Kovo knygos vaikams: šokam į pavasarį!

Stebiu, kaip su kiekvienais metais vis daugiau kalbama (ir rašoma) apie milžino žingsniais augančią vaikų neskaitymo problemą. Ir apie mažėjantį vaikų gebėjimą susikaupti, fantazuoti, atsitraukti nuo ektrano, apie žemėjantį raštingumo lygį… Ir čia pat kiekvieną mėnesį pristatau daugybę nuostabių, nepakartojamų vaikiškų knygų. Stebuklas jau tai – kad jos vis dar leidžiamos: popierinės, kvepiančios, spalvotos, didelės ir mažos, storos ir plonos, kvadratinės ir stačiakampės, cypsinčios ir išmintingai tylios. Mes, tėvai, privalom neužmiršti, kad knygos YRÀ. Ir nors vaikams skaitymas nebėra savaime suprantamas dalykas arba lygiavertis kompiuteriui laisvalaikio užsiėmimas, turėkim kantrybės lydėti juos į knygos pasaulį. Su kiekvienais metais tai taps vis daugiau kantrybės reikalaujančiu uždaviniu. Tačiau dėti pastangas verta. Dėl savo vaikų ateities. Dėl to, kad jie gebėtų mąstyti, būti tyloje su savimi, atrasti… užaugtis ŽMONĖMIS.

L. Kontrimas. Keturios paslaptys, kaip pažinti natas ir raides. – Vilnius: Tikra knyga, 2016. 40 p.

Tai knygelė, padedanti vaikams suprasti (o tėvams – galbūt – sugebėti geriau paaiškinti), kas yra, garsai, raidės, kodėl jos tokios skirtingos kitose kalbose (kodėl nesuprantame užsienietiškai kalbančių), kas yra raidžių namai, ir kviečianti drąsiai patiems surasti namus kiekvienai raidei.

Kelionė į raidžių ir skaitymo pasaulį ne kiekvienam vaikui lengva, be to, tėvams keblumų dažnai sukelia ir tai, kad išmokimas skaityti yra pakankamai individualus procesas, įvykstantis skirtingais būdais, metodais, skirtingu tempu. Todėl džiugu, kad atsiranda vis daugiau knygų, kūrybiškai, sumaniai aiškinančių šį procesą. Didelį pliusą šiai knygai suteikia dar ir tai, kad tai (daugiau mažiau) eiliuotas pasakojimas. Visada esu už poeziją, nes jos kalba ir vidinė struktūra turi daugiau (kad ir neapčiuopiamų) galimybių įstrigti mūsų galvose, pasąmonėje.

Knygelėje pasakojama apie keturis būdus, kurie padės lengviau perprasti raides, abėcėlę, kalbą ir, žinoma, universaliąją, visame pasaulyje perskaitomą, susikalbėti padedančią – muzikos kalbą. Taigi, išdrįskite atverti duris ir padėti savo vaikui atrasti tik jam tinkantį kelią į skaitymo pasaulį. Į šią kelionę jus lydės ir nepaprastai šilti, spalvoti ir žaismingi Ingos Dagilės piešiniai.

J. C. Eaton. Kaip prisijaukinti traukinį/ vertė A. Milė. – Kaunas: Debesų ganyklos, 2016. 40 p.

Kartais tenka pristatyti ir tas knygas, kurių nesuprantu. Kurios man nieko nepasako, neatrandu, kodėl jos galėtų būti reikalingos. Gal tiesiog neturiu rakto į tokias knygas? Ši knyga nuvilia vien jau tuo, kad joje yra instrukcija – t.y. knygos pabaigoje griežtai surašyta, kad knyga neskatina lipti ant traukinio bėgių, kurti patiems ugnį ir pan. Tai yra, paneigiama viskas, apie ką knygoje buvo rašyta, neva, kad nesuprastume vis to, kas buvo rašyta, tiesiogiai. Tai gal ir nereikėjo tada taip tiesiogiai viso to rašyti? Uch, pradėsiu nuo pradžių.

Knyga prasideda nuo svajonės apie tai, jog, jei svajoji turėti traukinį, tai ši knyga tau padės sužinoti, kaip jį prisijaukinti (dukros niekaip nesuprato, kodėl „prisijaukinti“). Tada pristatomi būdai, kaip tai daryti. Tačiau pasakojimui trūksta universalumo – vietomis apie traukinį rašoma kaip apie naminį gyvūnėlį, vietomis – kaip apie žaislą, tačiau iš tikrųjų trūksta išbaigtumo, fantazija su realybe jungiama ne itin sėkmingai. Tas traukinys – tarsi vaikystės metafora, bet pernelyg tiesiogiai pateikta, be fantazijos užtaiso. Tema gera – berniukams traukiniai patinka, tačiau patarčiau tėvams atidžiai paskaityti ir pavaryti šią knygelę prieš skaitant vaikui ir nuspręsti, ar ji jums tinka ir sutampa su jūsų turimu „raktu“ – auklėjimu, požiūriu į vaikystę, vaikus ir pan.

