2016 03 27

Astijus Krauleidis-Vermontas

Kamanė

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Žvilgsnis į 5–9-ojo dešimtmečio Lietuvos fotografiją

Nedažnai Kauno fotografijos meno lauke galima susipažinti su intriguojančia fotografijos istorija, jos slėpiniais. Kauno fotografijos galerijoje šiuo metu pristatoma Šiaulių Fotografijos muziejaus meninės fotografijos rinkinio paroda „Kolekcija“, kurioje XX a. 5–9 dešimtmečių Lietuvos fotografijos raidą reprezentuoja įvairūs mūsų šalies autoriai. Eksponuojamose fotografijose per fotoaparato objektyvą tyrinėjami skirtingi laikotarpiai – stalinizmo metas, „atšilimas“ ir Atgimimas. Darbuose galima išvysti, kaip sistema ir laikas veikė fotografijos estetiką, nulėmė skirtingus žiūros taškus į žmogų ir jo aplinką, kaip iškreipė fotografijos reikšmę.

Skirtingi laikotarpiai ir fotografijos

Kauno fotografijos galerijos valdybos pirmininkas Gintaras Česonis pažymi, kad paroda neturi vienos aiškios koncepcijos ar temos. Paprasčiausia siekiama žiūrovams pristatyti 5–9-ojo dešimtmečio fotografijų rinkinius iš Šiaulių Fotografijos muziejaus. Teigiama, kad „nuo pat muziejaus kūrimosi daugiau kaip prieš 4 dešimtmečius muziejaus pradininko fotografo Antano Dilio ir jo bendražygių pradėtoje kaupti iškiliausių šiuolaikinių Lietuvos fotografų kūrinių kolekcijoje šiandien saugoma – daugiau kaip 8 000 eksponatų. Tai viena iš didžiausių ir išsamiausių muziejuose saugomų šiuolaikinės Lietuvos fotografijos kolekcijų “[1], kuri skatina ne tik susipažinti su buvusiu Lietuvos laiku, bet ir kelti psichologinius klausimus. Neretai fotografija reflektuoja ne tik autoriaus, be ir žmogaus, kuris užfiksuotas, jausmus ir išgyvenimus. Iškeliama dvimatės – šiapus ir anapus objektyvo – erdvės svarba, parodanti minties kontrastus.

Žinoma, į parodą galima žvelgti keliais būdais – remiantis laiko kategorija (stalinizmas, „atšilimas“ ir Atgimimas) arba nuosekliai susipažįstant su darbais, fotografijose ieškant bendrų vardiklių. Parodų dailininkas Donatas Stankevičius ekspoziciją grupavo ir išskyrė nuo 5-ojo iki 9-ojo dešimtmečių. Toks pasirinkimas padeda lankytojams susiorientuoti tarp gausaus Fotografijos muziejaus fondo. Be abejo, akcentuojami įvairūs Lietuvos ir išeivijos fotografai, taip pat jų skirtingi žvilgsniai į to meto tikrovę (kolūkis, vestuvės, melioracija ar tautinės šventės), pabrėžiamas žmogus. Ekspozicijoje išsiskiria aktai ir fotografijos, kurios priartėja prie grafikos, galima pastebėti kompozicijos eksperimentų.

5-ojo dešimtmečio fotografijos kodai

Įdomu susikoncentruoti ne į to meto Lietuvos laikotarpius, kuriuos žymi dešimtmečiai, bet aktualiau išskirti svarbesnius kodus ir jų reikšmes fotografijos kontekste. Poststruktūralistas ir fotografijos tyrinėtojas Jacques’as Derrida teigia, kad „fotografija iš tiesų steigia ne daikto kaip čia esančioįsisąmoninimą (tai galėtų sukelti bet kokia kopija), o įsisąmoninimą, kad daiktas čia buvo. Kalbama apie naują erdvės-laiko kategoriją: ji nusako čia esantį vietos prasme ir buvusį – laiko prasme“[2]. Parodos žiūrovas linkęs reflektuoti reikšmes, kurios yra užfiksuotos (susiduria praeitis ir dabartis). Todėl XX a. 5-ajame dešimtmetyje svarbi ne estetikos kategorija, bet socializmas, kai žmogus traktuojamas ne kaip individuali asmenybė, bet kaip visuomenės dalis. Tai iliustruoja tokios fotografijos, kaip Michailo Rebi „Altajaus grūdai Lietuvai / grūdai sėjai kolūkyje“ (~1947), Chanono Levino „16-osios lietuviškosios divizijos sutikimas prie Šiaulių“ (1945) ar Stasio Ivanausko „Ruduo“ (1947).

Šiuos darbus galima priskirti dokumentinei, žurnalistinei fotografijai. Jose žiūrovas atpažins kolūkio vaizdus, kariškius, žmonių susibūrimus laukuose. Pavyzdžiui, M. Rebi „Altajaus grūdai Lietuvai / grūdai sėjai kolūkyje“ (~1947) fotografijoje norima parodyti, kokią didelę reikšmę grūdai turi visuomenei – kadre pabrėžiami ne darbininkai, o grūdų maišai. Kita vertus, Kazio Daugėlos fotografijoje „Šeimos norma“ (1945–1949) matome vaiką, laikantį rankose duonos kepalus. Akcentuojama jautri vaiko psichologija, duonos reikšmė. Šiuo atveju fotografija prisideda prie faktų dokumentavimo ir jų išsaugojimo.

