2016 04 12

Paulius Subačius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Krikščionys sekuliarioje visuomenėje

Ištrauka iš monografijos: Paulius Subačius. DVIDEŠIMT PENKERI RELIGINĖS LAISVĖS METAI 1988-2013Lietuvių katalikų mokslo akademija, Naujasis Židinys-Aidai, Vilnius:2015, 2 dalys

Sąžinės laisvės triumfą tikintieji pažymėjo pakelėse, sodybose, istorinių įvykių vietose, Baltijos kelio trasoje 1988–1991 m. pastatydami keliolika tūkstančių kryžių. Daugelis jų suvokti ne tik kaip religiniai ženklai, bet ir kaip antisovietinės kovos ir okupacinių kančių, numelioruotų sodybų, išnykusių kaimų ir kapinaičių atminimo simboliai. Beveik kiekviename šventoriuje galima išvysti okupacijos aukų atminimui skirtus akmenis ir rūpintojėlius, kurie poetų, publicistų, menininkų ir dvasininkų dėka tapo lietuviškos katalikybės simboliu.

Tikėjimas ir patirtas skausmas buvo įvaizdinami drauge – greta Rainių Kančios koplyčios (1991) radosi dar kelios kitos dedikacijomis bei titulais sovietmečio persekiojimus primenančios bažnyčios ir koplyčios. Iš jų pirmiausia minėtinos 1990 m. birželio 30 d. pradėta statyti gigantiška Švč. M. Marijos Kankinių Karalienės titulo bažnyčia Elektrėnuose, 2006 m. liepos 2 d. pašventinta Lietuvos Kankinių bažnyčia Domeikavoje, partizanų ir tremtinių atminimui dedikuota koplyčia Kryžių kalnelyje Merkinėje ir Vilniaus arkikatedros Tremtinių koplyčia. Stalino potvarkiu 1952 m. gamykla paversta didžiausia Lietuvoje Paminklinė Kristaus Prisikėlimo bažnyčia Kaune jau prieškario statybos metu tapatinta ir su Išganytojo, ir su tautos Prisikėlimu, o pašventinimo apeigų 2004 m. gruodžio 26 d. išvakarėse Kauno metropolito tiesiogiai pavadinta tautos prisikėlimo ženklu. Bernardas Gailius pastebėjo, kad tai, jog abstrãkčiai tautos didybės idėjai išreikšti „buvo pasirinkta bažnyčia, o ne itališkas ‘altoriaus tėvynei’ variantas, dar kartą primena apie moderniai katalikišką Lietuvos Valstybės prigimtį“.

Atgimimo metais į pamaldas masiškai plūstelėjo žmonės, du kartus sumažėjo formaliai deklaruojančių agnosticizmą piliečių skaičius. Simboliška, kad jėzuitų pastatyta ir dabar jų žinioje esanti sostinės Šv. Kazimiero, Lietuvos Globėjo, bažnyčia, kurioje sovietmečiu buvo įkurdintas Ateizmo muziejus, 1991 m. kovo 3 d. vėl tapo maldos vieta. Apklausų duomenimis, 1990 m. katalikais save laikė 57%, o 2000 m. – jau 78% Lietuvos gyventojų, dar 7,6% – išpažino kitas tradicines konfesijas. Eurobarometro duomenimis, 2008 m. net 89% Lietuvos gyventojų nurodė esantys religingi. 2001 m. gyventojų surašymas, kurio duomenų patikimumas yra didesnis nei apklausų, atskleidė, jog į klausimą „Ar Jūs tikintis“ neigiamai atsakė tik 239 asmenys, o katalikais save laikė 2 752 447 žmonės, arba 79% visų apklaustųjų; dar 5,81% save prisiskyrė kitoms krikščioniškoms konfesijoms jas įvardydami arba ne. „Tačiau jei Lietuvos gyventojų santykį su tikėjimu ir religija laipsniuotume nuosekliai, po katalikų turėtų būti ta gyventojų grupė, kuri į surašytojų klausimą ‘Ar jūs tikintis?’ atsakė ‘taip’, bet atsakydami į po to einantį klausimą ‘Kokiai religinei bendruomenei Jūs save priskirtumėte?’ pasirinko atsakymo variantą ‘nė vienai’. Taip pasielgė 331 087 asmenys [9,5%], ir ši grupė Lietuvoje yra dvigubai didesnė nei stačiatikių [4,07%]. Trečia pagal dydį yra grupė asmenų, kurie klausiami ‘Ar Jūs tikintis?’ neatsakė arba pasirinko surašymo lape pateiktą variantą ‘negali atsakyti’. Savo santykio su tikėjimu nenorėjo arba negalėjo apibrėžti 186 447 Lietuvos gyventojai [5,3%]“.

