Taika keliuose. Skubėk lėtai!

Balandžio 6-oji – Saugaus eismo diena, Lietuvoje minima nuo 2006-ųjų. Įvairių jai skirtų renginių numatyta ir šiemet. Ta proga – Lietuvos policijos kapeliono kunigo Algirdo Toliato ir katecheto Tomo Malako, projekto „Saugokime vieni kitus kelyje“ (jį vykdo Susisiekimo ministerija, Lietuvos katalikų bažnyčia, Lietuvos automobilių kelių direkcija ir Policijos departamentas) talkininko, pokalbis.

A. Toliatas.Balandžio 6-oji – gera proga prisiminti saugaus eismo kultūrą, kurią kuria ne policija, ne Susisiekimo ministerija ir ne Bažnyčia, o mes patys. Apie tai šiandien ir kalbėsimės. Taip, išvardintos institucijos prisideda prie tos kultūros kūrimo. Antai nebe pirmi metai sėkmingai rengiamas projektas „Saugokime vieni kitus kelyje“. Šiandien norėčiau prisiminti Bažnyčios Popiežiškosios migrantų ir keleivių sielovados tarybos išleistas „Kelio pastoracijos gaires“. Pasirodžiusios 2007 m., jos neprarado aktualumo. „Kelio pastoracijos gairės“ kalba apie tai, kad visa Biblija – nuo Senojo iki Naujojo Testamento – yra didelė kelionė. Visas mūsų gyvenimas yra kelias dvasinio nušvitimo link.

Pirmiausia kelias yra bendrystė, ir keliavimo kultūra yra tokia, kokią kuriame. Nuo to priklauso mūsų kelio – ir to, apie kurį kalba Bažnyčia, ir mūsų kasdienio kelio – saugumas. Kaip meldžiamės, kaip išklausome vienas kitą? Kaip elgiamės gatvėje, būdami pėstieji, motociklininkai, dviratininkai, kitų transporto priemonių vairuotojai? Pirmiausia, žinoma, esame atsakingi už savo gyvybę Dievo akivaizdoje. Ar susimąstome apie tai, ar elgiamės pakankamai neatsakingai? Kaip dažniausiai žmogus elgiasi su sveikata – kol turi, nė galvos nesuka dėl jos, o praradęs susimąsto, kokį turtą turėjo.

Daugelis labai panašiai elgiamės su gyvybe: jei kažkam ir nutinka avarijos, tai ne man, tad kam čia apie tai kalbėti. Bet esu įsitikinęs, kad apie tai turėtume mąstyti dažniau. Ne tam, kad baimintumėmės išeiti į kelią – kad būtume sąmoningi keliautojai. Gerbiamas vyskupas Kęstutis Kėvalas, pristatydamas „Kelio pastoracijos gaires“, labai gražiai įvardino, kaip kelią Evangelijoje pagal Joną (Jn 14,6) yra apibūdinęs Kristus: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“. Tad Kristus yra tikrasis kelias, ir mes, jei esame krikščionys ir keliaujame tuo keliu, negalime jame elgtis kaip kelio chuliganai. „Kelio pastoracijos gairėse“ rasime ir Vairuotojo dekalogą (jis tinka kiekvienam eismo dalyviui), labai panašų į 10 Dievo įsakymų. Pirmasis šio dekalogo įsakymas yra „Nežudyk“, tad šiandien kviečiu ilgėliau apsistoti ties juo. Kaip daugelis įsivaizduojame nužudymą? Kažkas iš tamsios tarpuvartės iššoka su peiliu ir nužudo. Bet galimos ir kitos šio baisaus nusikaltimo formos.