H. Tamm. Nindzė Timis ir kelionė į Sansoriją/ vertė E. Kmitaitė. – Vilnius: Nieko rimta, 2016. 200 p.

Tai jau antrasis pasakojimas apie katinėlį Timį ir narsiuosius jos draugus – visi jie yra slaptieji nindzės ir drąsiai kaunasi su iššūkiais. Pirmoji knyga buvo išleista lygiai prieš metus. Priminsiu, jog tai švedų rašytojo kūrinys apie margą ir stebuklingą pasaulį, kuriame dangoraižiai – bambukiniai, paršeliai puikiai išmano matematiką, o katinai laisvai gali tapti nindzėmis ar pilotuotojais. Pirmojoje dalyje buvo ieškomas iš vaikų atimtas juokas.

Šįkart irgi laukia nelengva užduotis: keliauti į niekam nežinomą Sansorijos karalystę (iš pradžių – dar išsiaiškinti, kur ji yra ir surasti būdą, kaip ją pasiekti) ir sužinoti, kodėl jos imperatorius uždraudė knygas bei visus šalies gyventojus pavertė nykų bokštą statančiais, viskam paklūstančiais statybininkais. Taip pat reiks sužinoti, kaip su visu tuo susijęs mįslingasis valdytojas, įteikęs imperatoriui įsakymų knygą ir paleidęs ant visos karalystės keistą rūką, kuris iš visų atėmė vaizduotę, gyventojus pavertė vergais.

Man patinka nuotykiai, kurie nebeprasmiai. Kai kažkas vyksta ne dėlto, kad vyktų, o su tikslu. Čia – dar ir prasmingu. Knyga įtraukianti, galime stebėti, kaip skleidžiasi herojų drąsa, draugystė, kaip įveikiamas nusivylimas ir peržengiama per save. Kaip maži dalykai gali išgelbėti pasaulį, jei tik pasitikime ir išdrįstame būti jų vedami. Čia tas mažas dalykas – mergaitė Matilda, kuriai suteikiama galia padėti bičiuliams pačiu beviltiškiausiu metu. Į tokias keliones verta leistis!

T. S. Butkus. Bumba Dumba Kabančių Riestainių gatvėje. – Vilnius: Vario burnos, 2016. 42 p.

2012 metais išleidęs pirmąją knygelę apie keistąjį ir smalsųjį Bumbą Dumbą, autorius sulaukė sėkmės ir pripažinimo – knyga buvo įtraukta į geriausių knygų penketuką, pelnė reikšmingiausio debiuto premiją. Tada autorius kalbėjo, jog svarbiausia jam buvo parodyti, koks ypatingas yra pasaulis, kurį kiekvieno ryto pirmąją akimirką išvysta vaikas: lyg ir pažįstamą, lyg ir iki šiol nepatirtą, pilną keisčiausių įvykių ir susitikimų pažado. Poetiška, nelengvai apibūdinama, laisva knyga išsiskyrė iš kitų. O ką šįkart nuveiks Bumba Dumba ir ką mums papasakos T. S. Butkus?

Pagrindinis knygos herojus, kiaušinį primenantis žmogelis Bumba Dumba nusprendžia, kad jam nusibodo bumbėti su gamtos reiškiniais – pats metas susirasti draugų. Kažkodėl – geriausia, matyt, bus tai daryti mieste, pamano Dumba, ir leidžiasi į kelionę. Knygos autorius labai subtiliai parodo miestą – su jo gatvelių raižiniais, smulkiausiom detalėm, viskas labai apgalvota, tačiau tuo pačiu ir kūrybinga. Labai įdomu, kad viskas čia su kažkuo susijungia ir kažkur veda, tarsi nėra pabaigos. Tai patvirtinama ir tekstu: „eidamas gatve galėjai nueiti į bet kurią kitą. Tik eiti reikėjo ilgai ir kantriai“. Leiskitės į atvirą, pilną stebėjimosi, nenuspėjamą kelionę, kurioje nėra išankstinių nuostatų ir atsakymų. Bumba Dumba keliauja ieškoti draugų, bet nelabai žino, kaip tai vyksta: jis tiesiog tyrinėja, stebi, klausosi ir… galiausiai išgirsta, kaip taip padaryti. Kabančių Riestainių gatvėje.