Demografinis paveikslas per 2011 m. gyventojų surašymą labiausiai pakito tuo požiūriu, jog dvigubai (iki 10,13%) išaugo nenurodžiusiųjų, kokią religiją išpažįsta, trečdaliu (iki 6,13%) sumažėjo teigiančiųjų, kad nepriklauso nė vienai bendruomenei, nepilnais dviem procentais sumažėjo laikančių save katalikais (77,23%), bet vos ūgtelėjo (iki 5,99%) kitų krikščionių bendras nuošimtis. Kadangi tiek sociologinių apklausų, tiek vyskupijų duomenimis dažniau nei kelis kartus per mėnesį, t. y. kiekvieną sekmadienį ir per visas privalomas šventes, į bažnyčią vaikščiojo tik ~8% gyventojų ir net „velykinių-kalėdinių“ krikščionių susidarydavo vos per 40%, „akivaizdu, koks milžiniškas skirtumas tarp ‘statistinio’ ir ‘aktyvaus’ kataliko, nes priklausomybės ir tikėjimo dalykai toli gražu ne visada sutampa“, o „beveik pusė milijono Lietuvos gyventojų, kurie arba tiki, nepriklausydami jokiai Bažnyčiai, arba nekalba apie savo tikėjimą, priartina mūsų visuomenę prie kitų postmodernių visuomenių“, kurioms vis labiau svetimas institucinis religingumas. Taigi, dauguma lietuvių stoviniavo ant minimalaus tikėjimo slenksčio.

Nors Vilniaus metropolitas ir (kiek rečiau) Kauno metropolitas iškiliausių asmenybių, įtakingiausių šalies žmonių rinkimuose nuolat pakliūdavo į dešimtuką ar bent šimtuką, o pirmasis kurį laiką buvo palankiausiai visuomenės vertinamas viešasis asmuo Lietuvoje po Prezidento Valdo Adamkaus, arkivysk. Bačkio įvesdinimą į Kardinolų Kolegiją kaip reikšmingą 2001 m. įvykį sociologų apklausoje paminėjo vos 1,2% Lietuvos gyventojų – tiek pat, kiek ir tų metų vasaros benzino pabrangimą. Sąrašo pradžioje rikiavosi Vyriausybių kaita, dviratininkių pergalės bei krepšininkų pralaimėjimai, t. y. dalykai, galintys lemti kasdienį žmonių gyvenimą arba sukeliantys kolektyvinius emocijų pliūpsnius. Viena vertus, pagarbą dvasininkijai liudijo nuolatinis kunigų patekimas tarp populiariausių rajono, miesto žmonių, kultūriniai, akademiniai ir valstybiniai apdovanojimai. Vien per 1997 m. keturi vyskupai tapo garbės daktarais, akademikais bei universitetinės premijos laureatais (tai buvo nulemta tik visuomeninių, o ne mokslinių jų nuopelnų). Kaimiškose vietovėse kunigas, o ypač vyskupas, tebėra autoritetingiausia viešumos figūra, šią nuostatą atliepė regioninė spauda. Kita vertus, vis daugėjo asmenų, kuriems atrodė, kad Bažnyčios vaidmuo sprendžiant visuomeninius reikalus yra per didelis, statistiškai gausi buvo priešiška reakcija į episkopato pareiškimus medijose dėl abortų, kontracepcijos, erotikos.