T. Malakas: Galvodami ir kalbėdami su mokiniais apie 5-ąjį Dievo įsakymą „Nežudyk“, priėjome išvadą, kad nužudymas anaiptol nėra tik fizinis gyvybės atėmimas. Tai kas yra nužudymas? Pažvelkime įdėmiau. Žmogus iš prigimties yra pašauktas būti laimėje, džiaugsme. Antai kiekvienam bent kartais tenka važinėti automobiliu ar viešuoju transportu, eiti į darbą, į parduotuvę. Ar daug laimės matote vairuotojų veiduose? Norėdami vieni kitus aplenkti, jie pyksta, rodo gerai žinomus gestus. Dažniausiai negirdime, ką ką sako vairuotojas iš norinčio mus aplenkti automobilio, bet veido išraiška išduoda, kad jis taria anaiptol ne mus laiminančius žodžius.

A. Toliatas: Ir Evangelijoje pasakyta, kad nužudyti galima ne tik fiziškai – taip pat ir žodžiu, mintimi. Ne veltui svetimavimas prasideda mintyse ir širdyje. Širdyje prasideda ir smurtas, nepagarba artimam.

T. Malakas. Nepagarba prasideda, kai nepastebime kito šalia. O tas kitas taip pat nori būti mylimas, priimtas, laimingas. Kelyje susitinka daugybė mašinų, žmonių, sielų. Visi kažkur važiuoja – namo, į darbą, skuba perduoti kokią nors žinią, susitikti su artimaisiais. Ir jei tame kelyje kitas (nesvarbu, važiuojantis žiguliuku, džipu ar porsche, o gal einantis pėsčias), nėra priimamas, neužleidžiamas pagal pirmumo teisę ir pan., jis gauna pliūpsnį blogų emocijų. Juk kelio ženklai, taip pat vairuotojo signalai, tarkim, posūkio mirksėjimas, yra ženklas „Prašau“.

A. Toliatas: Manau, svarbu auginti mūsų bendrą sąmoningumą. Kuo būsime brandesni, kuo labiau akcentuosime, kad mandagus, paslaugus  elgesys kelyje yra gražu, madinga, kilnu, drąsu, pagirtina, tuo geresnę situaciją turėsime. Kodėl yra žmonių, kurie kelyje linkę elgtis nemandagiai? Nes yra įsitikinę, kad toks elgesys „kietas“, „vyriškas“, „stiprus“. Neleistinai įlindai ir sutaupei sekundę. O gal pražudei gyvybę? Na, bent nervų ląstelių tikrai pražudei. Daugybei žmonių nuotaiką sugadinai. Linkusieji kelyje elgtis „vyriškai“ apie tai negalvoja. Jie įsitikinę, kad pasielgė didvyriškai, kaip ereliai. Iš tiesų tai anokie ereliai – tokius pašiepdami vadiname gaideliais. Kodėl jie taip elgiasi? Gal jiems taip reikia parodyti „vyriškumą“, gal žmogus kitaip nesugeba, gal jį viršininkas pažemino, gal nuo žmonos pylos gavo. Žmogus nepatenkintas, neturi kur išlieti pykčio ir, gavęs tokią galingą priemonę kaip automobilis, išlieja pyktį minėtais būdais. Bet toks elgesys nerodo „kietumo“ – atvirkščiai, išduoda silpnumą, ir jei vis daugiau „gaidelių“ tai suvoks, vis labiau populiarės supratimas, kad nachalu būti ne tik nepopuliaru, bet ir netinkama, nekilnu, žmonės nebenorės taip elgtis.