6-ojo dešimtmečio fotografija: „atšilimas“

XX a. 6-ojo dešimtmečio darbuose matome „atšilimo“ laikotarpį, kuriame susiformavo stiprus lietuvių fotografijos mokyklos braižas. Šį dešimtmetį akcentuojamas žmogus ir darbas, ypač šių dviejų kategorijų ryšys. Žinoma, to meto cenzūra, dėl kurios neretai reikėdavo atsisakyti kadrų, išliko aktyvi. Todėl pasirenkama vaizduoti Lietuvos kolūkio vaizdus, realybę, kuri būtų hiperbolizuojama (Algirdo Karoso „Kolūkietiškos pabaigtuvės“ (~1959)). Kadro centre – Lietuvos kaimo laukas ir kolūkiečiai. Akcentuojamas to meto darbo žmogus, kuris laiką kolūkyje traktuoja kaip būtiną, savaime suprantamą. Jaučiamas bendruomeniškumas ir pastebima kolektyvinio ūkininkavimo idėja: dirbti ne sau, bet valstybei (tuometinei SSRS). Fokusuotės atžvilgiu išsiskiria Adaukto Marcinkevičiaus kadras „Prisimink netolimą praeitį“ (~1958), kuriame akcentuojama žmogaus dvasinė būsena.

Nuo aktų iki psichologijos 7-ojo dešimtmečio fotografijoje

Parodos ekspozicijoje išsiskiria 7-ojo dešimtmečio fotografijos. Akį ypač patraukia trys darbai, t. y. Luanos Januškienės „Nekviestas svečias“ (~7 deš.), Vito Luckaus iš ciklo „Pantomima 5“ (~1969–1971) ir Rimanto Dichavičiaus „Svajonė“ (~1968). Nors fotografijos skirtingos, jas sieja žmogaus išgyvenimų kaita. L. Januškienei svarbu dviejų žmonių santykiai, tiksliau – santuoka, kuri rodo žmogaus brandą. Tik šiuo atveju, t. y. fotografijoje, galime atkoduoti, kad santuokos ryšys moteriai nėra priimtinas (akį patraukia kadre esančios moters rankos kišenėse ir žvilgsnis, krypstantis į šoną). Kitą estetikos sampratą pasirenka V. Luckus, kuris konstruoja išplaukusį vaizdą, klaidina žiūrovą fotografijos erdvėje. Viena vertus, gamtos fone atpažįstame skulptūrą (negyva), kita vertus, moters graciją (gyva). Taip pabrėžiama paralelė tarp žmogaus ir gamtos. Suvokiama, kad individui reikalingas prieglobstis. Šią mintį papildo R. Dichavičiaus fotografija, kurioje moteris apsupta žiedlapių. Juntama harmonija, kai moteris suvokiama kaip gamtos dalis. Nėra ryškios ribos, skiriančios žmogų ir gamtą, bet svarbus žmogus, jo psichologija (Antanas Miežanskas „Išdykėlės“ (~1965) ar Aleksandras Macijauskas „Ratas“ (~1967)).

8-ojo ir 9-ojo dešimtmečio fotografija: Atgimimo link

Be abejo, ekspozicijoje parodoma, kaip nuosekliai individas išgyvena minties priespaudą ir kaip siekia išsilaisvinti. Didelę dalį darbų sudaro 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių fotografijos, kuriose nesusikoncentruojama į vieną aiškią idėją, bet siekiama parodyti visumą: koks yra žmogus ir jo gyvenamoji aplinka, kaip individas save suvokia per kitus. Siekiama parodyti jautrų žmogų (Remigijus Pačėsa iš serijos „Vaikai“ (~1979) ir Romualdas Požerskis iš serijos „Kaimo šventės“ (~8 deš., iki 1979)), gyvenantį monotonijoje (Vytautas Stanionis „Mikrorajonas, 1“ (1977)), visuomenišką (Henrikas Landzbergas „Šokis 1“ (~8 deš., iki 1978) ir Gintautas Stulgaitis „Karšta 90-ųjų vasara Ventėje 4“ (1990)), bet kartu susikoncentravusį į kito pažinimą per nuotraukos erdvę (Jonas Daniūnas „Aktorė Rūta Staliliūnaitė“ (~8 deš.)). Taip pat šių dešimtmečių fotografijose nebijoma eksperimentuoti, kai nuotrauka tampa gana artima grafikai (Romualdas Gedminas „Palydint“ (~8 deš.), Vitalijus Tataryškinas iš serijos „Talkininkai“ (~1978) ar Algimantas Bitvinskas „Kolektyvas“ (~1967–1977)).

Taigi parodoje „Kolekcija“ iš Šiaulių Fotografijos muziejaus išsamiai pristatyta 5–9-ojo dešimtmečių Lietuvos fotografija. Atrinktas didelis darbų kiekis leido iš arčiau susipažinti su rinkiniais, konstruoti fotografijų naratyvą, ieškoti bendrų vardiklių. Paroda įrodo, kad XX a. 5–9-asis dešimtmečiai aktualūs šiandienės fotografijos kontekste, kad užfiksuoti vaizdai laiko atžvilgiu yra universalūs, išryškinantys individo, visuomenės ir gamtos paraleles. Arba jas naikinantys.

[1] Citata iš parodos anotacijos.

[2] Barthes R. 2003: Atvaizdo retorika. Iš prancūzų kalbos vertė Rima Malickaitė. Baltos lankos, Nr. 17, p. 66.