Apie Bažnyčios autoriteto paradoksus bylojo ir didžiulis visuomenės susidomėjimas konklavomis, bet kone visiškas abejingumas naujoms Popiežių enciklikoms. Jono Pauliaus II mirtis ir laidotuvės 2005 m. trumpai priminė tas Atgimimo dienas, kai Bažnyčia disponavo bemaž visuotiniu dėmesiu bei palankumu, tačiau po jų dar sykį išgyventa greita užmarštis bei skepsis dėl Benedikto XVI tariamo konservatyvumo, ateinantis po pakilių emocijų antplūdžio. Filosofas Alvydas Jokubaitis taip apibendrino postkolonijinio sąmoningumo tendencijas: „Sekuliari visuomenė šiandien verčia tikinčiuosius jausti ‘kognityvinį disonansą’ – tarsi tikėdami jie darytų kažką negero. Į juos dažnai žvelgiama panašiai kaip sovietmečiu – kaip į atsilikėlius“. Arkivysk. Bačkis viename LVK posėdyje apgailestavo, kad plačioji „visuomenė žiūri į bažnyčią kaip į kultūros centrą“, t. y. nesuvokia ir nepriima sakralinės prasmės, tapatina religiją su grynai emocine ar estetine plotme. Baigdamas savo kadenciją 2013 m. nuncijus arkivysk. Bonazzi ir konstatavo, ir guodė: „Taip, tiesa, kad iš pirmo žvilgsnio Lietuvos visuomenė tapo labiau sekuliarizuota, bet tai neturėtų kelti baimės“.

Jau Sąjūdžio kūrimosi metais nestigo viešų ženklų, kad laisvėjančiai Bažnyčiai teks veikti nepalankioje dvasinių orientyrų stokojančios visuomenės aplinkoje. Atsakydami į juos dvasininkai bemaž be variacijų kartojo klero savimonėje įstrigusį sielovados konteksto apibūdinimą, kurio sintezę kun. Ričardas Mikutavičius pateikė dar 1986 m. liepos 16 d. Jubiliejiniame kunigų simpoziume minint Lietuvos Krikšto 600 metų sukaktį: „Urbanizacijos ir sekuliarizacijos nusilpnintas daugelio tikėjimas, daug tradicinių moralinių vertybių ir normų nuvertinta, o naujų tvirtai nepasisavinta. Girtavimas, šeimų nepatvarumas, negimusios gyvybės naikinimas, visuomeninės nuosavybės negerbimas, daiktų kultas ir su juo einantis žmonių susvetimėjimas – tai vis susirūpinimą keliančios negerovės“. Vis dėlto daugelis dvasininkų ir veiklių tikinčiųjų pasauliečių reiškė optimizmą, kad pašalinus išorinius varžymus neilgai truks atgauti prieškaryje turėtas pozicijas, susigrąžinti sovietmečiu nutolusius žmones. Per du dešimtmečius išseko ir Atgimimo euforija, ir piktinimasis, kad ji išseko. Šmaikščiu iš Vokietijos į Lietuvą pastoraciniam darbui atvykusio kun. Hanso Friedricho Fischerio CO 2004 m. pastebėjimu, „Bažnyčia Lietuvoje yra tokia populiari, kad jos niekas net nepaiso“.

Nors katalikiškos rezistencijos dvasia persisunkę radikalesni tikintieji neabejojo bemaž visuotiniu Bažnyčios autoritetu, Lietuvos kaip katalikiško krašto vaizdiniu, o nukrypimus nuo jo aiškino tuo, jog „komunistinis ateizmas dar gyvas“, „kova už krikščionybės ir tiesos pergalę dar nebaigta“, tačiau net ir jiems pagaliau teko pripažinti – veržliai, pragmatiškai ir optimistiškai nusiteikusiai demokratiškos visuomenės daugumai ne visai jauku liūdinčio Rūpintojėlio akivaizdoje. Pirmą sykį visu aštrumu naujuosius iššūkius Bažnyčiai teko pajusti labai anksti, kai 1991 m. rugsėjo 8 d. katalikų hierarchams ir Valstybės vadovams pasirašius Lietuvos paaukojimo Nekalčiausiosios Mergelės Marijos Širdžiai aktą per žiniasklaidą nusirito nepasitenkinimo ir ironijos banga, kurią sukėlė liberaliai nusiteikę inteligentai. O jau 2006 m. Lygių galimybių kontrolierius įspėjo Nacionalinį egzaminų centrą, kad net rašinio tema apie Vėlinių ir Kūčių papročius diskriminuoja kitamanius moksleivius.