Taigi, norint laikytis pirmojo keliautojų dekalogo įsakymo „Nežudyk“, nepakanka pačiam techniškai gerai vairuoti. Reikėtų prisidėti kuriant nežudymo keliuose kultūrą. Kaip? Galbūt pradėkime nuo savo aplinkos, žmonių, su kuriais kartu važiuojame, draugų, bičiulių. Sudrausminkime, pristabdykime, jei jie kelyje elgiasi nederamai. Žinoma, jei patys tik kalbėsime, užuot rodę pavyzdį, rezultatas gali būti menkas. Tad tebūnie tai ir mums patiems iššūkis: stebėkime, kaip kalbame ir elgiamės kelyje. Tikėtina, kad, pradėję kreipti į tai dėmesį, ir patys tapsime atidesni, sąmoningesni eismo dalyviai. Pažįstamas, lankęs ekstremalaus vairavimo kursus, pasidalino patirtimi: jei, važiuojant 90 kilometrų per valandą greičiu, staiga į kelią iššoka  žvėris, gali spėti atlikti staigų manevrą ir išvengti kliūties. O, važiuojant 100 km per valandą greičiu, toks manevras bus neįmanomas, tad labai didelė tikimybė, kad pražudysi savo ir kitų žmonių gyvybių. Ir važiavimo greičio skirtumas – tik 10 kilometrų per valandą! Vienas iš mano bendramokslių žuvęs tragiškoje avarijoje – girtas vairuotojas išlėkė į priešpriešinę juostą ir susidūrė kaktomuša. Bendramokslis žuvo vietoje, o anam – nieko! Kita vertus, ką reiškia – nieko? O sąžinė? Nužudei žmogų, kunigą, kuris galėjo nuveikti daug gerų darbų. Taip pat gali būti pražudyti ir šeimos tėvas, motina, vaikai. Baisiausia, kad apie tokius padarinius pagalvojame tik jau įvykus faktui, tada imame gailėtis. Ir pirmas žudantis dalykas yra greitis. Kur taip skubame, ką sutaupysime? 20 minučių? O kiek sukeliame kitiems neigiamų emocijų, pavojaus, net mirtino? Tokiems atvejams verta prisiminti posakį: geriau 20 minučių vėliau, nei 20 metų per anksti.

T. Malakas: Norėčiau grįžti prie neigiamų emocijų. Čia esama nenutrūkstančios grandinės. Tarkim, vairuotojas sukelia kitiems neigiamų emocijų. Yra žmonių, kurie nemoka atleisti. O kelyje atleisti sunku. Tad grįžta tie žmonės namo, ir turime konfliktą šeimoje.

Manau, bažnyčioje, per pamokslus, reikėtų daugiau kalbėti apie elgesį kelyje ir jo padarinius. Minėtos žudymo formos atsiranda, kai žmogus paiso tik savo interesų. O kaip didysis Dievo įsakymas „Mylėk savo artimą kaip pats save“? Juk, neatsakingai skubėdamas kelyje, tu nė savęs nemyli. Tad labai svarbu prisiminti ir suprasti, kad pedale po kojomis turi galią kurti arba griauti.

A. Toliatas: Per Atvelykį kalbėjome apie apaštalą Tomą, kuris negalėjo patikėti Kristaus prisikėlimu, kol pats nepamatė ir neįkišo piršto į Kristaus žaizdą. Panašiai elgiamės ir mes, kai nepaisome ekspertų, profesionalų, puikiai išmanančių savo darbą, patarimų laikytis saugaus greičiau, paisyti kelio ženklų.

Profesionalai dirba, kad įvertintų visas galimybes ir netikėtumus kelyje – sunkiai pastebimą kalniuką, gerokai ribotą matomumą, mokyklą, iš kurios gali staiga išbėgti vaikų – tad vertėtų ekspertais pasitikėti. Tuo metu mes, mėgėjai, dažnai esame įsitikinę, kad visas sritis išmanome geriau už ekspertus, ir toks įsitikinimas dažnai būna pragaištingas. Jei laikytumėmės eismo taisyklių, tikrai sumažėtų žūčių keliuose. 90 proc. eismo nelaimių įvyksta dėl žmogiškojo faktoriaus, saugaus eismo taisyklių nesilaikymo. Arba, tarkim, pataupė žmogus, nepasikeitė padangų, o jos jau buvo per daug nusidėvėjusios, tad nesaugios. Bet tai yra taupymas savo arba kito žmogaus gyvybės sąskaita. Tą patį galima pasakyti apie laiką, sutaupytą skubant kelyje. O kiek to laiko iššvaistome niekams, internete. Gal verčiau čia pataupyti, o laiką kelyje išnaudoti sąmoningumui ugdyti, kelionei įprasminti? Tam tikra prasme – kuriant harmoniją, gerumą aplink save – tai yra krikščioniška malda. Kartais žmogus aiškina, kaip jam svarbu harmonija, kitas žmogus, artimo meilė, kaip svarbu sekmadienį ateiti į bažnyčią. Ir tuo pačiu kelyje greta savęs (nebūtinai tiesiogiai – galbūt neatsargiu manevru, piktumu, pasyviai) kuria žudymo ir nesaugumo erdvę, išprovokuojančią nelaimes.