T. Christos. Robotuko Orbio pabėgimas/ vertė K. Kviliūnaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. 96 p.

Dar viena nuotaikingas pasakojimas, neleisiantis nuobodžiauti, kviečiantis tyrinėti, pažinti, išmokti draugauti. Pagrindinis knygos veikėjas – devynmetis Linusas, ką tik su mama atsikraustęs į naują miestą. Čia jis neturi draugų ir jaučiasi vienišas. Iki tol, kol kieme, po kartonine dėže, Linusas aptinka Orbį – protingiausią pasaulyje robotą, pasprukusį iš laboratorijos. Netikėtai užsimezgusi pažintis virsta draugyste – Orbis pats geriausias draugas, kokį tik galima įsivaizduoti. Orbis nė už ką neskris į kosmosą! Jis trokšta likti žemėje, padėti Linusui, tramdyti vagišius ir daryti gerus darbus. Orbis trokšta būti laisvas ir pažinti pasaulį. Tačiau kaip tai padaryti, kai aplink visi tik ir ieško pabėgusio robotuko pėdsakų? Į pagalbą Linusui netikėtai atskuba Frederikė – kvaila mergiotė, kaip sako Linusas Orbiui. Tačiau pamažu aiškėja, kad mergaitė visai nekvaila ir gali tapti puikia drauge. O kai vaikai, padedami Orbio, susidraugauja, robotukas nusprendžia leistis į naują kelionę… Taigi, galime tikėtis tęsinio.

F. Nonn, L. Weidenbach, J. Tourlonias. Mopso Karlo istorija. – Kaunas: Debesų ganyklos, 2016. 32 p.

Tai paveikslėlių knyga apie draugystę ir meilę gyvūnams. Apie tai, kad net baisiausiu metu reikia tik truputį palaukti, pasitikėti ir leisti padėti.

Pagrindinis knygos veikėjas – mopsų veislės šunelis Karlas, per šeimininkės neapdairumą, paliekamas pririštas prie parduotuvės. Šiaip ne taip nusigraužęs šniurelį, mopsas skubinasi ieškoti prapuolusios šeimininkės. Jam baugu mieste, nes čia nieko nepažįsta, o dar ir naktis artėja. Karlą kankina ir klausimai, kodėl šeimininkė jį paliko. Gerai, kad pasitaiko draugiška Paula – gatvės šuo. Kitą rytą jie jau abu kartu leidžiasi ieškoti mopso Karlo šeimininkės. Kaip seksi naujiesiems bičiuliams jos ieškoti ir ar benorės jie išsiskirti po tokios tvirtos užsimezgusios draugystės?

E. Colin. Baltųjų debesų gatvė/ vertė R. Makauskienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. 32 p.

Dar viena labai graži paveikslėlių knyga. Būtent iliustracijos ir yra stiprioji šios knygos pusė – teksto, tiesą sakant, aš nė neskaityčiau. Jis knygą padaro pernelyg saldžią ir jau tokią fantasy blogąja prasme: visą laiką skaičiau galvodama, kad „taip nebūna“ ir niekaip neprisideda prie sudėtingos situacijos – kraustymosi iš pamėgtos vietos į kitą, naują, nežinomą – sprendimo. Nes viskas pernelyg gerai, pernelyg paprasta. Galbūt tai galėjo būti knyga ne apie kraustymąsi, o apie pažinimą tų, kurie gyvena arčiausiai mūsų, kad jie gali būti įdomūs, saviti, kūrybiški?

Grįžkim prie iliustracijų: jos jaukios, ryškios, vasariškos ir nuotaikingos. Tad vartykit į sveikatą!

Kakės Makės enciklopedija. Gyvūnai. – Vilnius: Alma littera, 2016. 144 p.

Šiandien jau Lietuvoje vargiai besurastumėte šeimą, auginančią vaikus ir nežinančią Kakės Makės. Šis Linos Žutautės personažas stipriai įaugo ne tik į vaikų literatūrą, bet ir į vaikystės pausaulėvaizdį. Tai – jau antroji Kakės Makės enciklopedija. Šįkart – apie gyvūnus.

Kam mažam vabaliukui reikalingos žnyplės? Kas yra tie putų gniužulėliai, kuriuos Kakė Makė matė ant gluosnio šakų? Kodėl uodai siurbia kraują? Kaip sliekas mato, jeigu jis neturi akių? Ar iš tiesų varnos tokios gudrios ir smalsios, o vilkų reikia bijoti, kaip sekama pasakose? Ar briedis nepasigedo savo ragų, kuriuos ji su tėčiu parnešė iš miško kaip didžiausią lobį? Knygoje rasite informacijos apie vabzdžius, kitus bestuburius, varliagyvius ir roplius, žuvis, paukščius ir žinduolius. Gale – žodynėlis.

Daugybė klausimų kirba Kakės Makės galvoje, kai ji laksto po pievą, kapsto žemes prie upelio ar uogauja miške. Šioje knygoje Kakei Makei į pagalbą skuba gamtininkas Lizdenis. Jis žino viską apie kiekvieną Lietuvoje gyvenantį gyvūną – nuo mažiausio vabalėlio iki didžiausio žvėries. Tekstą knygai sukūrė žinomas gamtininkas ir vaikų rašytojas Selemonas Paltanavičius, o iliustracijos, žinoma, Linos Žutautės.

P.S. Kitą savaitę pristatysiu naujausias knygas paaugliams ir keletą būdų, kaip padėti aštriesiems individualistams paaugliams pamėgti (ar bent –pabandyti atsiversti) knygą.