1989–1991 m. tarp katalikų tvyrojo įsitikinimas, kad žiniasklaidos priešiškumo laikai nuėjo į praeitį, kad buvusiuose oficiozuose Tiesa / Diena ir Komjaunimo tiesa / Lietuvos rytas pasitaikančios antibažnytinės publikacijos ar Pasaulietinės kultūros draugijos naujas žurnalas Laisvoji mintis tėra nepavojingas sovietinės inercijos padarinys. Masiškai įsisteigę nepriklausomi leidiniai, politines permainas remiančių žurnalistų rengiamos valstybinės TV ir radijo laidos rezonavo visuomenės euforiją dėl Bažnyčiai grąžintų svarbių šventovių. Tačiau išsyk po Nepriklausomybės atkūrimo pradėjo rodytis publikacijų, kuriose Bažnyčios pastangos atsiimti nacionalizuotus pastatus vaizduotos kaip godumas, gailauta, kad grąžintinuose pastatuose gyvena tūkstančiai žmonių. Radosi straipsnių, priešpriešinančių tradicines konfesijas – kritikuojančių katalikus už pretenzijas atgauti nuosavybę ir čia pat priekaištaujančių Vilniaus savivaldybei, jog negrąžina vienuolyno stačiatikiams. Kiek vėliau viešumoje imta eskaluoti dvasininkijos moralinių ydų, konservatyvumo, tamsumo, katalikybės ir modernaus gyvenimo nesuderinamumo motyvus.

Jono Pauliaus II kelionės į Lietuvą 1993 m. proga keturiuose didžiausiuose dienraščiuose pasirodžiusių maždaug 650 publikacijų analizė rodo, kad įtampos Bažnyčios viduje aptariamos tik keliose iš jų, o į Šventojo Tėvo asmenį pagarbiai buvo žvelgiama beveik visuotinai. Tačiau jau apytikriai nuo 1995–1996 m. sekuliarūs žurnalistai nebesibodėjo užgaulioti Popiežių bei ironiškai valkioti apibūdinimą „Lietuva – Marijos žemė“. Bažnyčios ir komercinės žiniasklaidos santykių klostymuisi buvo aktualu ir tai, jog jos abi sociologiniuose visuomenės pasitikėjimo reitinguose keliolika metų po Nepriklausomybės atkūrimo permainingai konkuravo dėl pirmosios vietos tarp viešųjų institucijų. Vėliau šis priešpriešos argumentas nebebuvo aktualus – nors Bažnyčios viešojo pasitikėjimo reitingas lėtai žemėjo nuo 2000-ųjų, o apie 2010 m. dar smuktelėjo, kliovimasis žiniasklaida tapo panašus į Europos vidurkį, t. y. ja pasitikinčių liko tik apie trečdalį gyventojų. Iš aštuoniolikos Lietuvos institucijų, kurios buvo įtraukiamos į apklausas XXI a. antro dešimtmečio pradžioje, Bažnyčia stabiliai atsidurdavo 3–5 vietoje su pusės gyventojų pasitikėjimą keliais ar net keliolika procentinių punktų viršijančiu rodikliu, o žiniasklaida iki 2013 m. pabaigos nusmuko į antrąją lentelės pusę su 40% apklaustųjų nesiekiančiu pasitikėjimu.

Stiprėjantį antibažnytinį ir antireliginį populiariosios spaudos bei TV transliacijų toną dvasininkija iš pradžių interpretavo kaip sovietinį recidyvą. Tik po kurio laiko buvo suprasta, kad vyksta pérėjimas iš „blogio imperijos“ (Ronald Reagan) į „mirties kultūros“ (Jonas Paulius II) apsuptį. Todėl pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį pamoksluose ir viešuose vyskupų pasisakymuose vyravo tiesmuka laicistinių publikacijų kritika.