Žinoma, mes negalime numatyti kiekvieno savo veiksmo atoveiksmio. Bet jei stengtumėmės maksimaliai padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, saugotume vieni kitus nuo nelaimių, galbūt padėtume sustabdyti daugybę nelaimingų atsitikimų, prisidėtume prie gyvybės kultūros.

T. Malakas: Kalbame apie gyvybės kultūrą. Tačiau šiuo metu galima pastebėti naikinimo kultūrą – ekologijos, savęs nesaugojimo. Tad projektas „Saugokime vieni kitus kelyje“ būtų puiki proga įprasminti gyvybės kultūrą. Deja, būdami kelyje, žmonės dažnai elgiasi pagal principą: mano mašina – mano tvirtovė, ir man nesvarbu, kas yra šalia manęs.

A. Toliatas: Sutinku, kad kelyje pasijunti vienas. Beje, kaip elgiamės su bendrakeleiviu, važiuojančiu mašinoje su mumis? Bendraujame mandagiai. Tuo metu žmogus kitoje mašinoje – tarsi kitas pasaulis, ir jį gali žudyti mintimis, net veiksmu. Bet jei suprastume ir padėtume sau įsisąmoninti, kaip maldą, kad kitas automobilis – tai kitas žmogus šalia manęs. Galbūt jis klysta, galbūt nelabai gražiai elgiasi, gal net provokuoja. Bet kodėl aš pasiduodu tai provokacijai? Yra lengva mylėti broliška meile tuos, kurie gražiai elgiasi. O kaip mylėti priešus? Tuos, kurie elgiasi negražiai? Kaip nepasiduoti tai provokacijai?

T. Malakas: Manau, viena iš priežasčių, kodėl kyla konfliktai kelyje, yra ta, kad žmogus nemoka planuoti laiko, pažvelgti šiek tiek į ateitį, bent kelioms minutėms į priekį.

A. Toliatas: Konfliktų keliuose priežasčių daug, jos susipynusios. Manau, viena iš didžiųjų – nesąmoningumas arba tai, kad kai kuriuos dalykus įsisąmoniname per vėlai. Kiek rašyta apie tai, kad nedera sėsti prie vairo išgėrus, kiek baudų dėl to sumokėta, kiek vairuotojų pažymėjimų prarasta. Ir blogiausia – kiek žmonių sužalota, pražudyta, kiek vaikų, likusių našlaičių, kiek tėvų, praradusių vaikus. Bet vėl: savaitgalio policijos reidas – ir vėl  daugybė girtų vairuotojų! Kodėl žmonės, suvokdami, kad kelionė taksi kainuotų pigiau ne tik finansiškai, bet ir dvasiškai, vis tiek sėda prie vairo išgėrę – „ai, manęs nepagaus“. Taip, kartais  mums atrodo, kad svarbiausia – neįkliūti policijai. Nes įkliuvęs tai jau būsi nubaustas. Bet reikėtų įsisąmoninti, kad policija – tai mūsų angelai sargai, kurie padeda išsaugoti tvarką ir nedaryti kvailysčių. Juk, sėdę prie vairo neblaivūs, galime pražudyti savo vaikus, artimuosius, o sustabdyti policijos esame nuo to apsaugomi, tad turėtume jai tik dėkoti. Kaip manote, kiek padėkų sulaukia policininkai tokiais atvejais? Taip, vienos kitos sulaukia – kartais nubaustas žmogus padėkoja ir pažada elgtis protingiau. O dažniausiai policininkai tokių priekaištų prisiklauso!

