2016 03 26

bernardinai.lt

Evangelijos komentaras

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

DIDYSIS ŠEŠTADIENIS. KRISTAUS PRISIKĖLIMAS – VELYKNAKTIS Lk 24, 1–12 „Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno.“

Pirmąją savaitės dieną, rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus. Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno.

Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais. Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: ‘Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!'“ Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius.

Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė Vienuolikai ir visiems kitiems. Tai buvo Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija; jos ir jų draugės papasakojo tai apaštalams. Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo.

Vis dėlto Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę.

Kiti skaitiniai:  Pr 1, 1–2,2; Ps 104Pr 22, 1–18; Ps 16;  Iš 14, 15–15, 1; Iš 15, 1-6. 17-18; Iz 54, 5–14Ps 30; Iz 55, 1–11Iz 12, 2-6Bar 3, 9–15. 32–4, 4Ps 19; Ez 36, 16–28Ps 42;  Rom 6, 3–11


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Bažnyčia per tylą bėgdama prie Kristaus Kapo, apmąsto savo tapatybę.

Šiandien kaip niekad reikia šios tylos, kad jaustume Dievo iniciatyvą, jog matytume žmogaus asmens kilnumą, kad iškentėtume nuodėmės baisumą, girdėtume pranašų žodžius, keliautume iš mirties į gyvenimą.

Būtent ši kelionė eina per tylą, per žemės įsčių šaltumą į Prisikėlimo garbę. Leiskimės, kad šiandienė visų liturgijų Motina – Velyknaktis – mus įvestų į slėpinio šerdį. Taip, kaip tas moteris, apie kurias kalba evangelistas Lukas. Tąkart jos keliavo rodos tik patepti Jėzaus kūno – atlikti visko, ko reikalauja papročiai ir tradicijos. Tąkart juk ir akmuo, ko gero, joms atrodė visai toks pat. Nesvarbu, kad jis nuristas… Tik įėjusios į vidų, pamačiusios jaunulius spindinčiais drabužiais ir patyrusios, kad nėra Mokytojo kūno, jos supranta, kad įvyko kažkas didingo, apie ką Mokytojas jau yra kalbėjęs. Ir tas išgąstis, kuris apninka moteris, rodos, toks natūralus ir suprantamas. Juk žmogus yra didžių dalykų liudytojas.

Šiandien ir mes turime dalintis šiuo džiugiu išgąsčiu vieni su kitais ir, kaip apaštalas Petras, pašokę lėkti prie tuščio kapo. Iš tiesų, juk kaip visi kartu giedame Velykiniame šlovinime, kas mus iš gimimo, jei nebūtų atpirkimo!

Bernardinai.lt