1997 m. Vyskupų Konferencija specialiu nutarimu Dėl kunigų ir vienuolijų narių dalyvavimo visuomenės informavimo priemonėse priminė, jog kiekvienas žiniasklaidoje nuolat bendradarbiaujantis dvasininkas privalo gauti kanoninį siuntimą; jei tema ar situacija kontroversiška, vyskupo leidimo kunigui reikėjo net pavienio interviu atveju. Maždaug nuo to paties laiko episkopatas ėmė ieškoti lankstesnių bendradarbiavimo su pasaulietine žiniasklaida būdų – rengti daugiau spaudos konferencijų, skelbti išsamesnius duomenis apie finansinę bei administracinę vyskupijų veiklą, stiprinti viešąja komunikacija besirūpinančias bažnytines tarnybas.

1997–1999 m. – rengimosi Didžiajam krikščionybės Jubiliejui laikotarpiu – Bažnyčioje akcentas vis labiau buvo perkeliamas į šiuolaikiškų evangelizacijos iniciatyvų sferą. Intensyvėjo dvasinės vyresnybės, dvasininkijos ir aktyviausių pasauliečių refleksija bei savikritika. Jos leitmotyvas – neverta tiek dėmesio skirti vadinamajai mūrinei bažnyčiai, t. y. statyboms bei remontui, pernelyg daug energijos eikvojama ikikarinių struktūrų restauravimui.

Dvasinio ir viešojo gyvenimo paletei būtiną ryškią spalvą suteikė pogrindyje išsilaikiusių ir naujai įsikūrusių vienuolijų stiprėjimas. Su beglobiais vaikais spardantis futbolą pranciškonas – vaizdelis, pasitelktas mineralinio vandens reklamai, – simptomiškas pavyzdys pranciškonų evangelizacijos pobūdžiui nusakyti. Kaune ir Vilniuje atgaivintas jėzuitiškas ugdymas, suformuotos iš esmės desovietizuotos katalikiškos gimnazijos, išsyk įgijusios prestižinių statusą. Radosi keliolika pranciškonų ir jėzuitų globojamų jaunų katalikų bendruomenių, Kretingos pranciškoniškojo jaunimo grupelės važinėjo į misijas Karaliaučiaus sritin. Hierarchija jėgas ėmė telkti dvasinio jaunuomenės brandinimo, evangelinių vertybių šiuolaikiško skleidimo plotmėje. Būtent dėl joje gilėjančių ekumeninių nuostatų ir praktinių ryšių atsivėrė glaudesnio bendravimo su protestantais, stačiatikiais ir net uždaresniais sentikiais galimybės.

Apie sėkmingų krikščioniškų projektų mastą bylojo vykstančios vyskupijų dienos, Gyvųjų akmenų bendruomenės (1990 m. pradėjusios viešą veiklą) kas mėnesį ar kelis didelėse salėse rengiamos Atsinaujinimo dienos, tūkstančius dalyvių sutraukiantys tikinčio jaunimo piligrimystės bei sambūriai, 2000 m. birželio pradžioje Kaune triumfališkai vykęs Antrasis Lietuvos eucharistinis kongresas, 2009 m. gegužės pirmomis dienomis surengtas tarptautinis Taize susitikimas Pasitikėjimo piligrimystė Vilniuje. Subrendę organizaciniai gebėjimai ir vykusi reklama lėmė didžiulę iniciatyvos Valentino diena KITAIP sėkmę – 2007 m. Kauno arkivyskupijos salėje pradėtas rengti kamerinis evangelizacinis vakaras po trejų metų pelnė merijos apdovanojimą, o jau 2012 ir 2014 m. per vasario 14-ąją vyskupai kreipėsi į jaunuolius ir šeimas, užpildžiusias visą didžiausią Lietuvoje Žalgirio areną.

Lietuvių katalikų mokslo akademija, Naujasis Židinys-Aidai