Sąmoningumą ugdyti labai svarbu, ir žinojimo čia nepakanka – reikia ir noro. Greta žinojimo reikalinga norėjimo kultūra, kuri būtų nukreipta prieš žudymo kultūrą. Blogį galima išstumti gerumu. Draugai, grįžę iš Norvegijos, pasakoja: toje šalyje visi taip lėtai važiuoja, niekur neskuba. „Iš pradžių tai mus nervino, norėjosi skubėti, aplenkti. Bet po savaitės pripratome, ėmėme važinėti lėčiau. Tada pradėjome pastebėti gražius vaizdus pakelėje, sustoti, praleisti kitus. Visai kitas jausmas – pasijunti kaip žmogus. Grįžę į Lietuvą, tęsiame norvegiškas tradicijas. Tai kai kurie vairuotojai mūsų gatvėse vos negyvai neužpypsino. Teko grįžti į tą patį ritmą ir vėl važinėti lietuviškai“. Ką tai reiškia? Kad patys kuriame savo gyvenimo ritmą. Kaip dirigentas – kokį mostą duodi, taip orkestras groja. Kas kiekvienam iš mūsų trukdo būti savo gyvenimo dirigentu? Kuriant savo aplinką, prioritetą teikti pagarbai, neskubėti, įsiklausyti, išgirsti. Kartą vieno vienuolio paklausė, kokia didžiausia šių laikų problema. Tai jis atsakė: „kai sėdime, jau stojamės, kai stojamės, jau einame, kai einame, bėgame – visur esame vienu žingsniu toliau, nei esame. Negyvename čia ir dabar“. Tai kaip galime būti budrūs, dėmesingi ir atsakingi, kaip galime puoselėti tą kultūrą, jei mūsų čia jau net nėra? Nesvarbu, ar kalbėtume pokalbį su šeima prie stalo, ar apie dalyvavimą eisme.

Dar norėčiau grįžti prie nežudymo formų. Antai Vilniuje akivaizdžiai padaugėjo dviratininkų – ir ant oranžinių dviračių, ir kitokių. Džiaugiuosi, kad ši idėja atgyja. Vis dėlto kartais glumina dviratininkai, tarp žmonių pralekiantys greičiau už motociklus. Atrodo, teoriškai teisūs: lekia dviračių taku, pypsina, grūmoja – čia mūsų takas, kur lendate. Bet jei staiga išlėktų vaikas? Sutinku, žmones reikia ugdyti, mokyti nemaklinėti dviračių takais. Bet tokia dviratininkų nepagarba – žudymas teisuolio veidu. Taip, partrenkiau, bet esu teisus. Pats iššoko, kai man degė žalias signalas. Taip, važiavai per žalią šviesą, tavo teisinė atsakomybė mažesnė. Bet ar tikrai negalėjai išvengti avarijos? O jei būtum važiavęs kiek lėčiau, pagalvojęs ir už tą kitą žmogų? Žinoma, nekalbu apie tai, kad reikėtų tiek galvoti apie kitus, kad nė iš vietos negalėtum pajudėti – kalbu apie sąmoningą, išmintingą važiavimą. Jei važiuosi neviršydamas greičio, tikrai pastebėti, kad kažką reikia praleisti – pėsčiąjį ar važiuojantįjį su švyturėliais. Galbūt kažkas nebaigė manevro, o gal vaikas išbėgo į gatvę. Arba paprastesnis dalykas: lyja, balos. Tad pristabdykime važiuodami pro balą, netaškykime pėsčiojo, kad sugadintume jam visą dieną. Viena pareigūnė pasakojo, kas jai baisiausia gatvėje. Anaiptol ne vaikai, lekiantys per raudoną šviesą. Labiausiai šiurpina vaikai, kurie, vos užsidegus žaliai šviesai, iškart neria į gatvę, nė nesidairydami. Jiems atrodo, kad jie teisūs, ir įvyksta avarija. Ir tėveliams pirmiausia reikėtų rodyti pavyzdį, apsidairyti.

