyrimas ir atsidavimas Tiesai bei Realybei. Bet lygiai taip pat man patinka džiaugsmas, laimė ir jaudulys, kuriuos randu kitų autorių kūryboje.

Ir tie du dalykai neturėtų būti atskiriami.

Aš rašau vaikams, nes galiu jiems pasakyti Tiesą. Tiesą, kad realybė gali būti beprotiškai jaudinanti. Paklauskite to pirmo pasitaikiusio žiogo, graužiko ar vėžlio. Paklauskite artimiausios žvaigždės (tik būkite pagarbūs ir nespoksokite tiesiai į ją – ji gali apakinti). Savo knygose aš noriu kuo tiksliau (gal tik kiek impresionistine maniera) atkurti šį pasaulį ir visai netrokštu, kad paskui koks nors skaitytojas užaugęs žiūrėtų į mane kaip į kokį apgaviką, parduodantį rožines jaunatviškas iliuzijas. Aš noriu pateikti vaikui tokią pasaulio viziją, kuri augtų ir bręstų kartu su juo, kol jos, kaip ir visų egzoskeletų, būtų atsisakyta – ne kaip klaidingos, bet kaip jau išaugtos. Na, kaip kokio pažintinio įvado į pasaulį, kuris iš tikrųjų yra daug keistesnis, platesnis ir nuostabesnis.

Aš stengiuosi rašyti būtent taip, todėl ir mano knygų atmosfera gali pasirodyti baugi. Bet juk blogis nėra išgalvotas, jis tikras. Tikram pasiaukojimui neužtenka paprasčiausio rankų miklumo. Ir juk būtent nuo gebėjimo nusišypsoti nelaimės akivaizdoje prasideda kelias į tikrąjį džiaugsmą ir triumfą.

Man teko kalbėtis su kai kuriais žymiais rašytojais (šiuo atveju turiu galvoje ne fantastus), ir sulaukiau iš jų pagyrų, kad nevengiu knygose vaizduoti blogio ir tamsos. Paaiškėjo, kad būtent todėl mano istorijos jiems patiko ir pasirodė įtikinamos. Pasak jų, dėl tokio dalyko man galima atleisti kitus nesuskaičiuojamus trūkumus… Kita vertus, kai kurie mano draugai fantastai stebėjosi šiuo mano kūrybos bruožu ir netgi išreiškė šiokį tokį susirūpinimą.

Ar nuotykiai turėtų būti malonesni? O blogis ne toks blogas ir šlykštus? Ar pergalė turėtų būti lengviau pasiekiama? O gal knyga – trumpesnė? Ne. Ne. Ne. Ir – galbūt. Aš mėgstu mosuoti teptuku iš peties, tad ir potėpiai išeina platūs. Nesileidžiu į išvedžiojimus, kas yra blogis, ir nesikapstau detalėse. Aš tiesiog noriu, kad šviesos ir tamsos santykis mano drobėje atitiktų tą, kuris egzistuoja mūsų pasaulyje. Šešėliai yra realūs, ir jie gali būti šalti, gąsdinantys, bet aš mūsų pasaulyje regiu daugiau šviesos ir saulės nei šešėlių.

Gal pabaiga pasirodys nerišli, bet vis tiek ji susijusi su tuo, kas pasakyta anksčiau. Tiesą sakant, didžiąją dalį vaikiškų knygų skaitytojų sudaro suaugusieji. Tai liudija eilės knygynuose ir knygų pristatymuose, kai daliju autografus. Nemanau, kad sunku suprasti, kodėl taip yra. Kai kurie suaugusieji skaito vaikiškas knygas dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių kiti – meilės romanus. Jiems išsivystė tam tikra niežulio rūšis, ir dabar jie tiesiog negali nesikasyti. Bet yra ir kita skaitytojų kategorija – jie guviai vaikšto po parduotuvę dairydamiesi skanėstų, kuriuos prisimena mėgę vaikystėje, ir ieško galimybės vėl, kaip kadaise, pažvelgti į pasaulį vaiko akimis. Jie dairosi mamos obuolių pyrago ir močiutės dygsniuotos antklodės. Jie ieško tos tiesos, kurios neįmanoma rasti ant suaugusiųjų stalo. Bet dėl to ji nenustoja būti tiesa. Dažnai jie ieško kažko, kas galėtų patraukti jų pačių vaikus. Bet liūdniausia, kai šalimais pamatai jų nuobodžiaujančias atžalas, garbinančias mirguliuojantį ekrano dievą. Tėvai tikisi, kad iš savo knygų krepšelio išsitrauksiu kokį stebuklingą defibriliatorių, kuris pažadins jų protą ir vaizduotę. Kartais man pavyksta – pasitaiko laimingų atvejų. Bet anaiptol ne visada.

C. S. Lewisas rašė tiesą tiek jaunam, tiek senam skaitytojui. Mano galva, „Klaikioji galybė“ išausta subtilesniais raštais nei „Narnijos kronikos“, bet abiejose rašoma tiesa ir pasitelkiamos tos pačios sudedamosios dalys. Tas „obuolių pyragas“ vis dar neprarado savo skonio ir iki šiol peni mano vaizduotę – netgi tada, kai aš ne skaitau, o vaikštau klevų alėja arba kopiu į kalną, kai rašau knygą ar darbuojuosi ties kokiu nors projektu…

Aš rašau vaikams, nes man patinka tas obuolių pyragas. Ir tegul niekas neprašo manęs jiems meluoti.

Parengė Jūratė Dzermeikaitė