T. Malakas: Man baisiausia, kai tėvai vaikus veda ne per perėjas arba degant raudonam signalui. Važiuodamas matau tokių ir galvoju: ką jūs, tėveliai, darote.

A. Toliatas. Gyvas pavyzdys: važiuodamas į Mišias Vilniaus Švento Rapolo bažnyčioje, matau, kaip iš ankstesnių Mišių skuba tuntas tikinčiųjų. Ir – tiesiai per raudoną šviesą, nes jau atvažiuoja jų autobusas. Kur taip nuskubėsime? Ir kaip galime rodyti asmeninį pavyzdį kad ir tiems vairuotojams, liudyti Kristų, jei nesilaikome elementariausių taisyklių. Ir visiems akivaizdu, kur baigiasi tavo tikėjimas, jei išėjęs iš bažnyčios nė kelių minučių negali palaukti neskubėjęs.

T. Malakas. Kelyje vis pasitaiko nemandagumo, ir dažnai kyla noras atsakyti tuo pačiu, parodyti kokį negražų gestą. Bet noriu prisiminti vieno kunigo pasakojimą. Važiuoja jis po Mišių Amerikoje, kelyje įvyksta nedidelis incidentas, ir ano automobilio vairuotojas parodo tą gerai žinomą gestą viduriniuoju pirštu. O tas kunigas jį… palaimina! Reikėjo matyti, kaip persimainė ano vairuotojo veidas – žmogus buvo tiesiog šokiruotas vietoj analogiško atsakymo gavęs palaiminimą. Tad melskitės už savo priešus.

A. Toliatas. Nežinau, kaip tai pavyktų Lietuvoje. Bet mes bent mintyse, bent šypsena laiminkime. Daug ką galime padaryti mintimis, žodžiais, nesirinkdami agresijos.

Dar vienas dalykas, labai aktualus už miesto, – atšvaitų, švyturėlių, šviesą atspindinčių liemenių dėvėjimas. Atrodytų – kam to reikia, nestilingai atrodo, dar nesame įpratę. Bet nepamirškime: eismas kaip niekad intensyvus, mašinų kaip niekad daug, ir žmogus be atšvaito ar švyturėlio kelyje vairuotojui yra tiesiog nematomas. Jei pats ir nepapulsiu į avariją, tai gali kitą pastūmėti sukelti incidentą. Tai mes, keleiviai, eismo dalyviai pėstieji, padarykime, kas nuo mūsų priklauso: būkime matomi, apsaugokime save ir kitus. Vėlgi – paprasti dalykai, kuriuos reikia imti ir daryti.

T. Malakas. Žmogaus gyvybė yra neįkainojama, todėl turėtume kalbėti apie tokį sąmoningumą: saugosiu savo ir kito gyvybę.

A. Toliatas. Eidami išpažinties pagalvokime: ar niekada nėjai per raudoną šviesą, neviršijai greičio, buvai matomas kelyje, turėjai atšvaitą, nesukėlei agresijos. Pagaliau ar laiminai kitus, kuriuos sutikai fiziniame ir dvasiniame kelyje. Tuos, kurie tave apstumdė, apspjaudė. Kaip gerasis samarietis, kuris sustoja prie sumušto žmogaus – gali jis būti ir tas pats kelių gaidelis, darantis nesąmones kelyje, kuris nepasiduoda provokacijoms. Saugaus eismo dieną ir mes galėtume tokiais tapti, paminėti Saugaus eismo dieną ne tik žodžiais, bet ir darbais. Padarykime, kas nuo mūsų priklauso, ir pasaulis aplink mus bus daug gražesnis.